Į priekį veda darbas ir meilė

Pradedame keliones po gražiausias ir vasariškiausias rajono sodybas. Vos tik paskelbėme tradicinio konkurso pradžią, sulaukėme skambučio iš Vingininkų – žmonės kvietė būtinai užsukti pas Lauryno Ivinskio gat­vėje gyvenančią Stasę Andrijaitienę. Galbūt todėl, kad šioje gyvenvietėje išpuoselėtų bei akį traukiančių kiemų yra tikrai daug, Staselė (būtent toks vardas labiau tinka guviai moterytei) iš pradžių labai kuklinasi. Beje, beveik visi ją vadina Albina.

„Tokia mada buvo: dokumentuose parašo vieną vardą, o vadina visai kitu“, - atnešdama lėkštę savų braškių, paaiškina ji paprastai.

76-uosius einančiai moteriai netrūksta ne tik kuklumo, bet ir gero humoro jausmo. Savo sodybą ji vadina dilgėlynu, nors vargu ar rastume kieme bent kokią piktžolę: Staselė nuo ankstyvo ryto zuja po kiemą tai su žoliapjove, tai aplink gėlynus tupinėja. O gėlių jos kieme – nors atskirą botanikos sodą veisk!

„Gėles labai myliu. Jeigu tu­rėčiau sveikatos, nežinau, kiek jų prisitaisyčiau. Vaikai šaukia: „Mama, tu išprotėjai“, o man - gražu ir viskas. Aišku, darbo užtenka, bet juk be dar­bo nieko nebus“, - kategoriška S.Andrijaitienė.

Jei reikėtų išvardinti visus Staselės kieme augančius augalus, tektų gerokai paplušėti. Lelijos, kanos, žarijos, rožės, ramunėlės ir kalnų ramunės, paprasti senoviniai jurginai, levandos, rūtos, paparčiai, fliok­sai, gvazdikai, bijūnai, vilk­dalgiai, ežiuolės, rugiagėlės, rododendrai, pakalnutės, kardeliai, našlaitės, nasturtos – tik maža dalis to, kas čia veši. Kitų pavadinimų sako neatsimenanti nė pati. O kur dar medeliai ir krūmai: dekoratyvinis jazminas, šermukšnėlis, garbanotasis karklas, diemedis, gudobelė... Čia pat - ir obelys, slyvos, serbentai, šilauogės... Kur padėsi koją – vis kas nors skleidžia lapus ar žiedus. Ir beveik kiekvienas augalas turi atskirą savo istoriją! Štai sidabriniais lapais pasipuošęs svyruoklis medis sode išaugo iš mažo, anot Staselės, „plenciuko“, kurio ji nepasikuklinusi paprašyti vie­nų Šilalės verslininkų.

„Ėjau pro šalį, pamačiau tokį gražų, užsukau į kiemą ir paklausiau, ar negalėtų pasidalinti. Geri žmonės, davė“, - smagiai pasakoja ji.

Net keletas įspūdingų augalų jos namuose parvežti iš užsienio. Viešėdama pas vaikus Airijoje, pamatė ir nusprendė, jog ir jai reikia. Taip parsiskraidino ir rododendrą, ir raganę, o jubiliejaus proga gavo dar nematytą airišką rožę, kurios lapai visai nepanašūs į mums įprastus.

Ne ką mažiau nei augalų įvairovė, S.Andrijaitienės kieme akį traukia ir įvairūs akmenys. Kol dar vyras buvo gyvas, abu mažais akmenukais apsilipdė šulinį, pasidarė gėlių darželį - dirbo ranka rankon. Tačiau kai liko viena, darbų per pusę padalinti nebeina... 

Todėl dar labiau stebina, kai išgirsti, jog ji pati išsibetonavo baseinėlį, vienui viena išsipylė akmeninį taką. 

„Šitam takui akmenis dviračiu susivežiau“, - rodo Staselė į kelių metrų ilgumo takelį, kurio gale įsitaisęs dar vienas nustabus gėlynas. 

Po 2013-ųjų, kuriuos moteris vadina pačiais tragiškiausiais savo gyvenime, S.And­rijaitienė sodyboje liko viena. Spalį mirė vyras, o po kelių mėnesių, per Kūčias, - ir drauge gyvenęs sūnus... Ar Sta­selei nebuvo baugu? Kaip vienai apeiti tokį ūkį, tokį kiemą ir namus? Ji neslepia: jos gyvenimas buvo labai sunkus bei vargingas. Tačiau ateitis ir žmogaus gerovė priklauso nuo paties charakterio bei nusiteikimo. 

„Reikia – verkiu, reikia – juokiuosi, yra reikalas – šoku, dainuoju. Nemėgstu sėdėti ir dejuoti. Manęs visur pilna, dalyvauju „Bočių“ veikloje, lankau koncertus, renginius, o dabar pusei metų žadu išvažiuoti į Airiją. Dukra Jur­gita prieš savaitę pagimdė dvynukus, reikia padėti. Airi­joje įsikū­rė net trys vaikai: Jur­­gi­­ta, Jo­lan­ta ir To­mas su šei­momis. Tik Vir­gi­nijus liko vi­­sai čia pat. Vi­­si labai geri, darbštūs, galiu drąsiai jais didžiuotis. Turiu jau ir 13 anūkų, 2 proanū­kius“, - linksmai pasakoja S.And­rijaitie­nė. 

Tačiau nors nuo moters veido beveik niekuomet ne­dingsta šyp­sena, ji nė ne­bando slėpti, kad būta ir ašarų, ir nevilties, ir didelio vargo akimirkų. Likimas iš jos atėmė net du vaikus, du vy­­rus, skriaudė sun­­kiais darbais, neteisybe, skur­du.

Paklausta, kaip atrodė jos sodyba anksčiau, Staselė nejučiomis nuklysta į labai senus laikus. 

„Oje, nemoku net papasakoti. Šitoje vietoje yra turbūt kokie du šimtai didžiulių priekabų žemių supilta. Kai mes, dar vaikai, ėjome į mokyklą, čia, kur dabar tas medukas auga, tyvuliavo vanduo. Žiemą ant ledo čiuožinėdavome, vasarą žąsys plaukiodavo. Labai šlapia vieta. Prieš daugiau nei 50 metų, kai kėlė iš pavienių kaimų, šį sklypą nusipirkome. Prisimenu, sėdžiu vakare ant suoliuko ir verkiu. Sklypas yra, bet kaip pradėti statybas? Nieko neturime... Galvojome, galvojome su vy­ru susėdę, iš kur pinigų prasimanyti. Pradėjome šilt­namiuose auginti daržoves. Vargingai gyvenome, mašinos neturėjome, tai vyras pomidorus į Tauragę, į Sovetską veždavo, susikrovęs į „čemodanus“, - pasakoja Staselė ir prisipažįsta, jog namo statybų jiedu ėmėsi, kišenėje teturėdami vos 30 rublių... 

Gal dėl to ir dabar vis dirba ir dirba – sako, taip įpratusi. Nors, atrodo, galėtų ramiai sėdėti namuose, megzti, žiūrėti televizorių. Tačiau moteris be aktyvios veiklos negali: dar neatsisako nei daržo, nei gyvulių, laiko apie 30 triušių, pulką vištų, draugiją jai sudaro šuo ir katė. 

„Turiu daug planų. Norė­čiau dar gėlynuką pasidaryti, dar tą, dar aną. Tik kad vienas negali visur suspėti“, - atsidūsta. 

Tradicinio „Šilalės artojo“ skelbiamo konkurso metu esame aplankę bei aprašę daugybę išpuoselėtų, įmant­riai išpuoštų, retais ir brangiais augalais, alpinariumais, kriokliais ar net fontanais išdabintų sodybų. Lygiuotis į jas Staselės kiemas gal ir negali, tačiau jis žavi savo šiluma bei jaukumu. O tai tik dar kartą patvirtina, jog gyventi gražiai galime kiekvienas. Te­reikia noro, darbo ir užsispyrimo.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.