Šilalės kalvomis bėga Žemaičių plentas

Šiemet minime Žemaičių plento nutiesimo 80-metį. Ką jis reiškė Lie­tuvai?

Nuo amžių keliai buvo gruntiniai, tik tarpuose taisomi atvežtiniu smėliu ar žvyru. Didėjant pervežimų skaičiui, susirūpinta tiesti geresnės kokybės plentus. Tai buvo platesni keliai su žvyro danga ir vandens nutekėjimui iškastais grioviais. Plentuose galėjo prasilenkti priešpriešais judėjusios transporto priemonės. 1918 metais atkurta Nepriklausoma Lietuva iš Rusijos imperijos paveldėjo apie 1200 kilometrų kelių, kurių daugiausiai buvo pietinėje šalies dalyje. Žemaitiją iš šiaurės į pietus kirto tik Joniškio–Pagėgių plentas.

1923 m. Lietuvai prisijungus Klaipė­dos kraštą, labai aktualus tapo susisiekimas su uostamiesčiu – Lietuvos vartais į Europą. 1927-aisiais buvo patvirtintas naujai tiesiamų kelių tinklas. Pirmasis plentas turėjo sujungti laikinąją sostinę Kauną su Klaipėda. Jis turėjo būti 5 metrų pločio, padengtas skaldos žieve. Naujasis plentas buvo suplanuotas taip, kad driektųsi šalia didesnių gyvenviečių, o ne jas kirstų. 

Žemaičių plento statyba pradėta 1928 m. trumpoje Raseinių–Viduklės atkarpoje. Tačiau kilusi pasaulinė ekonominė krizė darbus sustabdė. Jie atnaujinti tik 1934-aisiais. Šį kartą kelias tiestas nuosekliai, pradedant nuo Kauno. Sutvarkius 111 kilometrų Kau­no–Kryžkalnio plentą, 1937 m. prasidėjo antros Žemaičių plento dalies statybos nuo Kryžkalnio iki Klaipėdos – nutiesti dar 87 km. Taigi pirmosios Lietuvos magistralės ilgis yra 198 km. 

Žemaičių plentas per Šilalės rajoną tę­siasi apie 40 km, pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi, tarp Ančios upės ir La­bardžių miško, ilgomis tiesiomis linijomis kertantis aukštumas, upių ir upelių slėnius. Plento statyba buvo suskirstyta atskiromis distancijomis. Pa­vyzdžiui, Kryž­kalnio–Gargždų ruožas buvo padalintas į keturias distancijas. Vienos iš jų techninės priežiūros buveinei pasirinktas Kaltinėnų miestelis.

Plento dalies nuo Kauno iki Kryž­kalnio žemės reljefas yra lygus, išskyrus kelių upių slėnius. Nuo Kryžkalnio jau pasitaiko įvairių aukščių kalnelių, slėnių ir durpynų. Šioje Žemaitijos dalyje buvo atlikta mažiau melioracijos darbų, todėl tai pareikalavo papildomų tyrinėjimų. Prieš prasidedant statyboms, buvo iškirsti miškai, krūmai, išrauti kelmai, nukelti ir trobesiai. Iškirsta daugiau nei 62 hektarai miško, kurio ilgis sudarė beveik 23 km. Plento sankasai žemė buvo vežama vienkinkiais vežimais, vadinamais „kalamaškomis“, kai kur ir vagonėliais. Vienas iš sudėtingesnių Žemaičių plento statybos darbų buvo Ančios slėnio iškasa ties Kaltinėnais. Senasis tiltas per Ančią rekonstruotas į gelžbetoninį 

35 m ilgio statinį, perkasta 26 tūkst. 581 kub. m žemių. Nemažai jėgų pareikalavo ir kelio nutiesimas per Lau­kuvos durpyną. 80 m ilgio durpyno atkarpoje supiltas vidutiniškai 2,85 m aukščio pylimas. Plento statybai reikalingų medžiagų – akmenų, smėlio ir žvyro – Lietuvoje netrūksta, tačiau Že­maičių plentui jų reikėjo ypatin­gai daug. Beje, didelis dėmesys buvo ski­riamas ir medžiagų kokybei. Buvo žiūrima, kad minkštesnių akmenų būtų kuo mažiau. Ties Kaltinėnais ir Laukuva akmenų rasta daug, bet statyboms jie beveik netiko, nes buvo per minkšti. Tad teko jų gabentis iš toliau.

Žemaičių plentas statytas žmogaus rankomis ir arklio jėga, išskyrus skaldos kietinimą, kuris jau buvo atliekamas plentvoliais. Dirbta grupėmis, naudojant po du–tris mechaninius ir vieną arklinį plentvolius. Per 10 valandų darbo dieną viena grupė sukietindavo 100–150 m dangos. Darbai vyko sparčiai, ir kiek daugiau nei per dvejus metus žemaičių svajonė turėti plentą virto realybe.

1939 m. liepos 9-ąją įvyko iškilmingas Žemaičių plento atidarymas, dalyvaujant Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai. Gražus, saulėtas sekmadienis sutraukė milžiniškas žmonių minias. Prie kiekvieno miestelio vainikais ir tautinėmis vėliavomis išpuoštais vartais pakelės gyventojai pasitiko Prezidentą, Vyriausybės ir kariuomenės vadovybės narius. Žemaičių plentu nusidriekė įspūdinga tuo metu vilkstinė: apie 30 lengvųjų automobilių ir 3 autobusai. Ilgiausios organizacijų eilės pasitiko ties Kaltinėnais, iki širdies gelmių sujaudino originaliais vartais bei vėliavų mišku išpuoštas plentas ties Laukuva. Plento atidarymo kelionė ir iškilmės užsibaigė ant Dievyčio piliakalnio. Jau sutemus, čia buvo paruošti užkandžiai, Rietavo žemės ūkio mokyklos mokinės atliko meninę prog­ramą, dainavo Tauragės šaulių choras. 1939 m. liepos 10 d. „Lietuvos aidas“ rašė: „Kiekvienoje šios didžios kelionės Žemaičių plentu vietoje, kur tik buvo surengti susitikimai, žmonėse buvo sukeliamas toks skaidrus entuziazmas, kad giedant Tautos Himną, senesniems, svetimųjų valdžias pergyvenusiems žmo­nėms nejučiomis riedėjo ašaros...“

Žemaičių plentas valstybei atsiėjo apie 13,5 milijonų litų. Visu ruožu, kur eina plentas, žemės vertė pakilo 30–40 procentų ir sudarė apie 18 mln. litų, t.y. daugiau, nei kainavo plento statyba. Atsiradus Žemaičių plentui, kelias nuo Kauno iki pajūrio sutrumpėjo apie 20 km, nuo Kaltinėnų iki Laukuvos – apie keturis. Atsigavo ir paplentėje esančių miestelių, kaimų gyvenimas, augimas bei kultūra. Pradėtos statyti pieninės, plytinės, lentpjūvės. Pasidarė lengviau pasiekti paštus, bibliotekas. 

Važiuojant beveik pusę amžiaus buvusiu svarbiausiu Lietuvos keliu, Šilalės krašte galima aplankyti ne tik jam, bet ir visai Lietuvai vertingus kultūros ir gamtos objektus, kurie išsiskiria savo istorija, grožiu bei unikalumu. Vienas tokių – Dionizo Poškos Baublių muziejus Bijotuose – seniausias ir mažiausias Lietuvos muziejus. Jis įkurtas 1812 m. tūkstantmečio ąžuolo kamiene, todėl dėl savo unikalumo neturi analogų Europoje. Nuo Baublių prasidėjo Lietuvos muziejininkystės kelias.

Į kairę nuo plento, jam nusileidus į Akmenos slėnį, matyti sutvarkytas legendomis bei padavimais apipintas Pagrybio piliakalnis, vietinių vadinamas Skuburlės kalnu. 

Kaltinėnai žinomi nuo Didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų, miestelis unikalus dėl ypatingos geografinės padėties, čia trykštančių šaltinių ir, žinoma, lankytinų vietų. Kaltinėnuose yra vienos seniausių Šilalės rajone kapinės, kuriose palaidotas pirmojo Lietuvos muziejaus įkūrėjas Dionizas Poška. Čia verta stabtelėti ir prie išlikusios medinės sinagogos, kurios languose dar išlikę Dovydo žvaigždės motyvai (būtent tuo ji išsiskiria iš kitų Lietuvos sinagogų).

Greta esantis Pilių piliakalnis, vadinamas Kepaluškalniu, mena seniausią Kaltinėnų istoriją. Piliakalnio dydis, gynybiniai įtvirtinimai leidžia teigti, jog čia stovėjusi stipri Žemaitijos pilis kovų su kryžiuočiais metu. Įspūdingas vaizdas atsiveria iš Kaltinėnų dvasingumo parko, kuriame stovi vienas aukščiausių kryžių Lietuvoje.

Netoli Žemaičių plento yra antrojo Lietuvos Prezidento Aleksandro Stul­ginskio gimtinė. Tuo metu jis buvo jauniausias šalies vadovas Europoje – vos 35-erių. Kutaliuose įkurtas jo atminimo parkas, pastatytas stogastulpis.

Žemaičių plentu šiandien pasiekiama ir Aukštagirės slidinėjimo trasa, nuo plento puikiai matosi laiptuotą piramidę primenantis Bilionių piliakalnis, ant kurio, kaip manoma, stovėjo garsioji Pilėnų pilis.

Greta Žemaičių plento, Gulbių kaime, įkurtas Norberto Vėliaus ir Lauryno Roko Ivinskio istorinis etnokultūrinis pažintinis šimtmečio kelias. Čia galima išvysti atminimo ženklus, skirtus iškilioms asmenybėms, kurios garsino Lietuvą ir Šilalės kraštą. 

Žemaičių plentu keliaujame ir „ten, kur laukas – Laukuva“. Ji žinoma dėl klimato reiškinių – tai lietingiausia šalies vieta, čia užfiksuojama daugiausiai rūko atvejų, ne kartą fiksuotos storiausios sniego dangos ir sausros rekordai. Dėl klimato unikalumo šalia Laukuvos 2010 m. pastatytas pirmasis Lietuvoje meteorologinis radiolokatorius.

O dvibokštė Laukuvos Šv. Kryžiaus At­radimo bažnyčia garsi tuo, kad jos kertinį akmenį pašventino vyskupas Mo­tie­jus Valančius. Be to, neseniai joje atrasta unikali Art Deco stiliaus tapy­ba – vienintelė tokia Lietuvoje ir reta pasaulyje.

Laukuvoje gausu ir daugiau lankytinų vietų, tarp kurių – tremtinės, gydytojos, rašytojos, atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorės Dalios Grinkevičiūtės namas-muziejus. Jos atsiminimai yra bene pirmasis viešai ištartas žodis apie tremties ir lagerių baisumus.

Senasis Žemaičių plentas šiandien yra modernizuotas, tačiau išlaikęs jo tiesimo metų dvasią. Pagrindinius trans­porto srautus atidavęs Vilniaus–Klai­pėdos automagistralei, jis yra nuos­ta­bus kelias tikrajai Žemaitijai pa­žinti. 

Jurgita VIRŠILIENĖ

Nuotr. iš archyvo ir Algimanto AMBROZOS