Vieno miesto istorija: Londonas
Vakarėja. Man, tikrai lietuvei – ir tikrai kaimietei – išgirdus šį žodį, akys užsipildo švelniomis, pro rūką praskiestomis pilkšva, melsva, gelsva, žalsva spalvomis, o ausyse ima groti iš tiesų negirdima, todėl ir neužrašoma rami muzika, savo skambesiu kūną nuliejanti neapsakoma ramybe.
Prieš savaitę keletą vakarų pasitikau didžiausiame Europos Sąjungos mieste-megapolyje Londone. Nors ir prieš tai esu aplankiusi nemažai keliolika kartų už Lietuvos miestus didesnių miestų ir Londone lankiausi ne pirmą kartą, tik šįkart mano lietuviams būdingą gėdijimąsi savo kaimietiškumu pakeitė pasididžiavimas, džiaugsmas ir palaima – esu iš kaimo!
Tam, kad pajausčiau vakaro atnešamą lengvumą, kurį galima patirti ir mūsų mažytėje sostinėje, tą supratimą man dovanojusį vakarą išėjau pasivaikščioti palei Londoną į dvi puses skiriančią upę Temzę. Centrinėje miesto dalyje prie jos išsirikiavę ir populiariausi turistiniai objektai – Tauerio tiltas, Didysis Benas, Parlamento rūmai, Šv. Pauliaus Katedra, Londono akis ir dar daugybė daugybė… Eidama šaligatviu pro centro pakraščiuose esančius greičiausiai pasiturinčių vietinių namus, spardžiau lapus, kurie ten dar visai rudeniškai šviežūs. Tarp lapų krūvos pastebėjau kaštoną. Kiek kitoks, nei lietuviškas, truputį mažesnis, o spygliai – ilgesni. Puikios radybos! Tik įsivaizduokite, palto kišenėje dabar turiu truputėlį Londono.
„Vakarėja“, – žygiuodama gal dešimtą kilometrą, ištariau patyliukais pati sau. Tik šįkart tas žodis verdančiame kalbų, spalvų, amžių, veidų katile nuskambėjo visai nenatūraliai. Viduriuose vietoj ramybės trankėsi gatvės atlikėjų garsiai užleista klubinė muzika, o akyse liko žibėti dirbtinės, ryškios parduotuvių ir kioskelių lemputės, nuo kurių gana dažnai dėmesį atitraukia pralekiančių greitosios pagalbos ar policijos automobilių švyturėliai bei jų sirenos. Britiškųjų pagalbos tarnybų kauksmas – toks šaižus, kad ima suktis galva ir atrodo, jog pačiam ta pagalba praverstų.
Vakarėja, bet garsų ir šviesų karuselės užčiauptos mano juslės nėmaž to nejunta. Pasiekusi centrinės dalies epicentrą – Londono akį, nusprendžiau iš kaip pati upė srūvančios minios pasitraukti ir prisišlieti prie Temzės turėklų. Visa miesto šurmulio beprotybė liko už nugaros. Kuriam laikui įsistebeilijau į vieną upės plotelį, kur iš ir į vandenį vis nardo žuvėdros. Pagaliau galiu žiūrėti ir matyti. Tie nardantys paukščiai – visai ne žuvėdros, gal greičiau kokia britiška ančių atmaina. Galiu klausytis ir išgirsti. Kildami virš vandens, tie paukščiai, lyg sutarę, sukranksi. Mano juslės sugrįžta man, todėl galiu justi – iš tiesų vakarėja.
Mano kaimietišką vakarinę meditaciją nutraukė priėjęs apie kelią paklausti vaikinas. Padėti negaliu, nes nesu vietinė. Taip, tik lankausi. Esu iš Lietuvos. Taip, visai patinka Londonas, tik čia visko tiek beprotiškai daug, jog kartais apima baimė, ar nepamiršiu kvėpuoti, ar pro akis nepraleisiu krentančio spalvoto rudens lapo, ar išgirsiu, kaip groja vakarėjančio pasaulio muzika. „O ar Lietuvoje gyveni dideliame mieste?“ – klausia. Gyvenu Vilniuje, mūsų šalies sostinėje. „Tai ką, tikriausiai ten irgi bent 3–4 milijonai žmonių gyvena?“ Vienas į kitą žiūrime nustebę – jam sunku patikėti, kad visoje šalyje gyventojų skaičius gali būti mažesnis nei trys milijonai, o man sunku suprasti, kaip žmonės užauga ir gyvena nuolat užimtomis juslėmis, kurios priverstos nuolat būti įtemptos, ir todėl praleidžia kai ką labai svarbaus.
Atsisukame į gatvės pusę ir toliau kalbėdami apie Londoną stebime, atrodo, vis pilnėjančią gatvę. Įsivaizduoju, jog tas pats vyksta ir kituose dideliuose miestuose, gal vienoje ar dviejose Vilniaus gatvėse: kuo garsesnė muzika, kad poilsiautojams nereiktų girdėti savo pilkų minčių, kuo daugiau veiksmo, kad nereiktų veikti patiems, kuo aitresnių kvapų, nes uoslės nuo daugybės jau ima atbukti. Kišenėje užčiuopiu kaštoną ir, atrodo, tame verdančiame visa ko katile trumpam pavirstu gigante. Savo milžino rankomis uždengiu visas dirbtines šviesas ir garsiau, nei visų pagalbos automobilių sirenos ir gatvės atlikėjų tranki muzika kartu sudėjus, srūvančiai miniai savo monstrišku balsu ištariu: „Bet pažiūrėkite – juk vakarėja“.
„Sakei kažką? Garsiau kalbėk, per triukšmą nesigirdi“, – perklausia mano naujas pažįstamas.
Kotryna PETRAITYTĖ
AUTORĖS nuotr.