Bijokime abejingų, nes jiems nereikia Laisvės

Skaičiuojame antrąjį Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. 1918 m. vasario 16-osios aktas tapo atspirties tašku, vienijančiu žmones, kovojusius už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Kiekvienas iš mūsų šią prasmingą datą vertiname taip, kaip mokame ir kaip sugebame, atsižvelgdami į tai, kiek prisidėjome ir prisidedame prie jos garsinimo. Vienas iš tų, kurio įnašas, puoselėjant šalies laisvę, yra ypatingai svarus, – kvėdarniškis Eugenijus Ivanauskas. Vyras jau ne tik tris dešimtmečius didžiuojasi dėvintis Lietuvos šaulio uniformą, bet džiaugiasi ir gražiu sutapimu: jo gimimo diena sutampa su mūsų valstybei reikšminga data – kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, jis sutiks jau 81-ąjį gimtadienį.

Vaikystės prisiminimuose – tėvo ženkliukas

Ilgus metus Kvėdarnoje kū­no kultūros mokytoju dirbęs E. Ivanauskas sako, jog miestelyje buvo pirmasis, kuris ryžosi atkurti Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS). Dar iki 1992-ųjų jo idėjas palaikė 26 šilališkiai.

„Kas yra šauliai, žinojau nuo vaikystės. Iki šiol saugau tėčio segėtą savanorio ženkliuką. O jo istorija – labai skaudi. Mano tėvas Jonas Ivanauskas buvo vienas pirmųjų policininkų Šilalės rajone, dirbo juo dešimt metų, kol tapo Kvėdarnos seniūnu. Aš buvau vaikas, gal aštuonerių, bet atsimenu tuos tragiškus pokario metus. Tėtis su miško broliais kalbėdavo­si, kai niekas negirdėdavo ir nematydavo. Bet vaikiškas smalsumas lėmė, jog kartą nugirdau lemtingo pokalbio nuo­trupas“, – dalijasi prisi­mi­­ni­mais Eugenijus.

Tąsyk į Ivanauskų namus atėjo du vyrai. Jie žinojo, kad Jonas yra paslėpęs Lietuvos savanorio uniformą. Miške be­sislapstantys kovotojai greičiausiai nujautė tragišką sa­vo lemtį.

„Girdėjau, kaip jie tėvui sa­kė, jog nori mirti už Lietu­vą, vilkėdami Lietuvos savanorio uniformą. Tačiau tėvas atsakė, jog augina tris sūnus ir nori uniformą išsaugoti jiems. Bet partizanų Jankausko ir Bal­čiū­no tikinimai, kad gali viskas pasikeisti, o jie gali būti sušaudyti jau dabar, nulėmė tėvo apsisprendimą: jis atidavė rūbus ir batus, bet išsisegė ženk­liuką“, – sako E. Iva­nauskas.

Pasak jo, vėliau tėvas jiems parodė, kur paslėptas Lie­tu­vos laisvę menantis ženk­liu­kas, kurį Eugenijus išsaugojo iki šiol. Uniformą išsinešusių partizanų likimas išties buvo tragiškas: vieną jų pagal gautą klaidingą informaciją sušaudė savi, kitą nukovė stribai.

„Daug, labai daug jaunų žmo­nių likimų tais laikais bu­vo sulaužyta“, – atsidūsta E. Iva­nauskas. 

Tik ar mes šiandien vis dar vertiname jų auką, ar suprantame, ką gavome kovotojų gyvybės kaina? 

Didžiausias priešas – abejingumas

E. Ivanauskas iš LŠS veiklos nesitraukia nuo Sąjūdžio laikų. Tačiau su kartėliu pripa­žįsta, jog sąjunga nyksta. Pa­sak jo, prieš karą iš 912 Kvė­darnos gyventojų net 70 priklausė LŠS, o dabar iš 2000 – vos penki. Tiesa, džiugina tai, kad gausėja jaunųjų šauliukų gretos. Tačiau vyresnės kartos ši­lališkiai tampa abejingi sa­vo tautai, savo valstybei, jos interesams.

„Būtent abejingumas yra labiausiai tautiškumui ir pilietiškumui kenkiantis veiksnys. Širdį veria, kai girdžiu, jog reikia kirsti ąžuolus vien tik todėl, kad ūkininkas galėtų užauginti daugiau bulvių. Ne apie tai reikėtų galvoti, ne pinigais, turtu vertinti savo Tėvynę. Negalima gyventi mintimis tik apie šiandieną, reikia susimąstyti ir apie tai, ką paliksime ateities kartoms. Visada sakau: bijokime abejingų, nes jiems nereikia laisvės, meilės nei dangaus“, – įsitikinęs LŠS narys.

Eugenijus sako, kad jam nepatinka, kai aplinkiniai piktinasi blogu gyvenimu. Jei taip būtų iš tiesų, E. Ivanausko manymu, prie prekybos cent­rų būtų daug laisvų vietų automobiliams, o prie kasų nesirikiuotų gėrybių kupini prekių vežimai.

„Reikia dažniau rasti grožio ir gėrio aplink save. Juk gyvename nepalyginamai ge­riau nei Rusijos, Azijos, Af­ri­­kos, Pietų Amerikos žmonės. Už­tenka dejuoti, geriau pa­tys burkimės, vienykimės ir da­rykime gerus darbus“, – pri­mindamas susvetimėjimo problemą, kalba kvėdarniškis.

Jis apgailestauja, jog panaši situacija yra visose visuomeninėse organizacijo­se, ne tik LŠS – lietuviai sunkiai buria­si į bend­ro intere­so judėji­mus, trūks­ta idėjų bend­riems darbams. Pa­vyz­­džiu jis įvardija Kvė­darnos bend­ruomenę, kuri vienija menką saujelę vietinių gyventojų. 

„Prisimin­ki­me Vasario 16-osios akto signatarus. Jų buvo tik dvidešimt, o nuveikė tiek daug, kad šiandien 141 niekaip jų savo darbais nepasiveja. Dabartiniai politikai turėtų atsiminti, jog barniais galima viską sugriauti, o ne sukurti. Bet šį požiūrį būtina ugdyti nuo mažumės. Nesvarbu, kaip žengia naujos technologijos, pagrindinės vertybės turi išlikti“, – neabejoja E. Ivanauskas.

Jis pats irgi sako ne tik išmokęs naudotis kompiuteriu, bet ir stengiasi būti aktyvus, pasportuoti, pasižvalgyti gamtoje. Buvęs mokytojas apgailestauja, kad dabartiniai vaikai, jaunimas nebemėgsta sporto, linkę tūnoti namuose.

„Graudu. Įrengti gražūs stadionai, sutvarkyta visa infra­struktūra, rodos, ko daugiau norėti. Visa sporto bazė prie pat namų, bet visur tuščia, niekas tuo gėriu nebesinaudoja. Kol dirbau mokykloje, Kvėdarnos vidurinė buvo didžiausia kaimo mokykla Lie­tuvoje, joje mokėsi per tūkstantį mokinių. Pamenu, kai prasidėjo naujovės ir reikėjo būtinai surasti bent penkiolika mokinių su specialiaisiais poreikiais, labai sunkiai tą grupę surinkome. O dabar? Šiuo metu, ko gero, didesnė jaunimo dalis atitiktų tų spec. poreikių kriterijus. Kodėl? Nes mažai juda, mažai kuo domisi. Todėl darau išvadą: mūsų visuomenei ima trūkti dvasios“, – neabejoja buvęs pedagogas.

Ir daro išvadą, kad tik bedvasiai lietuviai gali klausti, kodėl, tarkime, verta kovoti už Lietuvos krepšinio rinktinę, o ne už JAV. Klausimų, ką gausiu, jeigu padarysiu kažką Lietuvai, Eugenijus sako girdintis daugelyje sričių. Ta­čiau galbūt pirmiausia kiek­­vienas turėtume atsakyti, ką aš duodu Lietuvai.

E. Ivanauskas praėjusią vasarą svečiavosi Punske, lietuvių bendruomenėje. Ten išgirsti žodžiai giliai įsirėžė į širdį. Lenkijos lietuviai be užuolankų pasakę: „Jeigu mes būtume tik tokie lietuviai, kaip jūs, seniausiai būtume išnykę“.

Ima trūkti dvasingumo

Tai kas gi, E. Ivanausko nuomone, yra toji meilė Tėvynei? Pašnekovas nedvejodamas at­sako, jog Tėvynės nereikia ieškoti kažkur toli, nereikia kalbėti apie ją, tarsi ji būtų kažkas mistiško. 

„Tėvynė yra su mumis, ji po mūsų kojomis, ji – mus supantis oras, aplinka. Tik prisidėdami prie aplinkos gražinimo, puoselėjimo, galime save vadinti tikrais lietuviais. Juk ne veltui sakoma, kad nėra taip sunku vėliavą iškelti, kur kas sunkiau ją kasdien garbingai nešti“, – tikina E. Ivanauskas.

LŠS narys primena, jog būtent tokie principai ir vienija šaulius. Priklausantieji šiai sąjungai niekada neliks pasyviais stebėtojais, imsis bet kokios veik­los: šoks, dainuos, savanoriaus, teiks para­mą.

„Lietuvių tauta apskritai yra išskirtinė. Jau ne kartą įrodėme, kad gebame išlikti, iš­gyventi bet kokiomis sąly­gomis. Net į Sibirą ištremtieji sugebėdavo taip prasigyventi, kad juos tekdavo iš Sibiro ištremti dar kartą. Mums gal ir trūksta vienybės, bet esame labai kantrūs. Artėjančios Valstybės atkūrimo dienos proga šilališkiams, kvėdarniškiams linkiu išlaikyti žemaitišką charakterį: neatiduoti priešams savo žemės, bet ir nebijoti apkabinti kito žmogaus. Mes privalome mylėti ir didžiuotis kiekvienu šalia esančiu, vertinti iškovotą laisvę, nes ji nėra duotybė, o lietuvių tauta bet kada gali išnykti“, – kalba Lietuvos šaulys.

Savo kolegoms LŠS nariams jis linki suprasti Laisvės ir Tė­vynės reikšmę, gausinti sąjungos narių gretas ir atsiminti monsinjoro Alfonso Sva­­rinsko ištartą frazę: „Žmo­gus gali mirti, bet idėja niekada“.

E. Ivanauskas džiaugiasi, kad jo ir jo tėvo idėjos gyvos jo vaikų šeimose. Štai Vei­viržėnuose gyvenantis sūnus, senelio garbei pakrikšty­tas Jonu, tęsia tradicijas ir seka tėvo pėdomis – yra LŠS narys. Pats E. Ivanauskas lietuvybės patriotu save vadina jau ne vieną dešimtmetį, tad savo gimimo dieną jis visada iškelia dvi vėliavas: trispalvę ir istorinę.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS ir Algimanto AMBROZOS nuotr.