Meile grožiui užsikrėtė iš mamos

Severijos ir Vacio Vaivadų sodyba – Laukuvos pa­šo­nėje, Vabalų kaime. Žvilgsnis į jų kiemą nukryps­ta visuomet, jei tik važiuoji Žemaičių plentu. O geriau­siai ji matoma, užsukus į degalinę – akys kaipmat pagauna vešlias, melsvai žaliomis skaromis pasipuošusias dvi sidabrines egles. Čia dar visai jauna Vaivadų šeima įsikūrė prieš beveik 40 metų. Severija kilusi iš Treigių, Vacys – iš Lentinės.

„Kai atsikraustėme, šitų eg­lių nebuvo. Jų sodinome tris – visų vaikų gimimą taip įam­žinome. Sūnums skirti spygliuočiai prigijo, o pagrandukės Kristinos kažkodėl nunyko. Matyt, šiai eglei, kaip ir mergaitei, reikėjo daugiau dėmesio. O gyvenome palei pat dulkėtą vieškelį“, - aiškino Vacys.

Paklausus, kur Vaivadai dir­­ba, paaiškėjo, kad „namų šei­mininkėmis“. Severija jau val­go „Sodros“ finansuojamą duo­­­ną - sovietmečiu buvo par­­davėja, parduotuvės vedė­ja, o iširus rajkooperatyvui, pa­dirbėjo Sporto mokykloje sekretore. Vacys 35 metus „atpylė“ prie „Žemaitijos pieno“ pienovežio vairo. Dabar yra registruotas Darbo biržoje, o po kelių mėnesių taps oficialiu pensininku.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog bepigu jiems, nebeturintiems samdomos tarnybos, po gėlynus bei žolynus sukiotis.

„Nieko nedarome dėl svetimų akių, o tik savo malonumui. Anksčiau, be valdiško darbo, laikėme nemažą melžiamų karvių bandą. Tad keldavomės 4 valandą ryto ir skubėdavome į Treigius, kur buvo mūsų gyvuliai. Par­leki nuo jų - ir į darbą. O kai pradėjo sirgti tėvai, naujų rūpesčių atsirado. Bet juk su amžiumi žmogus pavargsti. To­dėl gal prieš kokius šešerius metus karves pardavėme. Ne tik paleng­vėjo, tačiau ir finansiškai nenukentėjo­me - tuo laiku buvo pačios geriausios gyvulių supirkimo kainos. Tačiau už sveikatą nieko brangesnio nėra“, - kalbėjo Vacys, ką tik su žmona grįžę iš Laukuvos ambulatorijos, kur gydytoja išrašė kompensuojamųjų vaistų.

 „Per mamos laidotuves kai­mynė prisipažino visada stebėdavusis, kaip keistai mes gyvenome: po langais ne burokai ir bulvės augdavo, o nuo ankstyvo pavasario iki rudens šalnų žydėdavo gėlės. Labiausiai ma­ma mėgo jurginus. Ir aš norėjau, kad mūsų sodyba būtų miela visai šeimai“, - sakė meilę gėlėms paveldėjusi Severija.

Moteris pasakojo visuomet stebėdavusi, kaip tvarkosi ap­linkiniai, nuvažiavusi kur nors į svečius, pirmiausia apžiūrėdavo gėlynus, paprašydavo kokių sodinukų ar daigelių.

„Buvau įveisusi daugiame­čių gėlių daigyną, bet vis nesisekė pasodinti taip, jog atsiskleistų visu grožiu. Kai baigėme ūkininkauti ir atsirado atliekamų pinigų, pa­samdėme žmones, kurie iš­mano aplinkos tvarkymo sub­tilybes. Jurgita ir Petras Mi­kalauskai įrengė alpinariu­mą, baseinėlį. Patys atsivežė augalų, dabar kasmet kartą ar du apkarpo, paformuoja. Mudu su Vaciu stebėjome ir mokėmės. Tad kitoje namo pusėje - jau mūsų „išmoktos pamokos“, - moteris pamojo ranka į, regis, niekuo nuo profesionalų sukurtojo nesiskiriantį gėlyną.

Nors paprastai aplinkos for­mavimas bei priežiūra pri­klauso Severijai, tačiau be vy­ro supratimo ir paramos to­kiuose plotuose vienai suk­tis būtų nelengva. Jis ne tik sunkiausius darbus atlieka, bet ir ką nors meniško prigalvoja. Vienas iš paskutinių Vacio šedevrų – „zuikių“ šeimynos iš beržo kamieno bei šakų, kurios „išsilakstė“ po visą sodybą: prie įvažiavimo, palei ūkinį pastatą ir daržą.

„Kaimynė parodė nuotrau­ką iš viešnagės kitame Lietu­vos pakraštyje ir paprašė beržo kamieno ritinėlių. Vacys irgi nusižiūrėjo ir sumeistravo figūrėles. Anūkės markeriais „aprėdė“ spalvingomis suk­nio­mis, švarkais, „užrišo“ kak­la­raiščius, išraitė skeltalūpiams šypsenas“, - pasakojo Severija.

Užtat Vaivadams nereikia ko­­ne kiekvienoje sodyboje sutinkamo gandralizdžio, gar­­nio, voverės, o tuo labiau nykštukų, trolių, ponių ar kitų iš svetur atklydusių figūrų. Tiesa, vis dėlto pirktinį „rotveilerį“ turi. Kažkada jį laikė prie šulinio, palei pat įėjimą į namą. Ne vienas atšokdavo išsigandęs. Dabar „sar­­gis“ saugo vasarnamį.

Kas labiausiai Vaivadų so­dyboje sukuria jaukumo po­jūtį? Pir­miausia tvarka ir ne­perdėtas kiekis augalų. Čia kiekvienas sodinukas yra ge­rai ma­tomas. Vyrauja dau­giame­čiai visžaliai spygliuočiai bei dekoratyviniai krūmai, tad kiemas skendi žalumoje. Ir gėles Severija renkasi daugiametes. Prisimena, kaip kiekvienas augaliukas atrodė prieš kelis metus ir kaip dabar yra išbujojęs. Garbanotašakis riešutmedis išsiskėtė į platų medį ir riešutų nepagaili. Puskiparisiai, tujos suvešėjo taip, kad jau galima formuoti įvairias figūras. Rožių krūmeliai, pasodinti atski­rose vietose, tar­si liudija jas esant grožio karalienėmis, todėl jomis geriau gėrėtis iš to­liau...

Vieni su kitais dera įvairiaspal­viai flioksai, bi­jū­nai, vienadienės, medetkos, gvaz­dikai, le­li­jos, vilkdalgiai... Atrasta tin­ka­ma vieta skiepytoms blindėms, guo­boms, berže­liams, kalnapu­šėms, žilvičiams...

Severija prisipažįsta, jog dau­gumos gėlių, net kai kurių medžių ar dekoratyvinių krūmų pavadinimų nežino. Bet ar tai yra svarbiausia?

Pavėsinė bei šalia sumūryta kepsninė – ypač dažnas šiuolaikiškos sodybos ak­cen­­tas. Turi šiuos statinius ir Vaivadai. Čia susirinkę ar­timieji ar užsukę svečiai mė­gaujasi poilsiu ir gražia aplinka. Visai šalia įsikūręs vyriausiasis sūnus Darius - tarp sodybų net tvoros nėra. Dažnai tėviškėje svečiuojasi ir sūnaus Donato šeima, nuolat aplanko tik už kilometro gyvenanti dukra Kristina su vyru. Šiomis dienomis dviem jų kiek prastypusioms dukrelėms jiedu turėtų padovanoti sesutę.

O močiutė Severija jau kuria planus naujam gėlynui...

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.