Tėvo pašaukimas – būti tvirtove savo šeimai

Mes iš tiesų mylime ne tik mamas, bet ne mažiau – ir tėčius. Tiktai gal nedrįstame to parodyti, o jei ir parodom – tai labai kuklindamiesi... Juk neįprasta, kad tėvo akyse sužibėtų ašara, suvirpėtų lūpos ar sudrebėtų balsas. Bet tėvui, lygiai kaip ir mamai, tai yra viena iš tų gražiausių, brangiausių gyvenimo akimirkų, kai vaikai išreiškia savo meilę, dėkingumą. Mes juos mylime, žinome, kad jie yra, ir mums ramu. Kai juos išlydime amžinai – mes lygiai taip pat juos mylime. Ir labai labai ilgimės...

Gyva kaimo istorija

Didkiemiškiui Anzelmui Ma­sedunskui likimas lėmė margą gyveni­mo raštą. Jau ne visai mažiukas buvo, kai užėjo antrasis pasaulinis karas, o pokario laikotarpis išliko atmintyje savo nuožmumu, nežinia ir nuolatine baime. Tačiau baisumų žmonės nelinkę prisiminti: buvo, ėjo ir praėjo. Taip ir Anzelmas su savo žmona Silvestra Danute – kas bloga, minėti nenori. Juk gyvenime neišvengiamai nutinka ir balto, ir juodo, tačiau prisiminimuose dažniau atgyja tai, kas buvo gera, šilta, malonu, kas teikė praėjusioms dienoms prasmės.

Masedunskai užaugino gražų būrį vaikų – tris dukras ir tris sūnus. Deja, penkiametį Ro­muką pasiglemžė klastinga liga, kurios mįslės dar ir šiandien pasaulio mokslininkai iki galo įminti ne­įstengia. Visi kiti, kaip sako Anzelmas ir jo žmona, užaugo gerais, darbščiais, gerbiamais žmonėmis ir yra didžiausias tė­vų pasididžiavimas.

„Nė vienas nei parų, nei ka­lėjime nėra sėdėjęs“, – nuo baisiausios gyvenime dalios mintis iškart atbaido An­zel­mas.

„Vaikai auga patys. Reikia tik žinoti, kada, kur išeina, ir matyti, kokie pareina. Tvarka privalo būti. Ir dirbti turi. Nė minties, kad vaikai nepadėtų tėvams. Mes taip augome ir saviškius to mokėme“, – įsiterpia mama. 

Mums lankantis, Maseduns­kų namuose sukiojosi jauna moteris – gal kaimynė, gal ge­ra pažįstama, bet galėjai su­prasti, jog labai artima ir patikima, juo labiau, kad jos duk­rytė su šeimininkais atsisveikino tarsi su savo seneliais. Moteris labai vaizdžiai nu­pasakojo atvejį iš savo pa­­auglystės, kuomet, būdama draugė su Masedunskų duk­ra, pas juos lankydavosi. Sa­ko, užtekdavo pamatyti Jo­lan­tos mamos žvilgsnį, ir galėdavai suprasti, kad jau laikas namo...

Tiesą sakant, kai Danutė, mums atvykus, išėjo iš kambario, kur buvo nuėjusi poilsio, jos žvilgsnis neatrodė labai džiaugsmingas. Bet tai buvo tarsi optinė apgaulė – besikalbant paaiškėjo, kad po griež­ta mina slepiasi atvira, šil­ta siela.

Beliko tik ranką ištiesti

Anzelmas gi­mė Did­kie­my­je, Da­nutė – iš gretimų Ger­viš­­­kių, dabar, sako, šio kaimo jau nebėra „gy­­vo“. Žmo­nės papras­tai vie­nas kitą žino ir pažįsta net iš kelių ap­linkinių vieto­vių. Ta­­čiau, pa­sak Da­nu­tės, ko gero, pati pag­rindinė judviejų su An­­zelmu suėjimo į krūvą priežastis ta, kad An­zel­mo ma­ma buvo jos krikšto kūma.

„Aš vis nubėgdavau jos aplankyti – nuo mažumės taip. Anzelmas už mane metais vyresnis. Išeina, jog ne veltui ten lankydavausi“, – prabėgus net 67-eriems bendro gyvenimo metams, prisimena Danutė.

„Ir šokiuose susitikdavome. Kritom vienas kitam į akį ir susiėjome“, – patvirtina ir An­zelmas.

Tokios beveik vienodos senosios kartos žmonių meilės istorijos: kartu augę, subrendę, įsimylėję. Belieka tik paimti už rankos ir pasakyti tą lemiamą žodį.

O kad praleido jau šitiek me­tų drauge, Masedunskai sa­­ko nė nepastebėję. Pra­džio­je buvo labai sunku, kaip ir visiems tuo laiku, – patikslina An­zel­mas. Biednas kolchozas, penkeri metai alinančio triūso už darbadienius.

„Visą uždarbį rudenį parsinešdavai ant pečių – maišą pelų“, – prisimena Anzelmas.

Tiko prie tanciaus ir prie rožančiaus

Darbas darbu, vargas vargu, tačiau, sako senolis, gyven­ti buvę ir smagu, ir linksma. Žmonės norėjo burtis, dainuoti, šokti, vaidinti. An­zel­mas garsėjo kaip dainininkas, vėliau – giedotojas, kone visus sa­vo bendraamžius ir net jaunesnius Anapilin giesmė­mis išlydėjo. Vaidino spektak­liuose, abu su Danute šo­ko tau­tinių šokių ratelyje. Da­nu­tė gi pasižymėjo ir kaip nepamainoma siuvėja – siuvo sa­viveiklininkams drabužius, kostiumus bet kokiems personažams.

„Siuvimo mokiausi privačiai Tauragėje. Tas amatas labai pagelbėjo. Nors augo būrys vaikų, nuo kojų iki galvos juos apsiūdavau pagal visas to meto madas ir galiu pasigirti, kad jie buvo net „strainesni“ už daugelį kitų“, – didžiuojasi moteris.

Abu su nostalgija mini tuos  metus ir gailauja, jog Did­kie­mis ištuštėjęs, jaunimo nebėra, nebeliko mokyklos, prige­so kultūrinis gyvenimas, žmo­nėms trūksta bendrystės, entuziazmo, iniciatyvos.

„O juk toks gražus miestelis yra Didkiemis!“ – atsidūsta senoliai.

Už meilę – meile

Šiandien senoliai dienas leidžia vienu du, nuolat globojami toliau ar arčiau gyvenančių vaikų. Arčiausiai turbūt sūnus Rolandas, apylinkėse gerai ži­nomas ūkininkas, kuriam senieji Masedunskai per­rašė kažkada turėtą ūkį. O kad jis buvo nemažas, rodo didžiu­liai pastatai. Ne prie vieno iš jų takeliai jau gerokai užžėlę... O juk kiek kadaise abiejų jais takuota!.. Ir šuns būda jau kelinti metai tuščia, tiktai mažas keturkojis šeimininkų draugas nedrąsiu amsėjimu pasi­tinka svetimą kambaryje. Deja, ateina laikas, kai tenka atsisakyti to, kas buvo gyvenimo pagrindas, džiaugsmas. 

Tai – darbas. Kad ir sunkus, varginantis, tačiau, jo netekęs, žmogus tarsi nebetenka ir kaž­kurios dalelės savęs...

„Mes dabar kaip tame senų laikų eilėrašty: sotūs, laimingi, šiltai aprengti“, – šmaikštauja Danutė.

Tačiau vienintelis dalykas, anot moters, ko Anzelmas dar negali atsisakyti, – tai bitės. Šie šventi padarėliai – viso jo gyvenimo atgai­va, tad ir dabar laiko dar dešimt avilių. Da­nutė sako, jog jeigu kartais dėl ko nors užsirūstinusi tarsteli, kad jas išnaikins, An­zel­­mas rimtai išsigąsta: tik ne bites! Dar tėvui, matyt, labai svarbu, jog prie bičių jam talkina dukra.

„Darbo nebeturime jokio, tik po vidų, esame vaikų viskuo aprūpinti. Rožančių susėdę kalbame ar, kai šilta, einame į lauką sūpynėse pasisupti“, – pasakoja iškalbesnė Danutė.

Ir kaip tik prakalbus apie jas, suskambo telefonas, pertraukęs mūsų pašnekesį. Trumpai pakalbėjęs, Anzelmas pasakė, jog tai dukra Alina skambino ir ragino nesėdėti kambaryje, o eiti... pasisupti. Tarsi kažkokia telepatija...

Vaikai geri – kad doras tėvas

Alina ne šiaip sau ragina tėvus judėti – ji gydytoja. Gy­vena Telšiuose. Liuda dirba vadybininke stambioje pieno perdirbimo įmonėje. Jolanta su šeima įsikūrusi Airijoje. Vyriausiasis Algirdas, laimė­jęs žaliąją kortą, gyvena Ame­rikoje, Valdas turi statybų vers­lą Tauragėje, yra statybininkas, apdailininkas, Rolandas ūki­ninkauja. Taigi – visa pale­tė profesijų, darbų. O anūkų, anot Anzelmo, – velnio tu­­­zi­­nas, trylika. Abu su žmona, lenk­dami pirštus, priskaičiuoja aštuonis proanūkius.

„Visi mums geri, gražūs, mylintys. Kaip aš sakau, nesukumpę, nesurūgę. Kiekvieną vasarą visi suvažiuoja, gimtadieniai, jubiliejai prisimenami, pilnos vazos gėlių primerkiamos. Didelio ir plataus stalo prireikia, kai visi susirenka. Anūkams ir proanūkiams svarbiausia – senelius apkabinti, pamaloninti. Ko dau­­giau mums, tėvams, bereikia?“ – džiaugiasi savo atžalomis laimingi senoliai.

„Vaikai auga į tėvus pasižiū­rėdami. Kaip nuo mažo nuteiksi, kokį save parodysi, to­kie ir užaugs“, – savo auklė­jimo metodą atskleidžia An­zel­mas, svarstydamas, jog tėvai yra žmogaus gyvenimo pag­rindas. Jeigu jis tvirtas, pa­tikimas, tai ir statinys nesugrius.

Aštuntą dešimtį bebaigiantys Anzelmas ir jo meiliai vadinama Silvestra Danutė ir toliau eina vienas kitą prilaikydami. Ir simboline, ir dabar jau tiesiogine prasme. Taip – 

jau kone septyniasdešimt me­tų. Ir nė vieno blogo žodžio vienas kitam!

„Gyvenome taikiai, darniai, niekas nieko neskriaudė. O vaikai geri – kad tėvas doras“, – savo svarbiausią žmogų apibūdina laimingos šeimos motina, priversdama jį graudintis.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.