Žydų bendruomenės atminimui – sinagogą primenantis stulpelis
E. Bunkai, statant paminklą, gelbėjo žentas – seniūnijai pritrūko „žmogiškųjų išteklių“...
Praėjusį trečiadienį plungiškis žurnalistas, rašytojas, Litvakų atminties sodo įkūrėjas Eugenijus Bunka į senelio gimtąją Šilalę atvyko ne tuščiomis rankomis: atvežė ir ten, kur 1910–1941 metais veikė sinagoga (žydų maldos namai) pastatė atminimo stulpelį.
Tokius atminimo ženklus E. Bunka stato visoje Žemaitijoje. Akmeninius atminimo stulpelius sukūrė akmenų muziejaus įkūrėjo Viliaus Orvydo anūkas akmenorius Juozas Žilinskis, o statomi jie Eugenijaus tėvo Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo „Geros valios fondas“, veikiančio prie Lietuvos žydų bendruomenės, lėšomis.
„Žemaitijoje nebeliko žydų ir nebėra sinagogų, daugelis žmonių jau net nežino, jog kadaise jos buvo, ten žydai meldėsi, švietėsi, bendravo. Norime tai priminti, todėl ir statome atminimo stulpelius. Gal kažkas susimąstys, kas atsitiko, kad staiga dingo visa žydų bendruomenė – neliko net jos atminimo“, – svarstė E. Bunka.
Paskelbęs, jog statys atminimo ženklus prie kadaise buvusių žydų maldos namų, E. Bunka sulaukė daug kvietimų iš Žemaitijos. Taip, pasak fondo vadovo, buvo atkreiptas dėmesys ir į Šilalę. Tačiau ši vieta nebūtų buvusi pamiršta, nes E. Bunkai mūsų kraštas yra nepaprastai brangus. Balsiuose gyveno ir iš čia į savanorių kariuomenę 1918 m. įstojo Eugenijaus senelis Leibas Bunka. Apgynęs Lietuvos nepriklausomybę, jis buvo paskirtas į Plungę kurti pasienio žandarmerijos.
„Ten sutiko babūnytę ir liko visam gyvenimui. Įdomu tai, jog plungiškė, aišku, kalbėjo žemaitiškai, bet kai ištekėjo už mano senelio, perėmė dūnininkų tarmę“, – pasakojo E. Bunka, pripažinęs, jog jam labai norėjosi įamžinti tą vietą, kurioje jo senelis jaunas būdamas meldėsi.
Eugenijaus tėvas Jakovas buvo paskutinis Plungės žydas. Žydų nebeliko ne tik Plungėje ir Šilalėje, jų nėra visoje Žemaitijoje. Net ir savęs E. Bunka nelaiko tikru žydu, sako, jog geriausiu atveju yra tik pusė žydo, bet užtat jaučiasi esąs tikras žemaitis, mat, augdamas ir gyvendamas Plungėje, perėmė žemaitiškas tradicijas, kultūrą, gyvenimo būdą.
Blogiausia, kad neliko ne tik žydų bendruomenės, kuri šiame krašte prieš karą buvo labai gausi. Daugelyje mažų miestelių žydai sudarė gyventojų pagrindą. Nebeliko ir žydų atminimo, todėl E. Bunka apsidžiaugė, išgirdęs, jog savivaldybė planuoja Kaltinėnuose atstatyti žydų sinagogą.
Žurnalistas tikina, kad tokių planų turi ir Tryškių bendruomenė, kuriai ketina atiduoti savo surinktą kraštotyros kolekciją. Joje yra ir unikalių eksponatų – juk po pasaulį pasklidę litvakai pasiekė neįtikėtinų karjeros aukštumų.
E. Bunkos surinktos relikvijos galėtų papuošti ir Kaltinėnų sinagogą, jei savivaldybės darbuotojai nesidangstytų „žmogiškųjų išteklių trūkumu“, kaip dėl visų nepadarytų darbų dažniausiai teisinamasi. Dėl to Šilalė tapo vienintele vieta, kur paminklą išnykusiai žydų bendruomenei statė Eugenijus su savo žentu, o „žmogiškais resursais“ teko pasirūpinti Eugenijaus kolegoms žurnalistams.
Tai irgi atskleidžia požiūrį į atminimą ir į kadaise su mumis gyvenusią tautinę mažumą.
Daiva BARTKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
