Padievaičio piliakalnis – neatrasta Šilalės krašto įžymybė

Pasitvirtina taisyklė, kad apie svetimus kraštus mes dažnai žinome daugiau nei apie savo gimtinę. Ko gero, tikrai ne kiekvienas šilališkis galėtų pasakyti, kur stūkso iki XIV a. Europoje žinotas žemaičių Pa­die­vaičio piliakalnis, nors visai neseniai paaiškėjo, kad gyvename neatrastų lobių krašte.

„Šilalės artojas“ apie šį pavasarį startavusius darbus Kvė­darnos (Padievaičio) piliakal­nio zonoje jau rašė. Iki šių metų pabaigos ketinama užbaigti šio piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete tvarkomuosius paveldosaugos bei statybos darbus. O kol jie neįsibėgėjo, savivaldybės paveldo­sau­gos specialistė Jurgita Vir­šilienė nusprendė patikrinti, kokių lobių čia galima aptikti.

„Teko girdėti, jog radiniai guli žemės paviršiuje, pajudinus žemę, jie patys išlenda, nereikia jokių išsamesnių kasinėjimų. Taip yra dėl nuolat griūvančio Padievaičio piliakalnio šlaito – didžiąją jo dalį jau nuardė ir nusinešė Jūros upė. Tai yra opiausia problema, todėl, stengiantis sustabdyti kranto griuvimą, tvirtinama Jūros krantinė, formuojamos bunos. Kai šie darbai bus padaryti, kasinėti nebebus jokių galimybių. Todėl dabar kviečiame į pagalbą su mumis jau seniai bendradarbiaujantį archeologą Gintautą Zabielą bei jo pagalbininkus – asociaciją „Metalo ieškiklių naudotojų klubą“ (MINK)“, – paieškas piliakalnio zonoje pristatė J. Viršilienė.

Praėjusį sekmadienį prie Pa­­dievaičio zujo be­ne dvi de­šimtys MINK narių iš visos Lie­tuvos. Archeologas G. Zabiela prieš prasidedant paieškoms sakė, kad metalo detektorių pagalba galima surasti tik metalinius artefaktus ir tik glūdinčius viršutiniame sluoksnyje (iki 20 cm). J. Vir­­šilienė priminė, jog piliakalnio zonoje yra kasami šurfai (vertikalūs požeminiai kasinėjimai). Šiuo metu jie kasami ten, kur planuojama infrastruktūra (takai, pažintiniai stendai ir t.t.).

„Šurfų kasinėjimai gali nulemti, kad suplanuotą infrast­ruktūros planą teks keisti, o dabartinės mūsų su MINK pa­ieškos gali koreguoti ir pačių šurfų kasimo vietą“, – visokeriopą žvalgybos naudą paaiškino kultūros paveldo apsaugos specialistė. 

Prie Padievaičio piliakalnio sutikti kvėdarniškiai pasakojo dar atsimenantys, jog prieš 50 metų šis gamtovaizdis buvo visiškai kitoks.

„Jūros vaga ėjo piliakalnio pakraščiu, o pats piliakalnis buvo gerokai platesnis ir galėjo lygintis su Rambynu. Ant piliakalnio vykdavo šokiai, įvairiausi renginiai. Deja, tuomet dar neįsivaizdavome, kokios svarbos turi šis kalnas, nors tai, kad jis yra mistiškas ir ypatingas, numanėme. Pamenu, viršukalnėje būdavo tarsi skylė. Vis mesdavome į ją kokią monetą ir klausydavomės, kaip ji nugarmėdavo, nuskambėdavo kažkur gilyn“, – dalijosi atsiminimais garbaus amžiaus kvėdarniškiai.

Nuo mistinio piliakalnio pri­statymo pradėjo ir G. Za­bie­la.

„Lietuvos istorijoje tai turbūt pirmas atvejis, kad Romos laikų monetą iškėlė kurmis“, – nusijuokė Klaipėdos universiteto profesorius.

Pasak jo, nežinia, kiek šioje istorijoje būta tiesos, bet tai, jog Padievaičio pilis buvo svarbus objektas – nepaneigiama tiesa.

„Šis piliakalnis buvo svarbus tiek ankstyvuoju Lietuvos Di­džiosios Kunigaikštystės lai­ko­tarpiu, tiek vėlyvuoju. Be to, manoma, kad būtent ši pi­lis ir buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pilis, valdant Vyteniui“, – sakė G. Za­bie­la.  

Mokslininkas priminė, jog ši galima Gedimino pilis buvo sunaikinta panašiu laiku kaip ir Medvėgalio. Ją 1305 m. žiemą puolė kryžiuočiai. 1317 m. birželio 24 d. ir 1324 m. gegužės 22 d. jie sudegino pilies papilį, o 1329 m. kryžiuočiai sunaikino ir pačią pilį.

Be to, anot J. Viršilienės, piliakalnio prieigose yra ir Vel­nio sostu vadinamas akmuo, prie kurio, manoma, melsdavosi pats Gediminas. Tačiau šįkart numatyta išžvalgyti tik tą piliakalnio teritorijos dalį, kurioje vyks projekte numatyti darbai.

MINK klubo pirmininkas Emi­lijus Petukauskas „Šilalės artojui“ sakė, jog klubui priklauso 32 asmenys, iš kurių daugiau nei pusė atvyko į Kvė­darną.

„Tai – mūsų pomėgis, jokio atlygio už tai negauname. Veiklą pradėjome 2014 m., o šis objektas – Padievaičio piliakalnis – mums bus jau 110-asis. Kadangi dirbame kartu su archeologais, būta daug įsimintinų ir visai Lietuvos istorijai svarbių objektų. Vien Žalgirio mūšio teritorijoje dirbome tris kartus, teko ieškoti tikslios Saulės mūšio vietos, dirbome ir Lenkijoje (Leg­nicos mūšio vietoje)“, – pristatydamas klubo MINK veiklą, kalbėjo jo vadovas. 

J. Viršilienės teigimu, paprastai per vieną dieną, jeigu vietovė ypatinga, aptinkama apie 50–60 radinių. Prieš prasidedant Padievaičio žvalgytuvėms, niekas negalėjo nuspėti, ar pavyks ką rasti ir kiek tų radinių galėtų būti. Pirmasis aptiktas metalinis daiktas buvo šių dienų laikrodis, už poros žingsnių kitas sučirpęs metalo detektorius atrado idealios būklės XVII a. žalvario žiedą, dar kiti pranešė apie aptiktas įvairių laikmečių metalinių daiktų nuolaužas. Visi radiniai buvo surinkti ir įvertinti.

J. Viršilienė suskaičiavo, kad velėnoje ir povelėniniame žemės sluoksnyje birželio 14 d. buvo rasti 128 įvairūs archeologiniai radiniai iš įvairių laikotarpių: pradedant pirmaisiais amžiais po Kristaus ir baigiant XX a. pradžioje pamestomis monetomis. 

„Radiniai iliustruoja pagrindinius piliakalnio raidos etapus. Keturios surastos Romos monetos nurodo jo galimą įkūrimo laiką. I tūkstantmečio viduriui priklausanti lankinė segė patvirtina, kad piliakalnis galėjo būti naudotas ir tuo laiku. Gausus ir įvairus yra II tūkstantmečio pradžios – XIV a. palikimas. Pirmiausia tai įvairūs žalvariniai papuošalai bei jų dalys: pasaginės segės, smeigtukai, apyrankės, žiedai ir kt. Taip pat rasta ir geležinių darbo įrankių dalių, matyt, susijusių su medžio apdirbimu. Keli arbaletinių strėlių antgaliai mena kovų su kryžiuočiais laikotarpį, epizodiškai žinomą iš rašytinių šaltinių. Aptikta ir retai pasitaikančių dirbinių: sidabrinio ilgojo dalių, žalvarinis cilindrinės spynos raktas, keturkampė geležies žaliava – kritė. Visa tai rodo XIII–XIV a. šioje vietoje buvus neeilinį centrą, iš kurio liko visas archeologinių paminklų komp­leksas. Jam sunykus, vieta neužmiršta, lankyta tiek XVII a., tiek ir nuo XIX a., ką liudija šio laikotarpio monetos. Šie minimaliai invaziniai archeologinio tyrimo darbai gerokai papildė mūsų žinias apie visą Padievaičio archeologinį komp­leksą, kuris naujai atsiskleisti turi šių metų pabaigoje, užbaigus tvarkymo darbus“, – apie vienos dienos žvalgybos rezultatus piliakalnio teritorijoje pasakojo Šilalės krašto kultūros paveldo specialistė.  

J. Viršilienės teigimu, radi­niai – dažniausiai buvusių mū­sų protėvių nešioti ir pamesti daiktai. Išžvalgyta vietovė nėra kapinynas. Čia, manoma, yra buvusi gyvenvietė, kurioje greičiausiai yra veikęs ir amatų centras, mat aptikta nemažai metalo lydinių. Mokslininkas G. Zabiela, kuris tiesiogine pras­me gyvena piliakalnių istorija, buvo patenkintas rezultatais, nes jie patvirtino ankstesnes istorikų spė­liones. Mat Padievaitis iki šiol tebuvo mažai tyrinėtas ir netvarkomas, o dabar jau žinoma, kad ši vietovė mena didžius Žemaitijai gyvavimo me­tus.

Kvėdarnos (Padievaičio) pi­lia­­kalnis stovi kairiajame Jū­ros krante, santakoje su Vė­žos (Druskio) upeliu. Da­bar­ti­nė piliakalnio aikštelė yra tik 12 metrų pločio, nors 1948 m. nurodoma ją buvus 35 m. Jau anksčiau šio piliakalnio teritorijoje rasta kalavijo dalių, du ietigaliai, dvi žalvarinės antkaklės, kryžinis smeigtukas. Gy­venvietė buvusi kairiajame Vėžos (Drus­kio) krante ir užėmusi dviejų hektarų teritoriją. Ten pat, į pietryčius nuo piliakalnio, kairiajame Druskio krante, slėnyje, yra ir Velnio sostu vadinamas akmuo (tyrinėtas 1971 m.), ir senasis net VI–XIV a. menantis kapinynas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.