Kur pridedi ranką ir širdį, ten užgimsta grožis

Kaip ir kasmet, gražiausios sodybos rinkimuose redakcijos telefonai netyla – žmonės skambina ir siūlo aprašyti savo pažįstamus, kaimynus, bičiulius. Tarp jų - ir  Palmiros Navickienės sodyba Jucaičiuose.

Šeimininkę radome plušančią kieme. Matyti, kad, gražindama sodybą, moteris jėgų negaili.

„Koks čia grožis, neturiu ko parodyti, viskas labai paprasta. Kai tiek daug ištaigingų sodybų, net nežinau, ar reikia apie mane rašyti, nes manoji neturi net kuo joms prilyg­ti“, – kuklinosi Palmira. 

Tačiau vaizdas kieme kalba priešingai. Į kurią pusę bepažvelgsi, visur ramybę­ ir grožį skleidžia gėlės. Šei­mininkė neneigė, jog visai šiai dermei sukurti, be noro, reikia  ir daug triūso:

„Kieme vasarą laiką leisti smagiau. O lauke ką daugiau veiksi - nesėdėsi juk dykai. Tai ir krapštaisi: vieną gėlę vie­nur pastatai, kitą – kitur, sodini ir vėl persodini. Taip laikas ir praeina“.

Anksčiau P.Navickienė dirbo Vingininkų kiaulių komp­lekse, dabar jau pensijoje. Ta­čiau dar ūkininkauja kartu su sūnaus šeima.

„Visko turime: yra 6 karvės, telyčių, veršiukų, paršelių. Dėl­  savęs auginame, juk, kaime gyvenant, gėda būtų pirkti“, - kalbėjo šeimininkė. 

Sūnus, anot mamos, grįžęs iš pieninės, kur dirba vairuotoju, daugiausiai laiko skiria ūkio technikos priežiūrai, o Palmira paskendusi namų ruošos darbuose. Moteris džiau­­giasi turinti gabių anūkų. Štai jauniausiasis šiemet baigė dvyliktą klasę, jau gavo brandos atestatą ir dabar ruo­šiasi stojimui į universi­tetą. Močiutė prasitarė, jog gal­būt anūkas taps statybos inžinieriumi.

Namų jaukumą šeima kuria su meile. Bendromis jėgomis įsirengė poilsio kampelį, pasistatė pavėsinę.

„Patys išsipjo­vėme medieną­, o po to vis pri­bėgdami ir pastatėme. Labai­ smagu susirink­ti savaitgaliais kie­me: tai šašlykų išsikepti, pasišnekėti ar atsipūsti  nuo  dar­bų“, –     pasako­jo    P.Na­vickienė.

Visas gėles so­dybai puošti moteris teigė pasirenkanti pati: vienas užsiaugina iš sėk­lų, kitas perka.  Akį patraukia savotiškai atrodantys vazonai – begonijos susodintos kartu su visžaliais augalais. Kiemui tai suteikia išskirtinumo.

„Nėra pas mane jokių ištaigų. Jeigu turėtume daug pinigų, galėtume samdytis spe­­cialistus: atvažiuotų, pa­mode­liuo­­tų. Bet ir savo­ dar­bu­­, savo nuo­žiūra galima susitvarkyti – kaip man atrodo geriau, taip ir darau. O apsileidusi gyventi nepratusi ir nenoriu“, – rodydama savo gėlynus, nuoširdžiai kalbėjo Palmira.

Kieme tikrai netrūksta gėlių įvairovės, puikuojasi lelijos, įvairiaspalvės vienadienės, kurių žiedelis rytą prasiskleidžia, o vakare jau būną peržydėjęs. O kokius puikius žiedus sukrovusios rožės! Nuostabu, jog, atėjus vidurvasariui, tebeveši gležnosios­ našlaitės. O ir kiekvienas medelis galėtų papasakoti savo istoriją.

Nors Pal­miros­­ sū­nus užsiėmęs ūkio  darbais, ta­čiau­ ran­­­­­da laiko­ pri­si­dė­ti­ prie­ so­dybos puo­selė­jimo. Mo­­tinos die­­­nos­­ proga jis mamai­ pa­dovano­jo­ paties sukonstruo­tą gėlių laikikl­į, kuris kiemą y­patingai pa­gyvina. Pal­­­mira ypač­ džiau­­giasi, kad sūnus turėjo supratimo dar ir keletą vazonų su gėlėmis įstatyti ir tuo ją labai nustebino. Dabar šitame laikiklyje plačiai kerojasi svyrančiosios petunijos, surfinijos. 

„Turėjome platesnį gėlyną­, tačiau sumažinome. Žolę­ pjau­ti yra patogiau, o ir kurmiams mažiau išpurentos­ žemės beli­ko. Jų niekada netrūks­ta. Čia pasodini gėlę, o rytą, žiūrėk, vie­n kurmių takai­“, – pasakojo Palmira. Dabar  ji teigė kovojanti su šiais­ kenkėjais nauju­ būdu. Pa­sak moters, reikia kiau­ši­­nių lukštus sutrinti su a­lie­jumi ir pilti į kurmių ta­kus. Tie­sa, ar tai tikrai yra veiksminga, patvirtinti dar negalinti, bet jau kuris laikas kieme jų nebematyti.

Tačiau vos tik užėjome už namo kampo, būtent „kurmis“ mus ir pasitiko – su plačia šypsena veide, kastuvėliu, žaisminga kepurėle.

„Pastatėme tikėdamiesi, kad­­ kiti užklydę rausikai išsi­gąs ir pabėgs“, - juokėsi P.Na­vickienė.

Ji prasitarė turinti dar planų:

„Žinau, jog nereikia labai prisisvajoti, nes vieną dieną planuoji, o kitą gaunasi kitaip, bet norėčiau dar praplėsti dekoratyvinių medelių kolekciją. Jie užpildytų tuščią erdvę prie namo“.

Laura GIRČYTĖ

Vytauto Didžiojo universiteto

Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto

Viešosios komunikacijos

3 kurso studentė

 Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

 

 

Atnaujinta Penktadienis, 29 liepos 2016 08:58