Tai Vytautas - visiškai laisvas žmogus

Stiprus lietus išvaikė nuo gatvės žmones. Prie par­duotuvės - nė gyvos dvasios. Sakė, kad jis čia turėtų sėdėti. Pagyvenęs apleistas (apsileidęs?) žmogus be pastogės ir praeities. Įdomu, kur jis pasislėpė? Jeigu lie­tus nesiliaus, galiu jo ir nesulaukti.

Paprasčiausias būdas užmegzti parduotuvėje kalbą - nusipirkti ledų. Pardavėjos turėtų žinoti, iš kur jis ateina.

- Lietus nurimo, tuoj pasirodys, - sako pardavėja Zita. Jos vardas parašytas ant prisegtos kortelės.

Zita paveda mane už parduotuvės.

- Jis būna ten, anoje sodyboje. Šeimininkai mirę, dukros gyvena kitur. Tai jis įsitaisė tuščiame tvarte. Štai, eina per kiemą! Bėgu į parduotuvę, o jūs geriau be manęs, - sako Zita ir nulekia į krautuvę.

Palauksiu mašinoj. Jeigu jis elgetauja, turėtų prašyti išmaldos. Tada mėginsiu ką nors sužinoti. Girdėjau, kad jis baikštus. Svarbu neišgąsdinti.

Pamatęs mane, jis pamoja ranka tarsi senam pažįstamui, draugiškai nusišypso­, bet praeina pro šalį. Paeina toliau, nešinas laikraštį, atsisėda ant metalinės tvorelės, skaito arba tik šiaip vartalioja laikraštį. Jeigu jis tikrai įkyrus, turėtų ateiti ir kaulyti išmaldos. Tačiau jis tik sėdi ir žiūrinėja laikraštį.

Reikia eiti pačiam. Paklausiu, kur čia gyvena Lovčikas. Upynoje Lovčiką pažįsta visi, turėtų pažinoti ir jis. Galėsime pradėti kalbą.

Tačiau man nereikia gudravimų. Vytautas kalbą pradeda pats:

- Matai, koks davė lietus? Tereškova lakstė po dangų, bet taip ir nepasakė, ar ten, danguje, yra vandenynai. Jeigu nėra, tai iš kur tiek lietaus ant galvos?

- Sakai, Tereškova buvo dan­guje? Taip aukštai?

- O tai ne? Lakstė lakstė, kol prisilakstė. Žuvo kartu su mūsiškiais.

- Su kokiais mūsiškiais?

- Su Darium ir Girėnu! Dabar nebepaklausi, kaip ten su dangaus mariomis.

- Seniai tas buvo?

- Jau senokai, - Vytautas susimąsto. - Jau kokie keturi metai...

Jeigu jis kalba apie pirmąją moterį kosmonautę Valentiną Tereškovą, tai ji tikrai nežuvo. Bet neaišku, ar jis rimtai, ar mažumėlę apsimeta. Gali būti, jis laiko mane kvailiu ir vedžioja už nosies.

- Daug žinai, - pagiriu.

- Skaitau laikraščius, - Vytautas išskleidžia seną „Šilalės artojo“ numerį.

- Man nesvarbu, kad senas, - sako žmogus. - Žmonės paliko. O skaityti visai tinka, tai ir skaitau.

- Pats vietinis?

- Taip, upyniškis. Pusė U­py­nos mano pas­tatyta. Dirbau su brigada. Kai statėme milicininkui namus, tai vogėme plytas ir statėme žmonėms trobas. Daug plytų „točkėmis“ išvežėm.

- Tai ir sau pasistatei?

- Sau - ne. Bet turiu gerus namus. Ten, už U­py­nos, ant kal­no.

 - Pakviestumei į svečius. Ką nors prasimanytume.

- Dabar ten manęs nėra. Aš ten tiktai žiemą. Vasarą kur nors čia, bile kur. Ant žolės. Vasarą juk nešalta.

Jis tikrai turi namus už Upynos. Tokie ir namai... Senas gyvulininkystės kompleksas, už jo - vandens valymo įrenginių siurblinė. Buvusį komp­leksą dabar valdo trys pajininkai, o siurblinė kaip ir niekieno. Viena pajininkė, vardu Regina, parodė, kur ji yra. Ten, už ganyklų, toli tarp krūmų. Dabar nė tako neįžiūrėsi. Tačiau žiemą Vytautas pa­reina. Dažniausiai - girtas, vos pavelka kojas. Būna, jog šliaužia šliaužte. Vieną rytą žmonės atėjo į darbą, žiūri - žmogus sniege. Upynos Vytautas! Bene negyvas? Ne, gyvutėlis! Ir nenušalo nieko. Aplinkiniai negali atsistebėti tokiu Vytauto gajumu. Kitiems tuoj visokie bronchitai, plaučių uždegimai, o jam kas? Klemensas Lovčikas vieną­ žiemos pavakarę ra­do netoli namų bemiegantį gatvėje. Mėgino pažadinti - neina. Tada po šonu pakišo seną čiužinį, ant viršaus užmetė antklodę. Ry­tą eina žiūrėti - gal nebegyvas? O jis net įšilęs po patalais!

Būna, Vytauto nie­­kas nemato kelias dienas. Tada jo pasigenda ir pardavėjos.

- Taip, imame pasigesti, - juokiasi pardavėja Lina. - Jis mums įkyri, tačiau kai ilgiau nematome - baugu. Juk žmogus! Žiemą ėjome ieškoti į tvartą, mat dvi dienas nesirodė. Manėme - sušalo negyvai. O jis iškiša galvą iš šiaudų!

Anksčiau Vytautas žiemą ei­davo miegoti į tą siurblinę. Ten jis turįs kažkokį pečiuką... Bet eiti toli. Ši žiema nebuvo labai šalta, tai peržiemojo tvarte.

- Žiūriu, užsigrūdinęs, - sakau jam.

- Aš visko mačiau. Komunistai buvo išvežę į Sibirą.

- Vogei plytas ir atsidūrei kalėjime?

 - Aš nebuvau kalėjime. Dirbau statybose. Visur - ir Mask­voje, ir Lening­rade, o tarnybą baigiau Lomonosove.

- Kur tas Lomonosovas?

- Tenai, už Jur­barko, - Vytautas mosteli ranka Skaudvilės link.

- O kalėjimas Sibire?

 - Aš nebuvau kalėjime! - pykteli. - Aš buvau Sibire, bet ne kalėjime. Dirbau statybose. Kur reikėjo, ten ir stačiau.

Bet jis tikrai sėdėjo kalėjime. Yra kelios versijos. Viena - užmušė tėvo sugyventinę. Kai Vytauto mama mirė, tėvas susirado kitą moterį, o paskui jie sykiu gėrė, ir Vytautas neva užmušęs pamotę. Tai atsitikę tėvų namuose, kurie stovėję tenai, netoli dabartinės siurblinės. Tų namų seniai nebėra. Kai Vytautas grįžo iš kalėjimo, gyventi jau nebebuvo kur, tai ir pradėjo bastytis. Žmona jį buvo metusi, tačiau dabar ir ji jau mirusi... Tai sena istorija, jaunesnė karta apie ją nieko nežino. Kalbintos pardavėjos Upynoje dirba antras dešimtmetis, tačiau apie Vytauto tėvus ar jo statybas nėra girdėjusios.  Kiek matė jį - tai elgetaujantį. Jis visada buvęs toks.

- Turėjau žmoną, bet ji negalėjo turėti vaikų. Jos tėvai virdavo samagoną ir kartu gerdavo. Aš irgi gerdavau, - pasakoja Vytautas.

- Gerą išvirdavo?

- Naminį.

Tėvai mirę, žmonos nebėra, vaikų nė nebuvę... Kažkur netoli Šilalės gyvenanti sesuo, tačiau Vytautas neprisimena kaimo pavadinimo. Užkrito, ir viskas. Sesuo užauginusi 16 vaikų. Net sunku patikėti.

- Taip, šešiolika, - nė nemirktelėjęs pareiškia Vytautas.

Iš savo jaunystės jis pasakoja tik apie statybas, kaip vogęs valdiškas plytas ir iš jų pastatęs pusę Upynos. Dar jis turėjęs motociklą „Voschod“, kuriuo taip lėkdavęs per Upyną, kad langai drebėdavę. Taigi kietas vyrukas buvęs... 

Upynos senbuvis K.Lovčikas sako, jog Vytautas tikrai yra dirbęs statybose, vienam kaimynui statęs daržinę.

- Bet nežinau, ar jis užsiėmė mūro darbais. Gal?.. - abejoja upyniškis. - Tikra tiesa, kad jis turėjo motociklą. Dar tais laikais, kai jie buvo retenybė. Buvo vienas pirmųjų, nusipirkęs motociklą. Jo mama labai tuo didžiavosi. Sakydavo: „Ein kaip „Yžas“, pyp kaip „Java“. Tai motocik­lų pavadinimai. 

O kalėjimas?

- Sėdėjo kalėjime jis. Už tėvo nužudymą. Negaliu pasakyti, jog būtent jis tą padarė, nes tai buvo tokia tamsi ir neaiški istorija. Dėl to kaime kilo daug kalbų, liko daug neaiškumų. Jie visi namuose gėrė, o rytą buvo rastas negyvas tėvas. Namuose buvo Vytautas ir tėvo sugyventinė. Jie nelabai prisiminė, kas ir kaip. Nuteisė Vytautą­. Nežinau, kiek, bet, man atrodo, jis sėdėjo ilgokai. Neprisimenu, ar grįžęs iš kalėjimo jis dar dirbo statybininku. Gal ir ne. Įsitaisė siurblinėje netoli buvusių savo namų.

Upynos seniūnė  Stefa Kažukauskienė patvirtina:

- Taip, Vytautas Vertelis yra buvęs kalėjime už tėvo nužudymą. Kalėjo ilgai - bene dešimt metų. Tėvo namas atiteko sugyventinei. Ši prieš mirtį jį testamentu užrašė kaimynams už globą. Tada aš jau dirbau Upynoje, pati tvarkiau tą testamentą. Kai Vytautas grįžo atsėdėjęs, tėvo sugyventinė jau buvo mirusi,  o namas priklausė kitiems žmonėms. Dabar ir to namo nebėra. Tai buvo laikas, kada griuvo kolūkiai. Tačiau Vytauto gyvenimas buvo griuvęs dar anksčiau. Neprisimenu, ar jis iš kalėjimo grįžęs dirbo ką nors. Tikriausiai ne. Dabar jis gauna šalpos pensiją.

Jaunesnioji karta apskritai neprisimena, ar Vytautas yra ką veikęs. Kiek jį mato, tai elgetaujantį prie parduotuvės. Būna, išgėręs padainuoja, pašūkauja, bet žmonėms nėra pavojingas. Anksčiau įkyriau iš praeivių reikalaudavo išmaldos, bet kažkas jį pagąsdino, dabar yra atsargesnis.

- Iš ko gyveni? - klausiu aš jo.

- Gaunu 61 rublį pensijos. Dabar kiti pinigai, bet aš taip vadinu. Ketvirtadienį gausiu­. Nusiperku paėsti, visokių deš­rų, lieka ir alui. Pirmiausia perku paėsti. Gerai išeina.

- Kiek tau duoti? - išsiimu piniginę. - Euro užteks? Gal du?

- Kaip tau išeina.

Duosiu eurą - nusipirks alaus, o dešrai neliks.

- Imk du, - sakau. Jis puola bučiuoti ranką.

- Nusipirksiu alaus, - apsidžiaugia.

- O gal geriau dešros?

- Dešros jau turiu. Daug tokių didelių „šliosų“, - jis rodo rankomis, kokio didumo dešros. - Pilni namai.

- Gal parodytumei, kur gyveni?

 - O kas tu toks?

- Aš iš laikraščio. Noriu papasakoti apie įdomius žmones.

- O, iš laikraščio! - apsidžiaugia Vytautas. - Myliu spaudą!

Jis mielai sutinka ir papozuoti nuotraukoms, ir parodyti, kur įsikūręs. Eidamas primena, kad čia nakvoja tik vasarą, o žiemą gyvena tenai, ant kalno, kur yra pečius, malkų ir 12 kostiumų. Tiek daug kostiumų reikia, nes pardavėjos reikalauja, jog būtų švarus ir parduotuvėje nesmirdėtų.

Bet iš tiesų tai tik fantazijos. Buvau tuose jo namuose. Tenai nei malkų, nei kostiumų. Ant virvės kabo keli skudurai. Metalinė viryklė be dangčio - kaip ją užkurti? Galva neišneša, kaip ten galima išgyventi žiemą.

O ten, kur jis glaudžiasi vasarą, – irgi baisokas vaizdas. Senas apleistas tvartas, ant lentų sudūlėjęs šienas.

- Atsigulu ir miegu, - rodo Vytautas.

 Ar galima būtų jam padėti? Ar mes tik tiek tegalime - paaukoti kelis eurus, už kuriuos jis nusipirks alaus ir kelias valandas padainuos? Baisėjasi ir pardavėjos, kurios matė jo „miegamąjį“. Juk tai žmogus! Ar mes tegalime stovėti ir laukti, kol vieną žiemą jis sušals?

- Ar nenori važiuoti į kokius senelių namus? - klausiu.

- Važiuoti? O ko? Čia mano tėvynė! Kur aš važiuosiu?

- Na, būtų šilta vieta, gautumei maisto...

- Pats nusiperku, žiemai malkų turiu, - varo jis savo.

Upynos seniūnė S.Kažu­kaus­kienė sako­, jog nie­kur­ jis nevažiuos: nei pas daktarus, nei į Socialinių paslaugų centrą, kur jį bū­tų galima ir apiprausti, ir apskalbti. Vytautas upyniškiams pasakoja, kad jis turįs „trūkį“, tačiau gydytis nenori.

- Jau buvome išvežę pas daktarus, manėme, padarys operaciją. Bet jis kitą dieną - vėl Upynoje... Būtų du būdai jam padėti. Vienas - globa. Jei žmogus yra neįgalus, jam galima skirti paramą globai, o su tokiais pinigais jis galėtų gyventi kokiame pensione. Tačiau kaip įrodysi neįgalumą be daktarų, kurių jis vengia? Per prievartą nieko nei gydysi, nei į komisiją nuveši. Būtų neveiksnus - tada kas kita, galėtume spręsti už jį. Tarkime, padarytų kokį nusikaltimą, tada ekspertai spręstų, ar jis veiksnus, ar ne. Dabar tokio klausimo kelti neturime jokio pagrindo: nei tas žmogus nu­sikaltęs, nei pa­vo­jingas vi­­s­uo­­menei.

Tačiau aplinkiniai mato, kad jis yra pavojingas pats sau, ypač žiemą, kai įsitaiso miegoti nešildomame  tvarte arba tiesiai ant sniego! 

- Taip, tai pavojinga, - pripažįsta seniūnė ir traukia pečiais. - Bet ką besakytume, jis ir veiksnus, ir sveikas, ir įgalus. Tai jo pasirinkimas. Buvo pasibaigęs paso galiojimo laikas - sutvarkėme, pasirūpinome, kad gautų pašalpėlę. Iš jos jam dar atskaito antstoliai už adminis­tracines baudas, kurias gauna, girtas patriukšmavęs viešoje vietoje. Tiesa, dabar jau rečiau. Su apylinkės inspektoriumi prigąsdinome, jog išvešime į senelių namus, jeigu gatvėje girtas šūkaus ir kibs prie žmonių. Tai jis jau kelintas mėnuo yra gana ramus ir mandagus.

- Kodėl jis nenori niekur važiuoti ir bijo globos namų? 

Visi kalbinti upyniškiai turėjo vieną atsakymą: čia jis laisvas. Pensione - režimas, tvarka, ten ir išgerti tikriausiai neleis. O čia jis laisvas, visiškai laisvas žmogus.

Kai važiavau į namus, laisvas žmogus tebesėdėjo prie krautuvės. Suglamžytas laikraštis jau gulėjo ant žemės, o jis pats nuobodžiaudamas dairėsi į šalis. Pamatęs mane, draugiškai pamojavo ranka.

„Kentėsu, kol gyvs būsu“, - prisiminiau jo žodžius...

Petras DARGIS

Autoriaus nuotr.