Vladas Vitkauskas: „Mes visi turime savo gyvenimo Everestą“

Vasara – švenčių bei renginių metas. O patirtos ge­ros akimirkos dar ilgai kelia malonius prisiminimus. 

Šią vasarą kaip niekada daug pagarbos ir lankytojų sulaukė mūsų Medvėgalis: Pasaulio žemaičių die­noms skirti renginiai šurmuliavo būtent jo papėdėje. Liepą vyko pėsčiųjų žygis „Žemaitijos piliakalniais ir kūlgrindomis“, sulaukęs ne tik kone 400 dalyvių, bet ir žmogaus-legendos, garsaus nuo Viduklės kilusio alpi­nisto Vlado Vitkausko. Jis - pirmasis bei vienintelis lie­tuvis, užkopęs į aukščiausią pasaulio viršukalnę Eve­restą. Daugiau nei prieš 20 metų V. Vitkausko dėka 8848 metrų aukštyje suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Alpinis­to pasiekimai įvertinti I laipsnio Didžiojo Lietuvos ku­nigaikščio Gedimino ordino medaliu, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpine žvaigžde, Santarvės ordi­nu ir kitais apdovanojimais.

„Manęs dažnai klausia, ku­rio­je viršūnėje jaučiausi ge­riau­siai. Atrodo, turėčiau sa­­ky­ti, jog Everesto, bet ten - nie­ko ypatingo. Todėl visada sa­kau, kad niekur nesijausi ge­riau nei savajame kraš­te“, - pa­kalbintas „Šilalės artojo“ ak­centavo V. Vitkauskas.

Pakilti į aukščiausio Že­mai­tijos piliakalnio viršūnę bei užnešti į ją Žemaitijos vėliavą, tą pačią, kuri buvo iškelta Andų kalnuose, jis grįžo lygiai po 20 metų.

„Kažkada, ruošiantis kopti į vieną iš aukščiausių Pie­tų Amerikos kalvų, Jūratė Gra­­by­tė, kuri vesdavo žemaitiškas laideles per LRT radiją, mane labai išbarė, jog, būdamas žemaitis, į kalnų viršūnes vis nešu Lietuvos vėliavą, o žemaičių vėliavos nepaimu. Be­je, tik taip ir sužinojau, kad Žemaitija turi tokią gražią vėliavą. Tad per keletą dienų ji buvo pasiūta, o tuomet ją man įteikęs Žemaičių kultūros drau­gijos pirmininkas Stasys Kas­paravičius prisakė iškelti ją ten, kur tik būsiu. Todėl aš dabar siūlau Žemaičių paso neišduoti nė vienam, kuris neįveiks Medvėgalio“, - juokavo V. Vitkauskas.

„Kada prasidėjo Jūsų kelionės?“ - paklausėme alpinisto.

„Domėjausi tuo nuo vaikystės, nors vaikui net kelionė nuo Viduklės iki Vilniaus jau buvo didžiulis įvykis, o apie kažkokį Everestą tada nė minties neturėjau. Pirmoji mano didesnė kelionė buvo Dainų šventė sostinėje“, - vaikystę prisiminęs, šypsosi aukščiausias pasaulio viršukalnes įveikęs žmogus.

Pasak alpinisto, pirmi jo pamatyti kalnai - 1973 m. išvystas Tian Šanis.

„Tada šitokia kelionė man prilygo kone kelionei į Marsą ir buvo kažkas neįtikėtino. Bet jaučiausi gerai, kaip sakoma, buvau arčiau dangaus, arčiau Dievo. Turbūt tomis akimirkomis ir supratau, kad aš galiu“, - prisipažįsta alpinistas.

Vėliau sekė Kaukazas, Alta­jus, Pamyras. O atkūrus Lie­tuvoje Nepriklausomybę, atsivėrė galimybės pamatyti ir daugiau pasaulio. Tada ir gimė mintis šturmuoti Eve­res­­tą.

„Žinoma, reikėjo laiko bei pasiruošimo kelionėms. So­vietmetis - sunkūs laikai. Pri­simenu, gavau šaukimą į kariuomenę, reikėjo pereiti gy­­dytojų komisiją, mano svei­ka­­ta neatitiko tuometinių rei­ka­lavimų. Gydytojai parašė: ka­ro tarnybai tinkamas tik karo metu...

Po to praėjus 15 metų, man pavyko pasiekti Everestą. Vie­­nam, be pinigų ir ne kažin kokios sveikatos. Tačiau visada žinojau, ką galiu daryti, o kas man kenkia“, - sako V. Vit­kauskas.

Į klausimą, ar nebuvo baisu vienam, tuo labiau - esant silp­nos sveikatos, leistis į tokią sudėtingą bei pavojų kupiną kelio­nę, jis atsako paprastai: „Ži­noma, bu­vo, todėl labai norėjosi turėti ką nors šalia. Kopti į Eve­resto viršūnę mes ruošėmės dviese, tačiau, likus mėnesiui iki išvykos į Nepalą, mano bičiulis latvis Aivaras Boiras žuvo. Tai nutiko Elbruse – aukščiausiame Kaukazo kalne.

Mane tikslo link vedė tikėjimas, kad aš galiu ir turiu įveikti tai, ką užsibrėžiau. Žinojau, jog privalau daryti ir jeigu darysiu, man pavyks. Atsimenu, tais laikais net pa­sirodė straipsnis „Mirtis Eve­reste kainuoja 65 tūkstančius dolerių“... Aš prie jo nuvykau su 500 kišenėje ir 2000 skolos. Bet man pavyko.

Todėl visada sakau, jog svarbu pajusti, kas tau skirta, ir tai daryti. Dar – išnaudoti duotas galimybes“.

V. Vitkausko teigimu, jį į priekį visada vedė pagrindinės gyvenimo vertybės bei noras sugrįžti. Nes, anot alpinisto, tik pabuvęs kalnuose supranti, kad svarbiau yra ne į juos įkopti, o iš jų sugrįžti.

„Mūsų pasirinkimai ir tai, kokie mes esame, priklauso nuo mūsų vertybių. Kas yra tikra, galioja ir aukštai, ir žemai“, - „Šilalės artojui“ sakė alpinistas.

„Klausiate, kam man viso to reikia? Svarbiausia, manau, žmonių įvertinimas. Žinau, jog esu reikalingas, mane kvie­čia, esu aplankęs daugumą Lietuvos mokyklų, teko pabuvoti ir Kauno kunigų seminarijoje, kalbėjome apie gyvenimiškus dalykus kalėjime. Kai žmonės mato bei girdi tai, kas yra tikra, kas iš tiesų išgyventa, jie ir patys daug ką pradeda vertinti kitaip.

Aš savo gyvenimą skaičiuoju ne skaičiais, bet kokybe. O jei dar gali ir kitiems pagražinti gyvenimą... Kai darai tai, kas tau skirta, tada lyg savaime ateina viskas, kas tau priklauso.

Pavyzdžiui, buvo labai malonu, kad mane pastebėjo per deimantinį Everesto jubiliejų - 2013-aisiais oficialiai pakvietė surengti fotografijos darbų parodą. Jie išrinko lietuvaitį, nors pasaulyje yra daug geriau aprūpintų alpinistų, tarkime, iš Amerikos. O aš net neturėjau geros įrangos. Tačiau buvo surengta būtent mano fotografijų paroda. Tai garsina mūsų šalį“, - džiaugėsi V. Vitkauskas.

„Ar tiesa, jog kalnuose žmogus gali save pažinti iš naujo?“ - paklausėme.

„Visur, kur reikia pastangų, save pažįsti iš naujo. Mano kalnai buvo realūs, tačiau kiekvieno žmogaus laukia gyvenimiški kalnai ir kiekvienam jie yra patys didžiausi, aukščiausi, gražiausi bei žiauriausi. Tik vienas skirtumas: gyvenime, jeigu tau kas nors nepatinka, visada gali apsisukti ir išeiti kitur, o tikruose kalnuose, kada panorėjęs, neapsisuksi, o ir apsisukęs dar nežinai, ar grįši.

Manau, gyvenime yra trys svarbiausi dalykai: norėti, tikėti, daryti. Kai prieš 20 me­tų lipome į Medvėgalį, atsimenu, prie manęs pribėgo berniukas, įsikibo į ranką ir, džiaugsmingai šokinėdamas, pareiškė, jog įkops į Everestą. Ir aš tikiu - kažkada jis tikrai įkops. Galbūt ne į tikrąjį Everestą, bet savo gyvenimišką viršūnę tikrai pasieks.

Todėl linkiu visiems laik­raščio skaitytojams perlipti savąjį Everestą, nes tik nuo mūsų priklauso, kokia bus mūsų kalno viršūnė ir kaip mes ten jausimės. Aišku, dar reikalingos vertybės. Bet jei jos - tik televizinės, internetinės, jeigu esame nuo to priklausomi, vargsime patys, o kartu - ir esantieji šalia mūsų“, - kiekvienam surasti savo gyvenimo kelią linki al­pi­nistas V. Vitkauskas.

Laura GIRČYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.