Žydų kultūros pėdsakais

Antrasis pasaulinis karas ne tik perbraižė Europos žemėlapį, bet ir sunaikino iki jo veikusią gyvybingą žydų bendruomenę. Ši tragedija neaplenkė ir Šilalės krašto – nuo XVII a. klestėjusi žydų kultūra, aktyvus gyvenimas gimnazijose, spaustuvėse, bankuose, ligoninėse, sinagogose bei parduotuvėse dramatiškai nutrūko 1941 m.

1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje (be Vilniaus krašto) gyveno beveik 154 tūkstančiai žydų. Holokausto (taip įvardijamas žydų naikinimas) laikotarpiu Lietuvoje nužudyta apie 195 tūkst. žydų tautybės žmonių. O iš viso Europoje, įvairių institucijų duomenimis, Holokausto metu jų galėjo žūti apie 6 milijonus.

Visgi žydų tautos kultūra bei palikimas gyvi iki šiol. Siekiant atgaivinti prisiminimus ir tradicijas, Lietuvoje jau tryliktus metus rengiamos Europos žydų kultūros dienos. Šiemet prie šio renginio pirmąkart prisijungė ir Šilalės rajono savivaldybė. Rugsėjo 4 d. Vlado Statkevičiaus muziejuje vyko popietė „Žydų kultūros pėdsakai Šilalės rajone“.

Savivaldybės Švietimo, kul­tūros ir sporto skyriaus vy­riausioji­ specialistė, paveldosaugininkė Jurgita Viršilienė akcentavo, jog žydų kultūros bei istorijos pėdsakų mūsų rajone yra išlikę iki šių dienų. Apie tai pranešimą „Litvakai Šilalės krašto istorijoje: prarasto pasaulio aidas“ skaitė ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono archeologijos ir istorijos instituto mokslo darbuotojas, istorikas dr. Hektoras Vitkus. Žydų architektūrinio paveldo parodą pristatė architektas Aurimas Širvys, apie kulinarijos papročius, jidiš bei hebrajų kalbas pasakojo Laurina Todesaitė, o rajono mokyklų komandos parengė pranešimus apie savo miesteliuose gyvenusias žydų bendruomenes.

Europos žydų kultūros dienoje dalyvavo Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Audrius Skaistys, Registro tvarkymo­, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vyriausioji specialistė Akvilė Jagminaitė-Markevičienė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė Silva Pocytė, žydų kilmės gidas, aktyvus jų kultūros puoselėtojas Lietuvoje Chaimas Bargmanas.

 Kiek sinagogų buvo Šilalės rajone?

Mūsų rajone nekilnojamojo žydų kultūros paveldo beveik neišlikę. Tačiau tai, kas dar stovi, – svarbu ir vertinga. Specialistų dėmesio jau sulaukė Kaltinėnuose, Kražių gatvėje, esanti medinė sinagoga, kurią tikimasi prikelti naujam gyvenimui. Architektas A. Širvys Kaltinėnų sinagogą įtraukė į parodą „Išnykęs ir dingstantis paveldas: medinių sinagogų architektūra“. Pasak A. Širvio, išanalizuota apie 20 Lietuvoje išlikusių maldos ir bendruomenės namų. Projektui rinkti išskirtinai mediniai pastatai, nes būtent jie nyksta sparčiausiai. Iš dviejų dešimčių sinagogų atrinktos devynios, kurios užsitikrino finansavimą atstatymui.

„Šios idėjos tikslas buvo atkreipti į tai savivaldybių dėmesį. Rezultatas jau matomas: dabar pradėtos atnaujinti net dvi sinagogos - Žiežmariuose bei Pakruojyje. Galbūt greitai darbai pajudės ir Kaltinėnuose“, - vylėsi architektas.

Be Kaltinėnų sinagogos su rabino butu, išlikusi ir medinė Laukuvos bei mūrinė Šilalės sinagogos. Tiesa, Laukuvoje žydų maldos namuose daug metų veikė miestelio kultūros namai, o dabar šis pastatas stovi nenaudojamas ir apleistas (apie tai „Šilalės artojas“ plačiai rašė 2015 m. liepos 24 d., Nr. 56 – aut. past.). Buvusioje Šilalės sinagogoje šiuo metu įsikūręs prekybos centras „Senukai“. Kažkada žydų sinagogos buvo ir Kvėdarnoje, Pajūryje bei Upynoje, tačiau jos neišliko.

Vyrai ir moterys – atskirai

Architektas A. Širvys detaliau paaiškino, kuo sinagoga skiriasi nuo katalikų bažnyčios. Ogi tuo, kad išimtinai visose sinagogose altorius atgręžtas į rytus, kadangi ir meldžiamasi į rytų pusę. Be to, kitaip negu bažnyčia, sinagoga nėra sakralinio paveldo objektas. Jos pastatą sudaro dvi dalys - vienaukštė ir dviaukštė. Anksčiau apačioje dažniausiai veikdavo mo­kyklėlė, rinkdavosi bendruomenė, o antrame aukšte būdavo moterų galerija. Būtent čia jos galėdavo klausytis maldos. Į pagrindinę dalį įleisdavo tik vyrus. Beje, sinagogose net įėjimai vyrams bei moterims būdavo atskiri.

„Sinagogoje altorius vadi­na­mas aronkodešu. Jame įrengtoje spintoje laikomi toros (pagrindinis žydų religinis traktatas) ritiniai. Klau­sykla – bima – yra pačiame centre“, - pasakojo A. Širvys.

Švenčia kiekvieną savaitę

„Schalom“, - su publika pasisveikino pranešimą apie jidiš, hebrajų kalbas bei žydų kulinariją skaičiusi projekto „Cook jewish be jewish“ vadovė L. Todesaitė ir paklausė, ar salėje nėra „bachūrų“. Pakilo net kelios rankos. Pasirodo, žodžiai „bachūras“ ar „chebra“, mūsų vartojami kaip žargonas, hebrajų kalboje reiškia vaikiną, berniuką bei draugų kompaniją. 

Laurina papasakojo, kad žydų tauta turi daug švenčių. Viena iš jų – šabatas (šabas). Jis prasideda penktadienio ir baigiasi šeštadienio vakarą. Sekmadienis yra pirmoji naujos savaitės diena, žyminti darbo pradžią, nes per šabą žydai visiškai nedirba. Anksčiau jo metu nebuvo galima net krosnies kurti, o dabartiniais laikais kassavaitinę šventę žydai dažniausiai pamini mieste, susitikę su draugais. Jei liekama namie, išjungiami visi elekt­ros prietaisai, uždegamos bent dvi žvakės, o jeigu šeimoje yra vaikų – kiek­vienam dar po vieną, ir bend­raujama.

Be abejonės, labai svarbu yra maistas. Jis būtinai privalo būti košerinis, t.y. pagamintas pagal griežtus įstatymus. Mėsa - tik galvijo, turinčio skeltą kanopą ir gebančio atsirūgti. Be to, gyvulys turi būti nugalabytas be skausmo, visiškai nuleidžiant jam kraują. Žuvis turi būti su žvynais. Tad ant žydų vaišių stalo padėję vėgėlę, ungurį ar jūros gėrybių, stipriai apsiriktume.

Vizitinė kortelė - humusas

Pasak L. Todesaitės, žydai nemaišo ir mėsos bei pieno produktų, be pastarųjų stengiasi visiškai apsieiti. Grietinę, sviestą dažniausiai keičia humusas – avinžirnių užtepėlė. Šį pagardą Laurina vadina vizitine Izraelio kortele, nes niekur kitur jis nėra toks populiarus.

Dar vienas patiekalas, be kurio žydai neįsivaizduoja sa­vo virtuvės, – macai. Tai iš miltų ir vandens pagaminti traškūs paplotėliai, dažniausiai valgomi per Velykas. Macai nuo tešlos užmaišymo turi būti iškepti ne vėliau kaip per 17 minučių. Kodėl?

„Nes po 17 minučių ir vienos sekundės prasideda rūgimo procesas. Tešla neturi būti kildinta. Pasak legendos, pabėgimo iš Egipto metu žydų šeimininkės taip skubėjusios kepti paplotėlius, kad tik sumaišė vandenį su miltais, tepė tešlą ant akmenų ir kepė saulėje“, - aiškino L. Todesaitė.

Itin populiari ir balta pynės formos saldi duona chala. Beje, prieš valgant ją, būtina pamirkyti į košerinę druską.

Visų skanėstų galėjo paragauti ir susitikime dalyvavę šilališkiai. Ant L. Todesaitės paruošto vaišių stalo puikavosi ir daržovių apkepai – saldūs pyragai, imberlachas (džiovinti imbierų bei morkų saldainiai) ir kt. Kulinarijos žinovė pademonstravo ir kaip šventinama duona bei vy­nas – tai žydams iki šiol yra labai svarbu.

Po pašnekesių bei maisto degustacijos pranešimus apie Šilalės rajono žydų bendruomenę skaitė istorikas H. Vitkus bei rajono mokyklų atstovai.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.