Pasaulio keliautojas atklydo ir į Šilalę

Kai prieš kelias savaites vieno Šilalės prekybos cent­ro aikštelėje pasirodė baltais talibo drabužiais apsirengęs barzdotas vyras ir dar su „Kalašnikovo“ auto­matu ran­kose, galėjai pagalvoti, kad tai pats bin Ladenas ap­sireiškė iš kito pasaulio. Bet dauguma praeivių at­pažino keliaujantį gatvės artistą, todėl ėjo prie jo kempe­rio ir sakė:

- Mes matėme jus per televizorių.

Vaikai rodė pirštu:

- Žiūrėkit, Pupų Dėdė!

Vieni nešė Pupų Dėdės šuniukams skanėstų, kiti metė monetų į aukų dėžutę. Prie žmonių pripratę neagresyvūs pudeliai draugiškai vizgino uodegas kiekvienam priėjusiam, nesvarbu, ar tas davė ką nors, ar atėjo tik pažiopsoti.

O Pupų Dėdė pozavo „Šilalės artojui“ ir mielai pasakojo apie savo gyvenimo būdą. Jis tikino, jog maskaradinis talibo kostiumas ir butaforinis automatas Afganistano pasienyje jam garantavo gyvybę.

- Kai važiavau Irano - Af­ga­nistano pasieniu, mane iš bet kurios uolos galėjo nušauti, - tikino keliautojas. - Nesvarbu, kad Irano teritori­­ja - Afganistano suki­lėliai ne­­sunkiai pereina sieną. Jie keršija visoms šalims, kurios į Afganistaną siunčia savo karius. Atpažinę lietuviškus kemperio numerius, jie tikrai galėjo mane nupilti. Kai kas patarė užsidengti numerius, bet aš padariau kitaip - apsirengiau štai tais baltais drabužiais ir į rankas pasiėmiau teatrinį automatą. Negi tikras talibas šaus į talibą?

Prieš tai jam gyvybę išgelbėję pudeliai. Kirtęs Turkijos - Irano sieną, Pupų Dėdė neva nesuprato, jog jau yra Irane ir turi sustoti prie pasienio posto. Kadangi nesustojo pats, buvo sustabdytas ginkluotų karių.

- Jie laikė į mane nukreiptus automatus, o nuo sargybos bokšto nusitaikė net kulkosvaidininkas. Lyg būčiau koks nusikaltėlis! - baisėjosi Pupų Dėdė. - Tačiau aš tik per nesusipratimą pravažiavau sar­gybinį. Vienas iš tų kariškių, matyt, karininkas, pareikalavo vizos. Aš jos neturėjau. Mat Turkijoje buvau girdėjęs, kad galėsiu nusipirkti ją Irano pasienyje. Pasirodo, ne! Tačiau pasisekė: karininkas buvo malonus, mane paleido ir liepė važiuoti atgal į Turkiją, į artimiausią miestą, kur yra Irano konsulatas, ir nusipirkti vizą. „O tada laukiam sugrįž­tant!“ - atsisveikino karininkas.

Kodėl jis buvo toks malonus? Jis man paaiškino, kad į mano kemperį jau buvo nutaikyta kovinė raketa ir turėjo jį susprogdinti. Irano kariškiai palaikė mane Isla­mo mirtininku, kuris atvažiuoja susisprogdinti prie ka­­reivinių. Tačiau paskutiniu momentu karininkas per naktinio stebėjimo žiūronus pamatė, jog vežuosi šunis. Kuris mirtininkas vešis dar ir šunis? Kariškis davė komandą raketos nepaleisti, todėl buvo patenkintas, kad jo spėjimas pasitvirtino.

Po to atsitikimo pasikeitė Pupų Dėdės ir jo pudelių santykiai.

- Anksčiau šunys ėdė tai, kas likdavo nuo manęs, - prisipažino keturkojų šeimininkas. - Bet po to, kai jie išgelbėjo man gyvybę, aš valgau tai, kas lieka nuo jų!

Pasirodo, keliautojo gyvybę gelbėjo ne tik šuniukai, bet ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslas, kurį jis visur vežiojasi su savimi.

- Paveikslą gavau dovanų iš Lazdijų klebono, - pasakojo gatvės artistas. - Žinojau, jog ilgoje kelionėje per visą pasaulį manęs laukia ne tik daugybė nuotykių, bet ir didelių pavojų. Supratau, kad man reikia stiprios apsaugos. Marijos paveikslas būtų pats tas. Kad jis turėtų daugiau galių, nuvežiau pašventinti į Lurdą,  iš Lurdo – į Fatimą. Lurdas, kaip žinote, yra Prancūzijoje, prie pat Ispanijos sienos, Fatima – piligriminis miestelis Portugalijoje. Bevažiuojant iš Lurdo Portugalijos link, kalnų kelyje manęs į tarpek­lį vos nenustūmė autobusas. Važiavo jis labai neatsargiai ir galėjo kliudyti kemperį, tačiau spėjau laiku pasukti į šalį...

Išeitų, gelbėjo Marijos paveikslas?

- Ne, - purto galvą keliautojas. - Paveikslas tada dar negalėjo padėti, nes tik vežiau jį iš Lurdo į Fatimą, jis dar nebuvo deramai pašventintas. Visiškai pašventintas jis gelbėjo mane, važiuojant per Afriką.

Pirmasis nuotykis buvęs Maroke, kai jis važiavęs dykumų keliu ir priekyje pamatęs stovinčius automobilius. Keliautojas suprato, kad tai - plėšikų pasala. Apie juos buvo girdėjęs.

- Jie atima mašinas su visais daiktais, o kad neliktų liudytojų, žmones nušauna. Man nieko daugiau neliko, tik apsisukti ir skubėti atgal iki muitinės. Plėšikai mėgino vytis, tačiau jų mašinos - tikri kledarai! Muitininkai sakė, jog man be galo pasisekė. Iš tiesų padėjo Marijos paveikslas, - tikino keliautojas.

O Sacharos dykumoje jo ir pudelių laukusi tikra mirtis nuo karščio bei troš­kulio. Be­va­žiuojant Da­karo keliu, nutrūkęs ra­diatoriaus dirželis.

- Tas dirželis suka ir vandens pompą. O jos neauši­namu va­rik­liu niekur nenuvažiuosi. Teko sustoti. Mė­ginau stabdyti kitas mašinas ir prašyti pagalbos, bet visos lėkė pro šalį. Daugiausia - arabai. Jie tik­riausiai galvojo, kad čia kokia pasala, o aš - paprasčiausias plėšikas. Pamaniau, jog jei niekas nepadės, niekaip neišsikapstysiu. Ir kai jau pradėjau netekti vilties, prisiminiau Marijos paveikslą. Pasiėmiau jį ir sakau: „Dabar tik tu gali ką nors padaryti!“ Ir ką jūs manote? Kelyje pasirodė paties Dievo siųsta „Mersedesų“ kolona. Ja važiavo lietuviai, kauniečiai, parduoti savo senų „mersų“, kurie ten kainuoja nežmoniškus pinigus. Pamatę kemperį su Lietuvos Trispalve, jie sustojo. Vienas mechanikas sutaisė mano mašiną. Tai buvo tikras stebuklas - aš likau gyvas!“ - dalijosi prisiminimais keliautojas.

Pupų Dėdei tas stebuk­las malonus dar ir tuo, kad Dievas jį gelbėti atsiuntė būtent lietuvius. Juk ir jis per visą pasaulį pasileido ne dėl pramogos, o siekdamas garsinti Lietuvą. Dėl to jo kemperyje tiek daug lietuviškos at­ributikos! Lietuvių pagalba buvo savotiškas atlygis.

Kada jam šovė į galvą imtis misijos garsinti Lietuvą? Pasirodo, gana seniai, kai dar gyveno Dotnuvoje ir buvo tik Algimantas Jasiulionis. Pu­pų Dėde jį praminė žmonės. Mat esąs didelis panašumas tarp jo bei pirmojo, tikrojo Pupų Dėdės - Petro Biržio.

- Ir jis gyveno Dotnuvoje, ir aš, ir jis rašė kupletus, ir aš, - lenkė pirštus A. Jasiu­lio­nis. - Paskaičiau knygą „Spar­nuo­to­ji Lietuva“, mane sužavėjo Da­riaus ir Girėno žygdarbis. Man irgi kilo noras garsinti Lietuvą. Ne lėktuvu, bet keliaujant kitaip. Pardaviau butą - nusipirkau šitą kemperį. Ne visi artimieji pritarė mano žygiui, bet aš dariau pagal save.

Kurui ir maistui Algimantas sako užsidirbąs kelionėse gatvių vaidinimais, jo misiją aukomis yra rėmę ir Lietuvos žmonės.

- Kai televizija mane išgarsino bei paskelbė sąskaitos numerį, pradėjau sulaukti aukų, - pasakojo neįprastą gyvenimo būdą pasirinkęs vyras. - Kai pasidariau įžymus, paramos sulaukiu dar daugiau.

Keliaudamas mažiausiai pa­vojų bei nuotykių jis patyręs Europoje. Juk tai tokie saugūs ir paprasti kraštai! O griežčiausią tvarką matęs Irane. Tenai vagims viešai nukerta galvas, moterų prievartautojus kranu pakaria rotušės aikštėje, o visą egzekuciją transliuoja per televiziją. Kas įžeidžia vyresnį žmogų, tą pririša prie stulpo ir gerai paauklėja lazdomis. Tokia tvarka Lietuvos keliauninkui labai patinkanti.

- Užtat ten niekas nevagia ir neužgaulioja senų žmonių, - sakė jis. - Mieste mašinos durelių gali nerakinti, numesti ant sėdynės piniginę - niekas nieko neims!

Laimingiausius žmones jis sutikęs Libijoje.

- Niekur kitur nemačiau tiek besišypsančių veidų, kaip Libijoje. Ir kur tau jie nesišypsos, jeigu Gaddafis kiekvienam buvo atidaręs specialią sąskaitą degalams, o ir jie kainavo centus! Vesdamas Libijos pilietis, jeigu neturėjo savo pastogės, galėjo gauti dovanų butą. Taip jie turtingai gyveno, kol pasaulio naftos banginiai nepasikėsino į jų iškasenas. Dabar bijočiau ten kelti koją - iš sugriautos ir vis kariaujančios šalies patys jos gyventojai miniomis bėga į Europą...

Kur jis keliaus dabar? Pa­sirodo, tokių ilgų misijų Pupų Dėdė jau nebeplanuoja. Jeigu išsiruoš kur nors, tai gal į Kanarų salas. Ir ne kaip mi­sio­nierius, bet kaip paprasčiausias turistas. Reikia juk pasirūpinti ir sveikata!

Tačiau kol kas užteks Lie­tuvos. Kol nėra didelių šalčių, su savo keturiais pudeliais gyvens kemperyje. Ateis žiema – kelsis į nedidelį butuką Kauno rajone.  Apsistos ten. O paskui... Paskui bus matyti!

Petras DARGIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.