Knygos saugo gražiausias gyvenimo akimirkas

Šie metai yra paskelbti Bibliotekų metais, todėl gana daug dėmesio skiriama skaitymui. Deja, beveik nekalbama apie privačių bibliotekų likimą. O senoji inteligentija jų turi nemažai: knyga visais laikais buvo vertybė, todėl daugelis jas perduodavo kartų kartoms. Skaitymą dvasios penu inteligentija laikė ir sovietmečiu. Ir nors anuomet knygos kainuodavo kapeikas, gauti jų būdavo nelengva, todėl neretai knygų kolekcijomis namus puošdavo net tie, kurie jų niekada neatsiversdavo. Koks visų tų dešimtmečius kauptų leidinių likimas ir ar išliks jie istorijai, kai net bibliotekose sovietmečiu išleistos knygos yra naikinamos? Ir apie tai Bibliotekų metais verta pasvarstyti.

Brangiausi - vaikystės prisiminimai

Aistra skaityti užgimsta vai­kystėje ir neapleidžia vi­są gy­venimą. Tuo įsitikinusi Upy­noje gyvenanti Stasė Mar­tišienė, savo pomėgiu už­krė­tusi ir vaikus bei vaikaičius. Jos kuklūs namai tiesiog užversti knygomis - upyniškiai tvirtina, jog tai yra viena didžiausių privačių bibliotekų jų miestelyje.

Lietuvių kalbos mokytoja Upynoje daugiau nei 30 metų dirbusi S. Martišienė visada gyveno su knygomis ir tarp knygų. Anksčiau lietuvių literatūros klasiką kaupė, kad po ranka turėtų leidinius, kurių reikia ruošiantis pamokoms, dabar skaitymas užpildo visą ją užgriuvusį laiką. Kai po ranka įdomi knyga, kai kiek­vienas namų kampelis šildo prisiminimais, vieniša nesijaučia. 

Labiausiai S. Martišienė mėgs­ta vartyti tas knygas, kurias parašė pažįsta­mi, jai brangūs žmonės. Atsi­minimuose iki šiol tebėra gyvas ir jos klasės draugas poetas Marcelijus Martinaitis, kurio aštuonias­dešimtmetį šį pavasarį paminėjo Lietuvos šviesuomenė. Ta proga Lietu­vių kal­bos ir literatūros institutas išleido atsiminimų kny­gą „Marcelijus“. Institute dirbanti S. Martišienės dukra Aušra Linartienė apie poetą atsiminimus parašyti paprašė ir savo mamos, kartu su Marcelijumi 1952 metais baigusios Raseinių rajono Ger­vinių septynmetę mokyklą.

„Man garbė, nes iš poeto bičiulių esu pirmoji, jį pažinusi, ir knygoje mano atsiminimai publikuojami pirmiausiai“, - džiaugiasi S. Martišienė, lyg didžiausią relikviją sauganti būsimo poeto ranka kukliame sąsiuvinėlyje prisiminimui užrašytas kelias eilutes: „Vėl sugrįš gegutė į pakrantę seną,/ Vėl į širdį belsis jos graudus ku-kū./ Prisimink Tu mane baltame gegužy,/ Tvis­kančioje saulėj ašarų perlu./ Stasiukei /Marcelijus/ Ger­vi­niai, 1952.IV.03“.

S. Martišienė sako, jog tą posmelį moka kaip poterius. Kai po 28 metų Stasės literatų būrelio pakviestas M. Mar­tinaitis apsilankė Upynos mo­­kykloje, į tą patį atminčių albumėlį, kuriame prieš daug daug metų greta prisiminimui skirto posmo nupiešė vingiuojantį upelį ir tekančiai saulei giesmę giedančią gegutę, parašė dar vieną eilėraštį. Šįkart, be abejonės, paties sukurtą: „Tekėk tekėk, saule,/ žmonių darbu/ su gyvių ir paukščių vardais/ savo gražiam veide./ Riedėk riedėk, saule/ visad smagi ir laiminga/ ir suprantama visiems -/ kaip kalba./ Stasiukei/ Mar­celijus/ Upynoje/ už 28 metų nuo Gervinių“.

Todėl prieš dešimt metų, minint Gervinių kaimo 445-ąsias metines, S. Martišienė sako labiausiai pasigedusi būtent Marcelijaus. Žvelgdama į vaikystės nuotraukas, prisimena jį buvus labai draugišką, drąsų  ir linksmą jaunuolį. Vienoje nuotraukoje šokių būrelio nariai vilki tautiniais drabužiais - Martinaitis mėgo šokti, netingėjo į repeticijas vaikščioti iš tolimo Paserbenčio kaimo.

Nors didžiąją gyvenimo dalį nugyveno Upynoje, mokyto­ja tikina nepamirštanti savo gimtųjų kraštų. Tačiau juokauja, kad prieš ketverius metus nuvykusi paminėti 60 metų mokyklos baigimo progos, supratusi, jog jau nebesinori linksmintis per naktį - geriau tyliai prisiminti, ką gražaus ir gero padovanojo likimas...

Laiką užpildo skaitymas

Labiausiai S. Martišienei šir­dį graudina tas Marcelijaus ranka albumėlin įrašytas mažybinis Stasiukei - šitaip gražiai ją vadino tik iš Dzūkijos kilusi jų klasės literatūros mokytoja. O ten, kur užaugo, žemaičių dūnininkų tarme visi šaukdavo Stasike. Tik mokiniai, iš pagarbos ir meilės savo mokytojai, žodžius tardavo taip, kaip ji. Meilė mokytojai pakurstė ir Stasės aistrą skaityti, nes kolūkiečių Dobilaičių namuose niekas knygų neskaitė.

„Tėvelis jaunas žuvo, mama fermoje kiaules šėrė - ne skaitymas jai rūpėjo“, - skaudžiai prisimena vaikystę Stasė.

Ji sako atsigriebusi vėliau, ištekėjusi už kolegos, taip pat lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Motiejaus - nebuvo nė vienos naujos knygos, kurios abu neperskaitytų, neaptartų, nepasiginčytų.

Ir vaikus įpratino skaityti, iš jų šį pomėgį paveldėjo ir anūkai. Dvi jauniausios dukters atžalos gyvena užsienyje, bet į Lietuvą pasisvečiuoti grįžusios, pirmiausia prisiperka knygų.

„Yra skaudžių, liūdnų valandų, tačiau yra ir gražių prisiminimų. Gyvenimas iš visko susideda“, - sako S. Mar­tišienė, prisiminusi jauną palaidotą savo dukrą Raselę. Ji nuo mažens sirgo cukriniu diabetu, daug laiko praleisdavo ligoninėse, bet vis tiek iš paskutiniųjų mokėsi, baigė universitetą. 

Glosto mamos širdį kiekvienas pokalbis su tėvų pėdomis pasukusia Aušra. Mokytoja ji netapo, tačiau pasirinko gilintis į lietuvių kalbos ir literatūros raidą - dirbdama Lietuvių kalbos ir literatūros institute, analizuoja dramaturgijos procesus, sudarinėja knygas ir viską, kas naujo bei svarbaus išvysta dienos šviesą, būtinai atveža perskaityti mamai. Stasės miegamajame per knygas net lovos nematyti - tiek daug leidinių susikaupė. Visi jie vertingi, gražūs ir brangūs.

„Pačiai reikėtų pirkti, pensijos neužtektų“, - pripažįsta S. Martišienė.

Tačiau nors jos namuose naujų knygų yra daugiau nei Upynos bibliotekoje, Stasė ir ten yra dažnas svečias.

„Bibliotekininkė Giedrė kny­gų pasiūlo, bet labiausiai vi­lioja renginiai, nes visą gyvenimą buvau mokyklos įvykių sūkuryje ir dabar man žmonių reikia“, - tikina mokytoja.

Kai 1973-iaisiais iš Batakių atvažiavo dirbti į Upyną, čia mokėsi 550 vaikų. Dabar beliko gal tik šimtas. Tačiau, pasak pedagogės, jai smagu, išėjus į miestelį, sutikti pažįstamus, mat beveik visi jie - arba buvę mokiniai, arba tų mokinių vaikai. Be to, kažkada Martišių mokyti vaikai dažnai ir patys į mokytojos namus užsuka, iš tolimiausių šalių telefonu su šventėmis pasveikinti paskambina, dovanų perduoda.

Kokios tos dovanos, tikriausiai nereikia spėlioti - Stasė labiausiai džiaugiasi knygomis. Ypač - buvusių Motiejaus bei jos pačios mokinių išleistomis. Kad atsiminimai būtų ryškesni, prie kiekvieno dovanoto leidinio būtinai prideda autoriaus fotografiją. Gera jas, net ir pačias neryškiausias, vartyti, nes tai, anot mokytojos, - gyvi praeities prisiminimai.

Pastatė knygoms namus

Martišių sodybą Upynoje supa didžiulis sodas su parku. Patys jį sodino: ir obelis prie namo, ir medžius sodybos pakraščiuose. Kai kolegė padovanojo du jaunus topoliukus, kad Stasei nereikėtų kaime pumpurų užpilui ieškoti, nepagalvojo, jog ateis laikas, kai medžiai pradės užstoti saulę.

Nedaug upyniškių žino, kam mokytojams prireikė iš Pau­pynio kaimo parsigabenti Mo­tiejaus dėdės Prano namelį. Kai statė prie jo verandą, visas kaimas stebėjosi. Dabar joje vasarą apsistoja anūkai, bet daugiausiai vietos namelyje visada buvo ir tebėra skirta knygoms. Jomis užversta kiekviena didžiausio kambario kertė. Galima sakyti, jog tai yra tiesiog knygų namai, saugantys viską, kas buvo kaupta ir branginta dešimtmečius.

Tik jų duris dabar jau retai ir pati S. Martišienė bepraveria. Nebent užsinori dar kartą pavartyti kokį nors jaunystę primenantį poezijos rinkinėlį. Prisiminti, kaip gera, pamokoms ir egzaminams ruo­šiantis, būdavo skaityti Vy­tauto Mačernio, Justino Mar­cinkevičiaus eiles.

„Tai gražiai mane augino. Laukas, pieva, kelias, upė“, - deklamuoja Stasė iš atminties iškilusią eilutę. Daugelį saugomų knygų ji žino mintinai - reikėtų, naktį prikelta pasakytų, iš kurio puslapio kuri citata paimta.

Kiek tame dėdės namelyje sukrauta turto, suskaičiuoti neįmanoma. Ne tik dėl to, kad knygų vertė pinigais neįkainojama. Stasė abejoja, ar tik­rai knygos dabar yra turtas, kurį verta saugoti. Mokytoja neslepia, jog nežino, kokia ateitis laukia jos knygų - gal kažkam jos taps tik beverčiu prakuru. Kad miestelio biblio­tekai jų nebereikės, beveik neabejoja.

„Aušrelės vyras Lietuvių kal­bos ir literatūros institute dirba ūkvedžiu, šimtus naujų bibliotekai galėtų atvežti“, - sunkiai atsidūsta pedagogė.

Pajuodusios nuo laiko jos mylimos knygos, kaip pajuodusi ir jau patręšusi sode daug metų stovinti ąžuolinė skulptūra. Atsimena, jog tą ąžuolą kolūkio vyrai malkoms atvežė - tokį didelį, kad nei supjaustysi, nei sukaposi. Nutarė tada a. a. Motiejus, jog iš šitokio tvirto medžio reikia skulptūrą padaryti. Pa­sikvietė iš Tauragės skulptorių „Baubliukui“ sukurti. Ant jo - kaip kokioje bibliotekoje - dar ir dabar  matyti lietuviškų padavimų, legendų ir net tik­rų istorijų iliustracijos: ugnį kūrena vaidilutės, ant geležinio kalno staugia vilkas, šaiposi karaliaus juokdarys, rankose knygą liko Simonas Daukantas, į mūšį lietuvius veda kunigaikštis Vytautas...

„Lauk aš tų knygų nemesiu“, - išlydėdama mus nesmagiai sako S. Martišienė.

Knygos - visas jos gyvenimas ir viskas, kas jam dar liko.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.