Tikime: spauda buvo, yra ir bus reikalinga

Gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Jau antrus metus ši diena mums yra itin aktuali, nes dar skaudžiau primena rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai: kalba, spauda, laisvas žodis... Tačiau net keturis XIX amžiaus dešimtmečius trukęs kalbos draudimas neprivertė lietuvių užmiršti gimtosios kalbos – netgi at­virkščiai: paskatino ją dar la­biau branginti. Būtent tais rep­resijų metais suklestėjo leidyba, atsirado laikraščiai, ža­dinę lietuvių savimonę ir pilietiškumą, privedusį tautą prie valstybės atkūrimo. Praėjo beveik 120 metų, bet spau­da aktualumo nepra­rado. Kunigas Ričardas Doveika daž­nai primena, kad skaitantys knygas valdo tuos, kurie žiūri televizorių ar domisi tik tuo, kas skelbiama socialiniuose tinkluose – spausdintas žodis turi išliekamąją vertę, ja­me glūdi tiksli ir teisinga informacija. Ir nors daugelio gyve­nime labiau karaliauja „visažinis“ internetas, jis ne­pakeis laikraščio, kuriame lyg metraštyje fiksuojami bend­ruo­menės gyvenimo įvykiai. 

Sveikindami savo skaitytojus artėjančios šventės proga, dėkojame, kad „Šilalės artojas“ nepraranda pelnyto pasitikėjimo, kad mūsų rajono gyventojai tiki spausdinto žodžio svarba, o redakcija neretai yra ir ta instancija, į kurią pagalbos kreipiasi neteisybę patyrę žmonės.

Žiniasklaidos priešakyje ir šiandien yra spauda, todėl minėdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, klau­siame kolegų, politikų, mūsų krašto intelektualų, ko­kia, jų nuomone, turi būti spauda ir kokios jos reikia.

Žurnalistika prasideda nuo vietos spaudos

Dainius Radze­vi­čius, Lie­tu­vos žurnalistų sąjungos pirmininkas:

„Praėjusiais metais svarstant valstybės paramos žiniask­lai­­dai kryptis, įvardinau, kad prioritetu turi tapti kultūrinė spauda, regionų leidiniai ir tiriamo­ji žurnalistika. Spauda tu­ri ilgiausias žiniasklaidos tra­di­ci­jas, ir turime pripažinti, jog būtent vietinė spauda yra pradžių pradžia. Ji, skirtingai nuo pasaulinės ir nacio­nalinės žiniasklaidos, kasdien gyvena šalia žmonių, stebi, kas vyksta, ir kai reikia, padeda nacionalinei ir tarptautinei žiniask­laidai suprasti, kas vyksta ir kodėl taip – mūsų nacionalinė žiniasklaida dažnai naudojasi kolegų paslaugomis. Todėl vietinės spaudos svarbos gali nematyti tik aklas.

Žiniasklaidos ateitis priklauso nuo žmonių ateities, nes mes, žurnalistai, negalime gyventi be žmonių, kuriems mes reika­lingi. Demografinė padėtis ro­do, kad bendruomenės, nutolusios nuo didžiųjų Lietuvos miestų, tampa vis brandesnės, nes jaunesni žmonės išvyksta gyventi, dirbti, studijuoti į didžiuosius miestus. Lieka tie, kurie turi daugiau gyvenimiškos patirties. Tai yra gera žinia, nes skaitant reikia susikaupti, mąstyti, suprasti. Todėl spauda visada buvo, yra ir, tikiuosi, išliks elitine žiniask­laida televizijoje, radijuje“.  

Pirmutinis žinių šaltinis 

Kornelijus Andrijauskas, gydytojas, medicinos mokslų daktaras:

„Mano dukros, sugrįžusios iš užsienio, stebisi, kad Šilalėje dar eina laikraštis, klausia, kas jį skaito. Gaila, bet jaunimas dabar net televizoriaus nežiūri. O mums laikraštis yra pirmutinis žinių šaltinis, tik iš to, kas jame rašoma, sužinome, kaip žmonės gyvena. Dauguma ypač reaguoja ir džiaugiasi, kai perskaito apie save, savo kraštą. Todėl rašydami jūs darote stiprią įtaką žmonių psichikos sveikatai, nors apie tai gal net nepagalvojate. 

Suprantu, kad turite kritikuoti valdžią, nes tokia yra spaudos misija, tokia žurnalistų duona. Valdžia niekada nepatiks žmonėms, kurie turi ją išlaikyti. Taip spauda palaiko demokratijos užuomazgas, o demokratija mūsų valstybėje dar yra labai silpna, žmones liūdina daugelyje sričių vykstančios reformos“. 

Pagarba nepasiduodantiems politikų diktatui

Vitalija Jankauskaitė-Mil­čiu­vie­nė, Šilalės savivaldybės tarybos na­rė: 

„Esu diplomuota žurnalistė, dirbusi dienraščiuose, televizijos naujienų ir publicistikos laidose. Man žiniasklaidos idealas išlieka 1998–2005 m. laikotarpis, kai spauda turėjo ypatingai aukštą pasitikėjimo kreditą. Labai gerai pamenu 2001-uosius, kai pradėjau dirbti dienraščio „Lietuvos žinios“ ekonomikos skyriuje – skirtingų leidinių žurnalistai konkuruodavo, ieškodavo įdomesnio istorijos „kampo“, stengdavosi, jog straipsnis bū­tų išskirtinis, su daugiau faktų bei nuomonių. Deja, paskui sekė nuosmukio laikotarpis, žiniasklaida ėmė pataikauti skaitytojo, žiūrovo pramoginiams interesams, o buvusias analitines, diskusijų laidas keitė pigūs info šou, televizijos prodiuseriai ėmė aiškinti, kad auditorija yra buka ir tenka nusileisti iki jos lygio. Imta prekiauti netgi žmonių nelaimėmis, o reporteriams prodiuseriai liepdavo negrįžti iš filmavimo „nepravirkdžius bobutės“... 

Kartu su galimybe (deja, spaudos pristatymas Lietuvos paštui nebėra prioritetas) rytą pradėti su laikraščiu išnyko ir visuomenės poreikis kritiškai vertinti informaciją. Todėl reikėtų galvą nulenkti prieš regionų, rajonų leidinius, kuriems išgyvenant tikrai sunkų laiką, kai brangsta spausdinimo, platinimo paslaugos, vis dar pavyksta skaitytojams pateikti vertingą informacinį turinį ir išlikti. Pagarba tiems, kurie nepasiduoda politikų diktatui. Nes laisvo žodžio užgniaužimas – rimtas žingsnis diktatūros link. O dabar gyvename būtent tokiu laikmečiu, ir tai gąsdina. Nes jokie socialiniai tinklai su papud­ruotais paveiksliukais bus nereikalingi, atėjus sunkiems laikams. Visada bus reikalinga tik objektyvi informacija.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena mums primena, kad naikindami laisvą žodį nukreipiame ginklą ir į lietuvių kalbą. Net nepastebime, kaip jaunoji karta lietuviškus žodžius keičia ang­liškais, kaip po ukrainiečių imigracijos bangos didmiesčiuose vis dažniau tampa norma kalbėti rusiškai. Ir tai labai liūdina.

Linkiu visiems siekti objektyvios informacijos ir dėkoti spaudai, kai tokią pavyksta rasti. Su profesine švente, mieli laisvo žodžio skleidėjai!”

Būkite ketvirtąja valdžia 

Stasys Norbutas, Šilalės Si­mono Gau­dėšiaus gimnazijos direktorius:

„Spausdintas žodis būtinai reikalingas, ypač rajonuose, kur didelė dalis žmonių pirme­nybę teikia laikraščiui, nes tai yra vienintelis informacijos šaltinis, kuriame plačiau pakomentuojamos naujienos. Aš pats taip pat pirmenybę teikiu rajono laikraščiui, dar skaitau profesinę spaudą, pedagogų bendruomenei aktualius leidinius. Visą kitą informaciją, kaip ir daugelis, randu internete.

Sunku pasakyti, kiek internetas pakeis spausdintą žodį, nes gyvenime vyksta tokie pokyčiai, apie kuriuos niekada nebūtume drįsę net pagalvoti. Bet man atrodo, kad spausdinto žodžio niekas nepa­keis, nes ir pats, ir lietuvių kalbos mokytojai yra pastebėję,  jog labai

daug žmonių renkasi „tik­rą kny­gą“, mėgaujasi spausdintų leidinių skaitymu. Skaito ir nemaža dalis mūsų mokinių, nors gal ne tiek, kiek norėtume mes, mokytojai. Tačiau skaitymo problema atsirado ne dabar. Tu­rime pripažinti, kad pasaulis labai dinamiškas, ir  kiekvienas pasirenka savo prioritetus.  

Spausdintas žodis visada ras savo ad­resatą, todėl linkiu spaudai visada būti ketvirtąja valdžia. Spauda vaidina didelį vaidmenį keliant aktualias prob­lemas, ir privalome nebijoti jų pripažinti. Žmonės turi žinoti, kuo gyvena bend­ruomenė, kad galėtų siūlyti savo idėjas bei galimus sprendimus. Turite savo terpę, man labai norėtųsi palinkėti, jog patiems svarbiausiems dalykams niekada nepritrūktų dėmesio ir laiko. Smagu, kad esate“. 

Pareiga ir atsakomybė išlaikyti objektyvumą

Vytautas Juozapaitis, Seimo narys, Kultūros komiteto pir­mininkas:

„Valstybinės žiniasklaidos Lietuvoje nėra, visa veikla paremta privačiu kapitalu ir privačiomis iniciatyvomis, tad žiniasklaidos kokybė priklauso nuo finansavimo. Nuo kitų metų pradės veikti naujas valstybės Medijų fondas, kuris turėtų labiau padėti kultūrinei žiniasklaidai ir regionų spaudai. Jai parama gyvybiškai būtina, kad išliktų nepriklausoma nuo politikų ir savivaldybių įtakos, išlaikytų politinį neut­ralumą ir objektyvumą. 

Deja, labai dažnai laikraščiai dėl tokios įtakos tampa viešųjų ryšių objektais, atstovaujančiais kuriai nors partijai ar savivaldybei, todėl žurnalistai nebegali objektyviai informuoti visuomenės apie vykstančius procesus. Daug kalbama apie visuomeninį transliuotoją – Lietuvos radiją ir televiziją. Bet tai yra realiai nepriklausomas transliuotojas, turintis įstatymu nustatytą biudžetą, todėl nepriklauso nuo to, kokia partija yra valdžioje. Jei ir nepatinka, kad „ne tą“ rodo, vienintelis dalykas, ką galime padaryti, tai nukreipti tuos laiškus LRT tarybai, kuri sprendžia laidų turinio prob­lemas. Labai gerai, kad politikai negali kištis į laidų turinį, o jei bandytų, jau rytoj būtų prikalti prie gėdos stulpo dėl laisvo žodžio ribojimo. 

Žurnalistai privalo prisiimti atsakomybę už savo publika­ci­jų objektyvumą – žmonės ti­ki, ką rašo laikraščiai, rodo televizija ar sakoma per radiją. Žurnalistai turi išskirtinę ga­li­mybę formuoti visuomenės nuo­monę, todėl ir jų atsakomybė yra tokia didelė. Socia­li­niuose tinkluose yra begalė įvairių kanalų, kurie apsimeta ži­niasklaida ir klaidina žmones, kiršina visuomenę ar net kenkia valstybei. Bet kai reikia prisiimti atsakomybę, tokie „žurnalistai“ aiškina išsakantys tik savo nuomonę. Žur­nalistai yra išsilavinę, sąmoningi valstybės piliečiai, todėl apmaudu, kai skaitydamas imi abejoti, kuriai valstybei jie dirba“. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir pašnekovų nuotr.