Atsakomybė už pacientą – gydytojo kasdienybė

Sunegalavę kreipiamės į medikus pagalbos, ti­kimės su­laukti profesionalaus gydymo ir vėl džiaug­tis gyveni­mu. Dažnas nė nepagalvojame, jog gydyto­­jas – ne stebuk­ladarys ir ne visų ligų baigtis yra teigia­ma, o patys, pri­si­pažinkime, esame dar labai abejingi savo sveikatai. Tad ko­dėl, jai sušlubavus, žmonės kartais kelia didžiulius reikalavimus gydytojui ar net reiškia pretenzijas.

Pasak Šilalės ligoninės Bend­rosios terapijos skyriaus vedėjos, vidaus ligų gydytojos Vil­mutės Juodeikytės, nemažai ligonių, o ypač jų artimųjų skaito ir neretai perdėtai domisi savo ligomis, gal dėl to jiems atrodo, kad gali gydytojui nurodinėti.

„Iš gydytojo reikalaujama labai daug, o patys žmonės nenori pasistengti kažką keis­ti savo gyvensenoje. No­ri išger­ti tab­letę – ir jau sveikas. Arba nuo lėtinių ligų visą kursą vaistų – ir tos ligos dings. Ne. Reikia įsisąmoninti, kad lėtinės ligos niekur nedingsta, kad būtina jas kontroliuoti, tik­rintis sveikatą. Širdies kraujagyslių, išeminės smegenų ligos progresuoja, daugėja sunkių baigčių. Pagrindinis faktorius yra ge­nai – kokį palikimą gauname iš tėvų, senelių. Ir, aišku, prisideda mū­sų gyvenimo būdas: ar vengiame žalin­gų įpročių, ar sveikai maitinamės, ar sportuojame“, – sako gydytoja.

V. Juodeikytė gimtajame rajone po studijų Medicinos institute pradėjo dirbti prieš daugiau nei 30 metų. Iš­vy­ko stu­di­juoti baigusi Pajūrio vidurinę mokyk­lą. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

„Mama dirbo medicinos sesele Pajūrio ambulatorijoje, tėtis ten daug metų buvo ūkvedžiu. Toje aplinkoje aš augau, ją stebėjau ir man atrodė, kad galėčiau padėti žmonėms sveikti. Tuomet atrodė, jog ga­li labai daug, bet kai pradedi dirbti, tokio įsitikinimo nebelieka, nes yra begalė ligų, prieš kurias gydytojas yra bejėgis“, – pripažįsta V. Juo­deikytė.

Gydytoja teigia, kad vyresnio amžiaus žmonės tarsi sovietinį palikimą gavo nuostatą, jog tik gydytojas atsakingas už jų sveikatą.

„Va, susirgau, atvykau pas gy­dytojus ir darykite su manimi, ką norite, bet išgydykite. Ta­čiau dažnai paaiškėja, kad rūpintis reikėjo daug anksčiau – prie žalingų faktorių prisideda ir tai, ką daugelis patiriame neišvengiamai. Tai stresas, įtampa, darbas naktimis ar tolimieji rei­sai“, – vardija gydytoja, pastebėdama, jog jaunesnės kartos žmonės į savo sveikatą žinių bei pastangų investuoja dau­giau. Visgi ji pripažįsta, jog nerimą kelia vaikų bei paauglių viršsvoris – tai tarsi uždelsto veiki­mo bomba, kuri, nesiimant prie­monių, anksčiau ar vėliau gali „sprogti“ lėtinėmis ligomis.

„Jeigu tėvai nerodo vaikams aktyvaus gyvenimo pavyzdžio, nemotyvuoja rūpintis nuo jaunumės savo sveikata, tai gydytojai tikrai to nepadarys. Kas ta sveikata paaugliui – jis dar nemąsto, jog kada nors ateityje, po 30 metų, gali kas blogo nutikti. Todėl pirmiausia sveikatingumas yra šeimos rūpestis“, – įsitikinusi medikė.

Pasak gydytojos, didelę įtaką sveikatingumui daro ryš­kus mūsų visuomenės senėjimas.

„Dėl to sudėtingų ligonių būk­lių tik daugėja. Šilalės ligoninės Bendrosios terapijos skyriaus pacientai – labiau nei vy­resnio amžiaus: 88–97-erių. Džiau­giamės, jei galime pagelbėti, su­stiprinti. Deja, kartais tenka ir patiems susitaikyti, ir namiškius nuteikti, kad jų artimojo organizmo resursai išseko, jis nebeįstengia kovoti ir medikai bejėgiai...“ – sako V. Juo­deikytė.

Gydytojas kasdien neišvengiamai susiduria ne tik su ligoniais, bet ir jų artimaisiais. Pas­tarieji, gydytojos teigimu, ne vi­sada parodo supratingumą. Ži­noma, kiek­vienam savas žmogus ir jo likimas yra svarbiausi. Gal todėl ir nesusimąstome prieš rink­dami telefono numerį, ar gydy­tojas turi laiko atsakinėti į klausimus.

„Informaciją apie paciento būk­lę turėtume teikti tik vienam šeimos nariui. Bet skambina ir giminės, kaimynai. Tai užima laiko, kurio gydytojas ne­turi: visus su paciento li­ga susijusius duomenis, tyrimų rezultatus reikia suvesti į kompiuterį. Sek­re­­torės gydytojas neturi, viską tenka daryti pačiam. O jeigu sky­riuje guli koks 20 ligonių“, – dar­bo kasdienybę nušviečia gydytoja.

Ji sako, jog nepaisant, kokios sveikatos apsaugos sistemos be­­vyktų, tiesioginis gydytojo darbas dėl to nesikeičia.

„Skyriuje lovos negydo, mums trūksta žmogiškųjų išteklių, spe­cialistų. Darbo krūvis yra didžiulis, jaučiamas fizinis ir emo­cinis nuovargis. Ypač jeigu hospi­talizuojamas sunkus ligonis, ne­gali visiškai atsiriboti ir grįžęs namo: ligos eiga gali labai greitai keistis, o ir tyrimai at­liekami kas kelios valandos. Už ligo­nį atsakingas medikas – rū­pestis ir atsakomybė išlie­ka visada. Savaitgaliais pavaduo­ja bu­dintis gydytojas, bet jam tas ligonis „nepažįstamas“. Visiš­kai atsipalaiduojame nebent tik išėję atostogų. Ypač mėgstu pažintines keliones, nuvykti į kon­certą, pa­skaityti gerą knygą“, – sa­ko V. Juo­deikytė.

Tačiau kad ir kaip sunku bebūtų, gydytojas negali nuleisti rankų.

„Turime su liga kovoti bend­romis pastangomis – ligonis, jo namiškiai, gydytojas – ir pagal galimybes padėti. Labai padaugėjo onkologinių ligų, tam gal įtakos turėjo pandemija, kai pagalbos buvo mažiau. O ir žmonės, gal baimindamiesi kontaktų ar manydami, kad nėra dar taip blogai, del­sė kreip­tis. Deja, delsimas šioms ligoms yra pražūtingas. 

Mes, gydytojai, suprantame ligonį, jų artimųjų lūkesčius, nuo­taikas ir kartais nenorą priim­ti blogesnės prognozės. Ta­­čiau bū­­na, kai, pavyzdžiui, hospitalizuojame senyvą žmogų dėl ko­kios ligos, tarkime, plaučių uždegimo, bet prisideda gretutinės – širdies, inkstų, sme­ge­nų kraujotakos nepakan­ka­mu­mas – jau visa puokštė ligų. O dar dėl nusilpusio imuniteto kyla ir infekcijos pavo­jus. Tai, žinoma, lemia liūd­ną lem­tį.

Ir nepaisant visos dėl žmogaus sveikatos bei gyvybės ten­kančios atsakomybės, gydytojo darbas nėra deramai įvertinamas. Atlyginimai nei pagal atsakomybės krūvį, nei pagal mokymosi trukmę yra neadekvatūs. Gydytojai – ne administ­ratoriai ir mes nežinome, kaip skirstomi tie ištekliai. Bet siūlymas prijungti ambulatorijas prie ligoninės išeitų į naudą – sumažėtų administracinės išlaidos. Ligoniai, manau, dėl to tikrai nenukentėtų“, – įsitikinusi V. Juodeikytė.

Gydytoja neslepia kartėlio ir dėl kritiško gydytojų darbo vertinimo.

„Apmaudu, kai žmonės, ne­turin­tys medicininių žinių, ma­nosi geriau išmanantys ir nu­rodinė­ja, kaip gydyti ligonį. Su­prantama, jiems jis svarbus, bet leiskite gydyto­jui dirbti savo darbą: atlikti ir vertinti tyrimus, nustatyti diag­nozę, skirti gydy­mą. Yra ekst­rinės pagalbos li­gų sąrašas, objektyvūs stacio­narizavimo kriterijai, kuriais mes privalome vadovautis. Į ligoninės pri­imamąjį turėtų patekti sunkios, kritinės būklės ligoniai. Deja, nemažai žmonių, sukarščiavę ar pasijutę blogiau, kviečiasi „greitąją“, nors paklausyti plaučių ar numušti aukštą kraujospūdį yra šeimos gydytojo darbas. Bet žmonės gal ir gudrauja: gydytojas priims – nereikės eilėse laukti ir išeis sau ramus“, – pasakoja V. Juo­deikytė.

Medikų klaidos, pasak gydy­tojos, vienareikšmiškai yra skau­džios. Bet tikrai – netyčinės.

„Yra būklių, kurios vystosi staigiai ir mirtingumas siekia 90 proc. Pažiūrėjęs į akis žmogui ligos nenustatysi. Ti­ria­me, siunčiame į diagnostikos centrus, kol atrandama patologija. Ne visada pavyksta iš karto – būna, žmogus sukarščiuoja, o galiausiai „išlenda“ onkologija. Stai­gios mirtys, žinoma, ir gydytojams yra skaudžios“, – apgailestauja V. Juo­­deikytė.

Didžiausias džiaugsmas bei pasitenkinimas gydytojui, pasak V. Juodeikytės, kai žmogus pasveiksta. Deja, sako ji, žmogiškai padėkoti gydytojui dabar susipranta retas kuris.

„Tai parodo požiūrį į gydytojo darbą. Dažnas taip ir pasa­ko: jūs privalote. Žinoma, mes dirbame žmonėms, bet toks vertinimas nėra adekva­tus. Pa­­žiūrėkime į socialinius tink­lus: jeigu tik pasirodo koks straipsnis apie medikus, ištisai liejasi lavina negatyvo, kritikos, priešiškumo. Išvada viena: pacientai turi teises, o medikai tik pareigas. Ypatingai jauni žmonės, žinoma, ne visi, kartais būna labai nemandagūs, leidžia sau kalbėti pakel­tu to­nu, reikšti nepagrįstus priekaištus, nors susidūrė su tuo gy­dytoju pirmą kartą. Keista ir apmaudu, kad dvidešimt­mečiai, nieko ypatingo gyvenime dar nepasiekę, įsivaizduoja daug išmanantys, jaučiasi reikšmin­gi. Su­sidūrus su to­kiais, visada lieka kartėlis, bet stengiesi to atsikratyti ir vėl dirbi savo darbą. O tereikia elementaraus padorumo, man­­dagumo, supratimo. Džiu­gina, kad vyresnieji to neišbarstė“, – santykius su pacientais bei jų artimaisiais nušviečia gydy­toja.

O profesinė šventė – Medi­cinos darbuotojų diena, pasak V. Juodeikytės, yra kasdienė dar­bo diena.

„Jei ne įrašas kalendoriaus lapelyje, turbūt ir pamirštume. Juk ir tą dieną sulaukiame ligonių, jiems reikia pagalbos,  paguodos ir viltį suteikiančio žodžio“, – sako gydytoja.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.