Pasitikėjimas pelnomas darbu ir rūpesčiu

Turėti gydytoją, ku­riuo pasitiki, didelė laimė kiekvienam, ypač toliau nuo di­džiųjų medicinos centrų gyvenančiam žmogui. Kal­ti­nė­niš­kiai sako, kad yra ap­dovanoti, nes jau 44-erius metus jaučia gydytojo Kornelijaus Andrijausko rūpestį. Nors Pirminės sveikatos priežiūros cent­re yra ir kitų dir­bančių medikų, dau­gelis vis tiek nori pa­sikonsultuoti su „sa­vo daktaru“. 

Jaučiasi reikalingas žmonėms

Gydytojas K. Andri­jauskas užaugino jau tris ar net keturias kaltinėniškių kartas – seneliai atsiveda pas jį anūkus, o daktaras yra gydęs net 19 a. gimusius žmones, tačiau paklaustas, nuo ko priklauso pacientų pasitikėjimas, rimtai susimąsto. Ir sako, kad jis pelnomas darbu bei požiūriu – jei žmonės jaučia, kad jais rūpinamasi, tai ir tiki. 

„Nesu labai didelis optimistas, bet jei 25–30 proc. pacientų pasakytų, kad esu neblogas vaikis, būtų puikus rezultatas. Tikėtis, jog visi gerbs ir mylės – toli nuo realybės“, – mano K. Andrijauskas. 

Kai prieš 44-erius metus liepos 1-ąją jaunas gydytojas atvažiavo į Kaltinėnus, pirmiausia turėjo nusipirkti guminius batus: asfaltuotų gatvių miestelyje nebuvo, nuo ligoninės iki namų eidavo šokinėdamas per balas, todėl bateliai tokioms kelionėms netiko. Dabar kitos ir susisiekimo priemonės, ir darbo metodai, bet K. Andrijauskas vis dar negali pasakyti pagalbos prašančiam pacientui, kad neatvažiuos jo aplankyti. Mediko gyvenimo būdas, pripažįsta K. Andrijauskas, jam patinka, apmaudu tik dėl to, jog dėl darbo menkai likdavo laiko šeimai ir dukroms.

Ne tik Kaltinėnuose daktaro etalonu laikomas K. Andrijauskas apie medicinos studijas sako nesvajojęs – juokiasi norėjęs tapti statybininku, nes toks darbas vasarą neblogai papildydavo piniginę, leisdavo įgyvendinti kokią nors užgaidą. Bet baigiant mokyk­lą, mama nusprendė, kad sūnus turi tapti daktaru. Tikėjosi, jog galės padėti sunkiai sergančiam tėvui, o ir gydytojo darbas, mamos įsivaizdavimu, švarus – juk visada su baltu chalatu... 

„Reikėjo šeimai daktaro, tai ir tapau daktaru, o kur dirbti, man nebuvo svarbu“, – pripažįsta K. Andrijauskas, galėjęs, bet vis dėlto nenorėjęs likti dirbti sostinės sporto bazėje. Sako, pasitaikė Kaltinėnai, tai ir pasirinko juos, esančius ne per toliausiai nuo tėvų namų Plungėje. Visam gyvenimui, nes jautėsi ir iki šiol tebesijaučia čia reikalingas, vertinamas. Antraip, neslepia gydytojas, jau būtų seniai pakėlęs sparnus. 

Šeimos medicinos pradininkai

Nors gydytojas ir tikina, kad mediko darbas kaime ir mieste yra toks pat, vis tik pripažįsta, jog gydytojai ne tik Lietuvoje nenori važiuoti dirbti į kaimo sveikatos priežiūros įstaigas. Ir ne tik dėl nedidelio atlyginimo. Neseniai Ispanijoje paskelbtas mokslinis tyrimas, kuris nustatė, kad medikai pirme­nybę teikia socializacijai – mieste įvairių galimybių dalyvauti kad ir moks­linėje veikloje yra daugiau. Bet K. And­rijausko patirtis rodo, jog atskirtis kaime – sąlyginis dalykas. Tokios aplinkos, kokia yra sukurta Kaltinėnų PSPC, ir tokios diagnostinės aparatūros, kokią turi čia dirbantys gydytojai, galėtų pavydėti bet kuri didmiesčio šeimos klinika. Kaltinėnų PSPC jau 27 metai yra universitetinė rezidentūros bazė, gydytojas K. Andrijauskas dalyvauja mokslinėse konferencijoje, tarptautiniuose projektuose, o 2006 m. ir pats apsigynė disertaciją apie profilaktikos įtaką lėtinėms neinfekcinėms ligoms, turi medicinos mokslų daktaro laipsnį. 

„Visos reformos, kurios dabar vyksta, atkartoja mūsų mokslinio tyrimo metu pasirinktą komandinio darbo metodą. Pirmieji Lietuvoje pradėjome tas profilaktines programas, kurias dabar finansuoja Ligonių kasos. Cholesterolio studijomis taip sudominome žmones, kad jie pradėjo eiti tirtis kiekvienais metais. Žiūriu, kad mūsų įstaigai jau per daug tie dalykai kainuoja, geriau būtų langus pasikeisti. Bet žmonės sako: „Daktare, tepasiunta tie langai, tirk riebalus“, – juokiasi gydytojas.

K. Andrijauskas neslepia, kad jam pačiam buvo įdomu, kokią įtaką profilaktika daro bendruomenės sveikatai. Suomijoje, kur tokios programos truko ne vieną dešimtmetį, sergamumas labai sumažėjo, bet vos tik programų finansavimas nutrūko, rodikliai vėl pradėjo blogėti.

Gydytojas sako, kad jis yra dėkingas likimui, kuris suvedė jį su tokiais medicinos šviesuliais kaip šeimos medicinos modelio kūrėja prof. Alla Baubinienė, prof. Leonas Valius, kurie ne kartą lankėsi Kaltinėnuose. Šeimos medicinos esmė – rūpintis žmogumi nuo gimimo iki mirties, įvertinant jo socialinę bei ekonominę padėtį, išsilavinimą, charakterio ypatybes, įpročius ir pan. Tai žinant, lengviau bendrauti, žmogų gydyti, pamėginti paraginti keisti gyvenimo būdą.

Gydo ne tik vaistai

Medicinos pažanga dabar tokia didelė, jog sunku net įsivaizduoti – išsiplėtė diagnostinės galimybės, padaugėjo intervencijų, pakeičiančių operacijas, atsirado genų inžinerija, leidžianti tikėtis, jog po kokių 15 metų onkologinės ligos nebebus problema. Bet didėja ir žmonių lūkesčiai bei reikalavimai. Gydytojas sako, kad pamažu sveikas gyvenimo būdas tampa kultūros dalimi, o mankšta, kūno treniravimas, sveikatai naudingas maistas yra toks pat būtinas dalykas, kaip rytinis dantų valymas. Visa tai leidžia tikėtis geresnės gyvenimo kokybės senatvėje. 

„Kaltinėnuose matau vis daugiau žmonių, kurie išeina pasivaikščioti. Prieš ketvirtį amžiaus turėjome baseiną, sporto salę – dėkoju likimui, kad galėjau kelis kartus per savaitę sportuoti ir plaukioti. Sveikata labai priklauso nuo aplinkos, kurioje gyvename, ir supratimo, kas yra tas sveikas gyvenimo būdas. Visi kartais parūko, išlenkia taurelę, bet yra žmogaus vidinės kultūros nubrėžta riba, kurios geriau neperžengti“, – sako gydytojas. 

K. Andrijauskas įsitikinęs, kad gyvenimo būdui formuotis didžiausią įtaką daro šeima – kaip tėvai žiūrėjo į fizinę kultūrą, maistą, saikingumą, taip ir vaikai vertina tuos dalykus. Dar yra mo­kyk­la ir aplinka, kurioje žmogus gyvena. Tačiau jis savo pacientų nesistengia auklėti, tik tariasi, kaip galima būtų spręsti jiems kylančias problemas.

Pastaruoju metu vis labiau išryškėja, kokia svarbi yra žmonių psichinė sveikata ir kokią didelę įtaką ji daro bendrai savijautai. Gydyti, pasak patyrusio mediko, gali net ir geranoriškas bendravimas. Bet kai ateina ant viso pasaulio piktas pacientas, sako K. Andrijauskas, reikia suprasti, kad jis pykstasi pats su savimi. Ir tik bendraujant pavyksta rasti bendrą kalbą.

„Jei tokie žmonės mano kabinete palieka savo neigiamas emocijas, laimime abu – jis išeina nusiraminęs, patenkintas ir aš“, – teigia gydytojas. 

K. Andrijauskas prisipažįsta, kad visi apdovanojimai – Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas, „Metų spindulys“, „Auksinė gilė“, daugybė padėkų bei nominacijų yra ne tik jo, bet ir viso Kal­ti­nėnų PSPC kolektyvo nuopelnas. Gy­dy­tojas tikina nemėgstantis reklamos, todėl nedaugelis žino ir jo pasiekimus. Ir tik apsilankęs Kaltinėnų PSPC pamatai, kiek meilės ir rūpesčio skirta įstaigai, kuri didžiąją gyvenimo dalį K. And­rijauskui yra tapusi antraisiais namais. Skoningai sutvarkyta įstaigos aplinka, sienas puošiantys paveikslai, įspūdingos plungiškio architekto ir skulptoriaus Virginijaus Vaičiūno skulptūros „Lai­minantis“ ir „Neprarask vilties pakilti“ skatina tikėti, kad visos negandos yra įveikiamos, o gyvenimas yra gražus ir jį verta branginti.  

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.