Tenenių gyvenimo mūras laikosi ant istorijos pamatų
Pačiame Šilalės rajono pakraštyje esantys Teneniai politikų valia prieš ketvirtį amžiaus tapo seniūnijos centru ir paskata bendruomenei burtis. Šio krašto žmonėms bendruomeniškumo jausmas yra įgimtas: kartų kartos būrėsi apie dvarą, Lietuvos laikais glaudėsi prie Šv. Barboros bažnyčios, darnumu garsėjo ir Tenenių kolūkis. O jam iširus, žmonių noras bendrauti niekur nedingo, tad ir dabar teneniškiai stengiasi laikytis drauge ir padėti vienas kitam.
Dvaro parke skambėdavo gegužinės
Savo vaikystės Tenenius Onutė Gečaitė-Vilčiauskienė mato taip ryškiai, lyg tomis siauromis, purvinomis gatvelėmis būtų vaikščiojusi vakar. Užaugo špitolėje, nes tėvas Antanas Gečas buvo zvanininkas (varpininkas). Greta buvo įsikūręs
vargonininkas, priešais – pročkelės. Ketvirtame špitolės bute, atsimena Onutė, iš pradžių
buvo parapijos salė, pasikeitus laikams, atsirado biblioteka, vėliau – kolūkio kontora, o galų gale špitolė tapo grūdų sandėliu ir baigė savo gyvenimą. Onutė prisimena, kad aštuonių asmenų šeimai nebuvo lengva. Kiekviename bute buvo didelė virtuvė ir mažas kambariukas. Šluojant plūktinę aslą, kildavo dulkės, miegoti tekdavo ant šiaudų prikimštų čiužinių, kuriuose, nors ir keisdavo šiaudus, veisėsi blakės ir blusos. Priešais špitolę stovėjo klebonija su dideliu sodu, gėlių darželiais ir ūkiniais pastatais. Suvarius žmones į kolūkius, klebonijoje buvo atidaryta pradinė mokykla, o į tvartus suvaryti apylinkėse nacionalizuoti arkliai. A. Gečas turėjo juos prižiūrėti.
„Maistas buvo labai prastas, todėl kai jau matydavo, kad arklys turi dvėsti, išpjaudavo gabalą mėsos ir nešdavo namo. Bet tos arklienos niekada nevalgydavau“, – prisipažįsta Onutė.
Gyvenimas ją buvo išvedęs toli nuo namų, bet prieš 30 metų grįžo ir iki šiol neatsidžiaugia. Čia viskas sava – širdis dainuoja dėl kiekvieno Tenenio upelio išplauto akmenėlio. Už Šv. Barboros bažnyčios, kurioje O. Gečaitė-Vilčiauskienė nuo vaikystės jaučiasi lyg namuose, prasideda parkas. Akyse dar tebestovi ten buvęs Lurdas, apie kurį net ir šeštojo dešimtmečio pabaigoje mokinės keliais eidavo, prašydamos malonės gerai išlaikyti egzaminus. O kokie šokiai parke vykdavę, kokios melodijos aidėdavo, grojant aklam muzikantui, kompozitoriui Juozapui Kairiui! Į padanges kildavusios sūpynės, toli skriedavo jaunimo juokas.
Kad kažkada Teneniuose buvo dvaras, yra girdėję bene visi šio krašto gyventojai, nors iš jo išliko tik į gyvenamuosius pastatus vedusi senų medžių alėja. Prieš kelis metus Šv. Barboros bažnyčios archyvuose buvo rastas garsiojo lenkų maršalo Juzefo Pilsudskio tėvų Marijos Bilevičiūtės ir Juzefo Vincento Pilsudskio santuokos dokumentas. 1863 m. balandžio 22 d. surašytame liudijime pažymėta ne tik kokius dvarus kraičio gavo dvarininkų Bilevičių žentas, bet ir kokie garsūs žmonės dalyvavo liudininkais šioje ceremonijoje.
„Nesinorėtų savo krašto sieti su J. Pilsudskiu, nors jis ir buvo karvedys, tačiau faktų iš istorijos neišmesi“, – sako Tenenių seniūnė Loreta Petravičienė.
Iš tiesų 1918 m. Lenkijos vadovu tapęs J. Pilsudskis, visada laikęs save lietuviu, gimė Zalavo dvare, Pabradės valsčiuje. O į Adomavo palivarką keliems metams atvyko 1892-aisiais, grįžęs iš Sibiro, kur buvo ištremtas už anticarinę veiklą besimokant Charkovo universiteto medicinos fakultete.
Ūkiai kūrėsi dvarininkų žemėje
Nepriklausomas istorikas Gintautas Ereminas teigia, jog Lenkijos valstybės vadovo tėvas J. V. Petras Pilsudskis buvo paskirtas Žemaitijos civiliniu komisaru, su dvarininkais Bilevičiais, Butleriais ir kitais Žemaitijos bajorais organizavo 1863 m. sukilimą, ruošė maisto, ginklų atsargas. Suprasdamas, kad rizikuoja gyvybe, dalyvaudamas sukilime, kurio tikslas buvo išsivaduoti iš carinės Rusijos jungo, J. V. Petras Pilsudskis vedė garsios žemaičių bajorų giminės atstovę M. Bilevičiūtę. Iki 1864 m. jaunavedžiai gyveno Teneniuose, tačiau dėl dalyvavimo 1863 m. sukilime dalis dvarų buvo konfiskuota, Pilsudskiai persikėlė į Zalavą Pabradės valsčiuje. Zalavo dvarui sudegus, jaunieji Pilsudskiai išsikraustė į Vilnių.
Tačiau Adomavo dvaro istorija nepalyginamai senesnė nei Pilsudskių pėdsakai Lietuvoje. Istoriniuose šaltiniuose Tenenių dvaras, tuomet priklausęs Jonui Stankevičiui, pirmą kartą paminėtas 1585 m. Tuo metu dvaro žemėje jau kūrėsi kaimas. XVIII a. pirmoje pusėje Tenenius valdė Vaitkevičiai, vėliau dvaras atiteko Bilevičiams. Antanas Bilevičius buvo kilęs iš žemaičių bajorų Bilevičių giminės, bajorų palikuonė buvo ir jo žmona Elena Michalauskaitė. Jiems valdant, dvaras klestėjo. Knygoje „Lietuvos dvarų sodybų atlasas“ aprašyta, jog sodybą sudarė 18 pastatų. A. Bilevičius 1771 m. išsirūpino atlaidų teisę, o 1782 m. koplyčią perstatė į bažnyčią, skyrė žemės ir lėšų jos išlaikymui. Taip atsirado sąlygos Tenenių parapijai. Tenenių kapinėse tebestovi kryžius, žymintis bajorų Bilevičių ir Butlerių kapo vietą.
1874 m. Tenenių ir kitų Bilevičiams priklausiusių dvarų valdymą perėmė M. Pilsudskienė, su vyru ir vaikais gyvenusi Za-
lave. Teneniuose įsikūrė valdytojas, o Adomavo palivarkas buvo išnuomotas. XIX a. pabaigoje dvarui priklausė 630 dešimtinių žemės ir 1150 dešimtinių miško. Dėl skolų J. V. Pilsudskis Tenenių dvarą įkeitė Vilniaus žemės bankui ir Tenenių dvarą už 80 tūkst. rublių nupirko Piotras Stolypinas. 1907 m. maždaug 1813 ha žemės dvaras už 142,6 tūkst. rublių buvo parduotas Valstiečių žemės bankui. Bankas valdą suskirstė sklypais ir 1908–1914 m. beveik visą žemę, suskirstytą į 90 sklypų, bei sodybos pastatus pardavė lietuviams valstiečiams.
Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, anų laikų
valstiečių vaikams ir vaikaičiams Teneniuose neteko galvoti, kuo užsiimti. Ir dabar čia stambių ūkių, stiprių žemdirbių kraštas. Nors visoje seniūnijoje tėra apie 410 gyventojų, veikia 78 ūkiai, pasėlius deklaruoja per 100 gyventojų. Dauguma teneniškių verčiasi gyvulininkyste. Daugiausiai čia pieninių karvių, todėl vietiniai ūkininkai juokauja, jog prieš keletą metų Tenenių krašte buvo pagaminta ir perdirbti parduota milijonas litrų pieno – kiekvienam lietuviui po litrą.
Norintys dirbti užsiėmimų randa
„Anksčiau žmonės buvo stiprūs – be technikos visus žemės darbus įveikdavo“, – sako Tenenių seniūnaitis Steponas Prišmantas, įkvėptas savo uošvio Jono Dargevičiaus pavyzdžio. 83-ejų senolis ir dabar su sūnumi turi bendrą ūkį, prieš keletą metų per dieną dalgiu nupjovė 40 arų pievos.
Jonas visą gyvenimą kolūkyje melžė karves, buvo vienintelis vyras moterų kolektyve ir visas jas pralenkdavo. J. Dargevičiaus dukra Laimutė, ištekėjusi už S. Prišmanto, irgi sunkiai dirba – melžia 40 karvių. Šeima užaugino aštuonis vaikus, pagrandukas dar tebesimoko gimnazijoje.
„Aš į traktorių jau nelipu – sūnus ir remontuoja, ir nuveža viską, kur reikia“, – giriasi Steponas, turintis daugybę aplinkinius žavinčių savybių. Nėra suėjimo, kad jis neatvyktų su keliais paties keptos duonos kepalais, suspaustais kelių rūšių sūriais ar kitokiomis vaišėmis.
Nemažą avietyną turėjęs ir apie 1000 šilauogių krūmų auginęs Algimantas Grikšas ūkio jau atsisakė. Ne savo noru, todėl panašu, kad dėl neįgyvendintų planų ir žlugusių vilčių žmogui vis dar skauda širdį. Pasirodo, į jo uogynus įsisuko juodosios žiurkės, po augalų šaknimis medžiojusios grambuolius. Einant jų išpurenta žeme, kojos klimpo iki kauliukų – nutrauktos ir apgraužtos buvo ir visos šilauogių šaknys. Dalį krūmelių Algimantas persodino šalia namų, tačiau žiurkės ir jų nepagailėjo. Teko atsisveikinti ne tik su šilauogėmis – gerai derėjo ir avietės, bet nebuvo kam jų skinti. Kone kasdien važiuodavo į miestelį pasikviesti į talką vyresnių vaikų, bet grįždavo dažniausiai tuščiu automobiliu.
„Nėra norinčių dirbti, teko išeiti į pensiją“, – apgailestauja ūkininkas.
Nedirbančių žmonių Teneniuose nemažai, tačiau jie pasirodo tik tada, kai seniūnija dalija „europinio“ maisto davinius.
Seniūnė L. Petravičienė sako, kad smerkti jų negalima. Dauguma jau vyresnio amžiaus, o jaunoms šeimoms reikia padėti įsikabinti į gyvenimą.
„Ir kieto kuro kompensacijas visiems siūlėme, kad tik lengviau būtų – praėjusį rudenį ne visi galėjo nusipirkti malkų“, – pripažįsta seniūnė.
Kalniškių ir Barsukinės kaimų seniūnaitis Alvydas Lileikis stebisi, jog kaimo žmonės visiškai pakeitė gyvenimo būdą. Anksčiau, anot jo, kiekviename tvartelyje kriuksėjo po vieną ar net kelias kiaules – porą maišiukų miltų nusipirkę, per vasarą maisto atliekomis ir žole pašėrę, iki Kalėdų visi turėdavo ką paskersti. Nebuvo sodybos, kad kieme nekudakuotų vištos, prie namų nesiganytų karvė ar bent ožka. Dabar pamatyti kaime pavienį gyvulį – didelė retenybė, visi sutartinai aiškina, kad jų laikyti neapsimoka.
Deja, prie to prisideda ir valdžios politika, skatinanti ne dirbti, o gauti...
„Neapsimoka tam, kuris dirbti tingi“, – įsitikinę ūkininkai.
Pyragai iš dangaus ir jiems nekrinta. Jie stebisi, jog visada buvusias nederlingas jų žemes valstybė staiga pavertė derlingomis. Ant kalnelio molis, pakalnėje durpė – arba uždžiūva, arba užmirksta. Tokiose dirvose grūdus auginti didelė rizika, todėl beveik niekas jų ir nesėja.
Tačiau randa kitokių užsiėmimų: vienas seniūnijos ūkininkas laiko apie keturias dešimtis dėmėtųjų elnių. Ūkininku save vadina ir Antanas Tarvydas, pastaraisiais metais namuose laikantis tik šunį ir kelias vištas. Tačiau Tenenių apylinkėse jis tvarko apie 400 hektarų miškų.
Nors Teneniai įsikūrę toli nuo administracinių centrų, pamažu kuriasi ir verslai. Yra technikos remonto dirbtuvės, savo paslaugas siūlo siuvėja. Vasarą dauguma patraukia į miškus, dosnius uogomis ir grybais. Norinčių jų prisirinkti privažiuoja tiek, kad miškai skamba.
„Žmonės kažkaip sukasi, gyventi juk reikia. Apmaudu tik dėl vieno: bitės tranus išmeta iš avilio, o mes jų jau tiek prisiauginome, kad patys nebežinome, ko griebtis. Gyventojų mažėja, o tranų daugėja – nors iš tiesų jie turėtų tarnauti visuomenei, kuri jiems moka atlyginimus“, – požiūrio į valdininkus, kurių pilnos ministerijos, departamentai ir kitos valdiškos institucijos, neslepia A. Tarvydas.
Bendruomenės reikia jauniems
Pernai Teneniuose susibūrė kaimo bendruomenė, vadovauti jai ėmėsi bibliotekininkė Liuda Aistė Trakšelienė. Ji neslepia, jog didelių projektų dar nespėjo įgyvendinti, bet rudenį jau kvietė žmones į talkas, rengia bendras šventes. O didžiausia šio krašto šventė nuo seniausių laikų – rugpjūčio pradžioje vykstantys Porciunkulės atlaidai. Pasak kaimo senolių Alvidos Norvaišienės ir Danutės Guščienės, teneniškiams, kad ir kur jie gyventų, tai signalas sugrįžti namo, aplankyti gimines ar tėvų kapus. Todėl į atlaidus paprastai susirenka tiek žmonių, kiek seniūnijoje niekada negyveno – tūkstantis ar net daugiau. Ta proga Tenenių seniūnija pasistengia pradžiuginti koncertu. Šilalės savivaldybės skirtų pinigų dažniausiai neužtenka, tačiau pagalbos ranką visada ištiesia ūkininkai.
S. Prišmantas tikina, jog remti kultūrą – ne tik pareiga, bet ir garbė, todėl žmonės dalijasi viskuo, kuo gali.
Seniūnė L. Petravičienė pripažįsta, kad bendruomenės jiems seniai reikėjo – buvo vienintelė seniūnija iki šiol neturėjusi bendruomenės centro, nors kurti jį bandyta ne kartą.
„Daugeliui mūsų jau 50–60 metų, per vėlu imtis iniciatyvos. Tai jaunų, turinčių idėjų, žinančių, ko jiems patiems ateityje reikės, darbas“, – įsitikinusi L. Petravičienė, keturiolikti metai vadovaujanti Tenenių seniūnijai.
Vienintelė problema – susisiekimas
Gyvenimu kaime teneniškiai nesiskundžia, tačiau neslepia, jog problemų yra. Važinėjantiems į darbą, tvarkantiems ūkių reikalus, turintiems besimokančių vaikų svarbiausi yra keliai. Ypač tiems, kurie suka Kvėdarnos pusėn ir nori nenori turi važiuoti vieškeliu Šyliai–Pajūralis. Jame tiek duobių, jog akimirksniu gali likti be dantų. Kelias priklauso valstybei, jį prižiūri kelininkai, bet į gyventojų skambučius ir skundus nereaguoja – pasak žmonių, skambink neskambinęs, niekas nepadeda. Net jei pravažiuoja koks greideris, geriau netampa: ant kelio iš duobių jau verčiasi durpės. Vietiniai pasakoja, kad niekas nebežino, kada šis kelias buvo nutiestas, tačiau yra atsimenančių, kad durpingose vietose kelio tiesėjai klojo medžius ir ant jų pylė žvyrą. To žvyro kaip ir neliko, o naujo sluoksnio niekas užpilti nesiruošia. Vieškelis yra įtrauktas į 100 blogiausių Lietuvos žvyrkelių sąrašą, bet kada ateis eilė jį asfaltuoti, niekas pasakyti negali. Su nuoskauda teneniškiai atsimena ir tilto per Jūros upę statybas. Kai senąjį tiltą uždarė, žmonės pasijuto atskirti nuo pasaulio, o netrukus pastebėjo, kad į šį kraštą net rajono valdžia vengia važiuoti. Atskirti nuo pasaulio jaučiasi ir seni, savo automobilių neturintys ar jų nevairuojantys žmonės.
„Pensininkai kaime dabar gerai gyvena, visko jiems užtenka, bet jei reikia kur nuvažiuoti – iškart vargas. Per vasarą, kai vaikams atostogos, į mūsų pusę neužsuka joks autobusas. Nors retsykiais, kartą per mėnesį važiuotų, visos bobikės susirinktume“, – tikina A. Norvaišienė.
Pasak O. Gečaitės-Vilčiauskienės, norint daktarus Šilalėje pasiekti, reikia samdyti mašiną, mokėti pinigus. Vairuotojui tenka laukti, o tai irgi išlaidos. Moterys sako suprantančios, jog tokių kaip jos, važinėjančių autobusais, nėra daug, bet kol žmogus gyvas, norų iš jo niekas neatima. Seniūnė L. Petravičienė tikisi, kad, įsibėgėjus „Žaliojo regiono“ veiklai, atsiras galimybė bent kartais suorganizuoti tikslinį maršrutą, tačiau kada tai bus, savo seniūnijos žmonėms pasakyti negali.
Daiva BARTKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.