Ką slepia šilališkės užuomina: „Na, ir chuliganas tas Stalinas“?

Jeigu perskaitę straipsnio antraštę pagalvojote apie „tautų vadą“ Josifą Staliną, su­klydote – Sovietų sąjungos lyderis ir pa­gar­sėjęs despotas nebendravo su Šilalės gy­ventojais. Tačiau jo sūnus Vasilijus Šila­lė­je lankėsi, ir ne vieną kartą.

Stalinas turėjo tris vaikus. Vyriausias sūnus Jakovas (gim. 1907 m.) Antrojo pasaulinio karo pradžioje pateko į nelaisvę ir žuvo 1943 m. koncentracijos stovykloje Vokietijoje. Kal­bama, kad Vokietijos karinė vadovybė siūlė Stalinui sūnų išmainyti į sovietų nelaisvėje buvusį vieną iš Vokietijos karinių vadų, bet šis nesutiko. Antrasis sūnus Vasilijus gimė 1921-aisiais o 1926 m. pasaulį išvydo duktė Svetlana. Ka­dan­gi antroji Stalino žmona Na­dežda Aliliujeva 1932 m. nusižudė, Vasilijus ir sesuo užaugo ginkluotų sargybinių globojami. Pastarųjų elgesys toli gražu nebuvo pavyzdingas, todėl Vasilijus anksti pradėjo traukti dūmą, gerti degtinę ir įžūliai elgtis. Toks „vyriškas“ auklėji­mas turėjo įtakos jo charakteriui iki gyvenimo pabaigos. Prieš prasidedant Vokietijos-Sovietų sąjungos karui, Vasi­li­jus spėjo baigti karo aviacijos mokslus ir eskadrilės vado tobulinimosi kursus. 1941 m. jis pasižymėjo drąsiu poelgiu Oriolo srityje, netikėtai vokie­čių bombonešiams pasirodžius virš karinio aerodromo – pilotuodamas naikintuvą, jis kaip vanagas puolė vaikytis bombo­nešius ir, neiššovęs nė šūvio, juos nuvijo. Reikalas tas, kad jo naikintuvas tąkart neturėjo šovinių. Kariuomenės vadas, pamatęs tokį drąsų lakūno poelgį, pareiškė, jog teiks jį apdovanojimui Raudonosios žvaigždės ordinu. Kas tas drąsuolis, paaiškėjo tik tuomet, kai naikintuvas nusileido.

1942 m. vasarą V. Stalinas savo noru pateko į frontą ir tapo lakūnu instruktoriumi, dar po metų – lakūnu inspektoriumi. Nuo tada mūšiuose kaip naikintuvo pilotas nedalyvavo. Amžininkai pasakojo, jog savo neapgalvotais veiksmais oro kautynėse jis sukeldavo daug problemų bendražygiams. To­dėl po to, kai 1943-iųjų kovą švęsdamas 22-ąjį gimtadienį bandė su bendražygiais „žvejoti“ sprogmenis ir vienas žuvo, o kitas buvo sunkiai sužeistas, jam buvo uždrausta daly­vau­­ti oro kauty­nėse. Va­silijus tąkart sprogusio sviedinio bu­­vo sužeistas į ko­ją. Po dešimties mėnesių – 1944 m. sau­sį, Va­si­li­jui tėvas leido ­grįžti į frontą. Ne­tru­kus jis kelis mėnesius praleido fronte Lie­tu­voje, kur buvo dislokuota jo vadovaujama eskadrilė. Tas laikotarpis tapo įsimintinu ir pa­čiam Vasilijui, ir vietos gyventojams. 

V. Staliną karinė vadovybė karo metais labai saugojo – negalėjo leisti žūti ir ant­ram so­vietų valstybės vado­vo sūnui. Tačiau mūšiuose dėl Vil­niaus jis vos nežuvo, kai vienas vokiečių naikintuvo „Me­ser­šmi­tas“ pilotas ryžosi taranuoti Sta­lino naikintuvą ir propeleriu apgadino jo uodegą. Anot Va­si­lijaus, taip nutikdavo labai retai, nes vokiečių pilotai vengdavo taranuoti – jo žodžiais tariant, jiems per daug kinkos drebėjo. Vis dėlto Vilniaus padangėje viskas baigėsi gerai – kovos bendražygiams dengiant nuo priešo naikintuvų, Va­silijui pavyko nutupdyti savąjį. Tas įvykis jam buvo gera pamoka, jog reikia elgtis apdairiau ir nelaikyti savęs asu. 

Kurį laiką V. Stalino eskadrilė buvo dislokuota prie Šiaulių. Šis jo gyvenimo epizodas pavaizduotas 12 serijų filme „Sta­lino sūnus“ (rusų kalba – „Сын отца народов“). Vienoje iš se­rijų yra epizodas, kuomet Va­silijui pavaldinys raportuoja, kad negrįžo trys pilotai, kurie buvo išskridę bombarduoti Ma­žeikių geležinkelio stotį, kur sutelkta daug priešo technikos. Kitame epizode jam pranešama, jog nuo Kuršėnų pusės priešo tankai artėja prie jų karinio aerodromo. Rodoma, kaip V. Stalinas, turėdamas tik pistoletą, išskuba stabdyti tankų, kad jie nesuniokotų naikintuvų. Drąsiu poelgiu jis mobilizavo ir kitus karius. Filmo kūrėjai būtų dar labiau sudominę žiūrovą, jeigu būtų pavaizdavę, kaip sovietų aviatoriai įgyvendino vieną griežčiausių karo metais J. Stalino duotų įsakymų, kuomet jis parei­kalavo įvykdyti jo nurodymą per tris valandas. Aviacijos maršalas Ivanas Pstygo viename interviu užsiminė, kad atkovoję Šiau­lius iš vokiečių, 1944 m. vasarą sovie­tų kariai užtiko vagoną spirito ir nusigėrė. Vokiečių kareiviai juos surišo ir užėmė gynybines pozicijas miesto rytinėje dalyje. Sužinojęs apie tai, J. Stalinas įpyko ir įsakė fronto vadui Iva­nui Bagramianui užimti Šiau­lius per tris valandas. Bom­barduojami ir apšau­domi vokiečių kariai patyrė to­kį pragarą, kad juos išvyti iš miesto užteko dukart trumpes­nio laiko. 

Sunku pasakyti, kiek filme „Sta­lino sūnus“ atvaizduota tik­rovė, o kas išgalvota. Tačiau vienas V. Stalino „Šiaulių epizodas“ dažnai minimas įvairiuo­se leidiniuose ir vaizduojamas gana prieštaringai – esą kartą Vasilijus paėmė kažkieno trak­torių ir išvažiavo į netolimą kaimą ieškoti naminukės. Ne­gana to, jis sumušė NKVD  pareigūną, kuris norėjęs jį sulaikyti. Šis atvejis prisimintas 1953 m., kuomet siekta V. Sta­liną po tėvo mirties įkalinti. Tą kartą kažkas liudijo, kad jis girtas važinėjęs traktoriumi po Šiaulių miestą, partrenkdamas pasitaikiusius žmones, o kai bu­vo sulaiky­tas – sumušęs komendantūros budintį ir grasinęs padegti komendantūrą.

V. Stalinas savo atsiminimuose pateikia kitokią versiją. Anot jo, Šiaulių aerodrome kilo gaisras. Jį greitai užgesino, tačiau du karininkai patyrė sunkius nudegimus. Tuo metu aerod­rome nebuvo nė vienos mašinos, todėl jis sustabdęs pravažiuojantį traktorių, kad galėtų sužeistuosius nuvežti į ligoninę. Traktorininkas gražiuoju nesutikęs duoti traktorių, tad tekę išgrūsti jį iš kabinos. Dėl šio poelgio Vasilijui teko pasiaiškinti NKVD. Pasak jo, enkavedistai tokį poelgį suprato, tačiau kažkas apie tą nuotykį pranešė tėvo kanceliarijai, ir Vasilijus sulaukė priekaištų.

Filme taip pat rodoma, kaip V. Staliną Šiauliuose aplanko jo žmona Galina. Jų santykiai jau buvo pašliję, ji netrukus grįžo į Maskvą. Visi aplinkiniai matė, jog Vasilijui per daug patinka kitos moterys ir degtinė.

Galinos apsilankymas Šiau­liuose galėjo būti įsimintinas dėl neįprastos priežasties. Tuo metu Šiauliuose dislokuotus sovietų lakūnus aplankė karių teatras. Vasilijus su Galina susiruošė į spektaklį, tačiau paaiškėjo, kad žmonos kojinė praplyšusi ir ji negali pasirodyti viešumoje. Kariuomenės sandėliuose moteriškų kojinių nebuvo, todėl buvo duotas nurodymas kariškiams belstis į vietos gyventojų namus ir surasti šilkines kojines. Gražiuoju ir siūlydami naminukės, o galbūt ir ne visai gražiuoju apsieidami su vietiniais, vado nurodymą kariškiai įvykdė – kojinės buvo rastos ir gražuolė žmona pasirengė spektakliui. O jis prasidėjo apie vidurnaktį, mat visi kantriai laukė dviejų garbingų žiūrovų...

1944 m. spalį V. Stalino vadovaujama eskadrilė dalyvavo Klaipėdos operacijoje – kari­nė vadovybė buvo nutarusi at­kirsti Latvijos teritorijoje esančią Vokietijos kariuomenės Šiau­rės grupę nuo Rytų Prū­sijos, todėl ryžtingai puolė Klai­pė­dos ir Tilžės kryptimi. V. Sta­li­no eskadrilė tuo metu įsikūrė netoli Šilalės esančiame Kūtymų kaime, kur buvo įrengtas aerodromas. 

Prieš keletą dešimtmečių man teko girdėti apie skandalingą Va­silijaus išsišokimą Šilalėje. Ka­dangi tai įvyko tarp kariškių ir niekas apie jį viešai nekalbė­jo, belieka vadovautis tik išliku­siais amžininkų atsiminimų frag­mentais. Plačiausiai apie tai yra

užsiminęs buvęs Šilalės valsčiaus viršaitis Stanislovas Bir­žiškis. Sa­vo atsiminimuose jis teigia, jog, praėjus frontui, Kū­tymų aerodrome sustojo karo aviacijos eskadrilė, vadovaujama pulkininko V. Sta­lino. Pats jis apsigyveno Jokūbaičiuose, ūkininko Macai­čio name. Ži­no­ma, ūkininkas iš namų buvo pašalintas, o V. Stalino buveinė apstatyta keliomis sargybos eilėmis. Net ant vieškelio atsišakojimo į Kū­ty­mus, Lentinės kaime, stovėjo sargyba, kuri sulaikydavo keleivius, vykstančius Šilalės–Pajūrio vieškeliu. Kartą buvęs sulaikytas ir pats S. Biržiškis, tačiau, pakalbėjęs rusiškai bei parodęs pasą, vėliau jau nebūdavo tikrinamas.

Aptarnauti pulkininką V. Sta­liną buvo paimta Pailgotyje gyvenusių Malachovų duktė Ta­sia. Ką ji ten veikė, kaimynai nežinojo, tik grįžusi iš tarnybos, vis kalbėdavo: „Na, ir chuliganas tas Stalinas“. Vasilijus dažnai atvykdavo į Šilalę, kur nepriklausomybės laikotarpiu pastatytoje ugniagesių salėje 1944 m. rudenį buvo įrengtas kariškių klubas. J. Stalino sūnus jautėsi labai galingas, leisdavo sau ir smarkesnių išsišokimų. Kartą pas Biržiškius gyvenęs vyriškis kaip paslaptį papasakojo tokį atsitikimą. At­vykus V. Stalinui į klubą, kažkoks kariškis, „dukart tarybų sąjungos didvyris“, tyčia ar netyčia įėjęs į salę pirmas ir neatidavęs pulkininkui pagarbos. Tuomet V. Stalinas pri­ėjęs prie jo, sudavęs per skruostą ir nuplėšęs antpečius. Kilęs didžiulis skandalas: taip įžeisti dukart Sovietų sąjungos did­vyrį buvo didelis nusikaltimas. Pasak S. Biržiškio, skandalą užglaistyti buvo pavesta Jevgenijui Beleckiui – aviacijos generolui leitenantui. Matyt, jam pavyko sutaikyti abi puses. Kita vertus, kas galėjo drįsti keršyti J. Stalino sūnui?

Kai frontas pasislinko į Va­ka­rus, V. Stalino eskadrilė iš Kūtymų buvo perkelta į Bal­tijos pajūrį, o Vasilijus įsikūrė Tiškevičių rūmuose (dabar Gintaro muziejus), iš kur vadovavo Vakarų pakrančių apsaugai. Yra žinoma, jog tuometinis Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Bergas ėjęs pas jį prašyti kurorte įvesti tvarką ir apsaugoti nuo turtą niokojančių kariškių bei plėšikaujančių civilių. Pastarasis ramiu veidu pažadėjęs tvarką padaryti ir duotą žodį ištesėjęs. Tikėtina, jog Palangoje V. Sta­linas buvo iki 1945 m. vasario. 

Po Antrojo pasaulinio karo V. Stalinas kilo karjeros laiptais: tapo aviacijos generolu leitenantu, vadovavo Maskvos karinės apygardos karinėms oro pajėgoms. Tačiau po tėvo mirties likimas jam susiklostė nepalankiai – apkaltintas antivalstybine veikla, jis buvo areštuotas ir įkalintas, o vėliau neišsivadavo iš alkoholio liūno bei kitų negandų. Kadangi viešai didžiavosi esąs J. Stalino sūnus, jam siūlyta pasikeisti pavardę, tačiau ilgą laiką jis nesutiko to daryti. Ir tik gyvenimo pabaigoje pasikeitė ją į Džiugašvili. O už tai jam buvo pažadėtas trijų kambarių butas. Mirė V. Stalinas 1962-aisiais, sulaukęs vos 42 metų.

Šilalėje esantis namas, kur V. Stalinas sukėlė skandalą, stovi iki šiol. Nepriklausomos Lietuvos metais statytas raudonų plytų pastatas buvo pagrindinė miestiečių susirinkimų vieta prieš karą ir pokaryje. Sovietmečiu kurį laiką jis buvo apleistas, o pastaruoju metu neatpažįstamai pasikeitusiame pastate įsikūrusi gėlių parduotuvė.

Benediktas ŠETKUS

Nuotr. iš autoriaus archyvo