„Lituanicos“ skrydžiui – 90!

1933-iųjų liepos 15 d. „Lituanica“, pilotuojama kapitono Stepono Dariaus ir antrojo piloto Stasio Girėno, pakilo iš Floydo Bennetto aerodromo (JAV) ir jau kitą dieną tu­rėjo nusileisti Kaune, Aleksoto aerodrome, kur jų laukė ger­­bėjų minia. Ir nors nesulaukė, „Lituanica“ lietuvių, o ypač – ši­lališkių, širdyse vis dar tebeskrenda.

Vytogalos kaimo bendruomenės bei S. Girėno gimtinės muziejaus ekspozicijos vadovė Lina Gudeliūnienė yra ir Šilalę garsinančio lakūno sesers Bar­bo­ros provaikaitė. Tad apie S. Girėną žino ir gali papasakoti labai daug.

„Šie metai ypatingi – minėsime net tik „Lituanicos“ skrydžio 90-metį, bet ir sueina 130 metų nuo S. Girėno gimimo. O jis kiek­vienam iš mūsų gali būti pavyzdžiu. Vaikystėje patyręs varganą gyvenimą, nepriteklių, jaunystėje tapo vienu turtingiausių Amerikos lietuvių ir žinomiausių žmonių pasaulyje“, – sako L. Gudeliū­nienė.

S. Girėnas, šešioliktas vaikas šeimoje, gimė 1893 m. spalio 4 d. Vytogalos kaime, tuome­čiame Kaltinėnų valsčiuje. Dū­minėje pirkioje užaugo tik Bar­bora, Jonas, Petras ir Sta­nis­lovas (Sta­siukas). Iš dvylikos mirusių vaikų keturių nespėta net pakrikštyti. Tėvai – Juozas Girskis ir Marcelė Martinkutė –

ūkininkavo 15 hektarų ūkyje, vertėsi sunkiai. Mokyklos Sta­siukas nelankė, nes jos arti nebuvo. Kai 1904-aisiais mirė tėvas, o 1908 m. ir motina, į Ame­riką, kur jau gyveno vyriausias brolis bei dvi pusseserės, susiruošė ir abu jaunėliai. Į Čikagą Stasys atvyko eidamas septynioliktus metus. Įsidarbino spaustuvėje už 5 dolerius per savaitę ir trejus metus mokėsi pradžios mokykloje. Kai perprato spausdinimo mašiną, įsigudrino uždirbti daugiau – jo atlyginimas pakilo iki 50 dolerių. Buvo ne tik sumanus, bet ir taupus bei tvarkingas, šios savybės padėjo jam prasigyventi, o neturtinga vaikystė suformavo labai stiprų charakterį. 

Šiemet, minint „Lituanicos“ skrydžio 90-metį, Vytogaloje rengiamas edukacinis užsiėmi­mas „Stasio Girėno šviesos ta­ku“, skirtas pradinių klasių mokiniams. Jo metu per žaismingai pateikiamus klausimus, vaizdines priemones supažindinama su S. Girėno asmenybe, jo gyvenimo svajonėmis ir jų išsipildymu bei kt. 

„Šios edukacijos pabaigoje vaikai lieja žvakes, kurias vėliau parsineš į namus. Kaip simbolį, kad tuo metu, kai šioje sodyboje bėgo S. Girėno vaikystė, pasišviesti žmonės galėjo tik jomis. Pačių pasigamintos vaško žvakutės įprasmina šios edukacijos temą – jos šviesos taku lydi S. Girėno gyvenimo kelią svajonių link“, – apie vieną iš veik­lų muziejuje-sodyboje pasakoja L. Gu­deliūnienė. 

Dar viena vaikams skirta edu­kacija – „Lituanicos“ paslaptys“. Jos metu mokiniai supažindinami su socio-ekonomi­ne situacija XX a. pradžioje, Lie­tuvos ir JAV pasiekimais kultūros ir technikos srityse, S. Gi­rėno asmenybe bei Ame­rikos lietuvių bendruomenės veik­la. Svarbią dalį užima pokalbis apie skrydžio poveikį šalies gyvenimui, kultūrai, lietuvy­bės sklaidai. Be to, aptariamas ir skrydžiui pasirinkto lėktuvo „Bellanca“ perdarymas į šiandien daugeliui atpažįstamą „Li­tuanicą“, diskutuojama apie tikėtinas katastrofos priežastis, svarstoma, ko reikėjo, kad žygis baigtųsi sėkmingai, kokius darbus Lietuvai galėtų skirti pasaulio lietuviai, sekdami Da­riaus ir Girėno nuveiktais darbais bei kt.

S. Girėno sodyboje galima įsigyti ir pasigaminti pačių įvai­riausių lėktuvų modelių. Tarp jų – Vytogalos muzie­jaus sugalvotas sklandytuvas. Dar vaikams labai patinka laikinos tatuiruotės, kurių niekur kitur nenusipirksi – ir su „Lituanica“, ir net lakūnų garbės ženk­lu „Plieno sparnai“. Pre­kiaujama muziejuje ir pačiais įvairiausiais leidiniais. Tarp jų – Šilalėje dar kol kas nepristatyta Pijaus Poškaus kny­­ga apie Steponą Da­rių „Turi bū­ti paleistas“. 

Suplanuota jubiliejui ir kito­kių veik­lų – pavyzdžiui, pėsčiųjų žygis birželio 3 d. Jis startuos Upynoje, prie bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas Ši­la­lės krašto didvyris (1893 m. spalio 7 d.). Žygio dieną čia bus atidengta ir atminimo len­ta. Žy­geiviai pėsčiomis eis į Vy­togalą, maršrute planuojami keturi sustojimai, o finišavusiuosius pasitiks S. Girėno laikų vaišės, paruoštos pagal jo šeimos receptą.

„Dabar tas valgis vadinamas šilkine koše. Stasiuko vaikystėje jam tai buvo pačios didžiausios vaišės. Žinoma, reikia atsiminti, kad šeimoje jis buvo jauniausias vaikas, tad jam tekdavo ir pats mažiausias šaukštas. Be to, anais laikais buvo valgoma iš vieno dubens, iš kurio kabinti irgi nebuvo galima bet kaip – pirmiausia tėvui, motinai, vėliau – vaikams pagal amžių. Tad Stasiukui mažai kas kliūdavo. Bet jis buvo sumanus nuo mažens – užmatęs, jog pietūs jau paruošti, stverdavo vyresniems priklausantį didesnį šaukštą ir maudavo prie stalo pirmas. Tiesa, tokia išmonė kainuodavo barkštelėjimą per viršugalvį mediniu šaukštu“, – juokiasi lakūno giminaitė. 

Didžiausias metų renginys Vy­togaloje planuojamas liepos 14 d. Visų džiaugsmui bus dovanotas akrobatinis Šilalės kraš­to lakūno Jurgio Kairio pasiro­dymas, be jo dangų raižys ir kasmet čia atskrendantys Tau­ra­gės aeroklubo nariai.

„Lakūnų viražais galėsime grožėtis beveik valandą – norime, kad visi šventės dalyviai žiūrėtų į dangų, taip, kaip S. Gi­rėnas vaikystėje, stovėdamas tos pačios sodybos kieme“, – kol kas visų renginio detalių neatskleidžia L. Gu­de­liūnienė.

Beje, legendiniam S. Dariaus ir S. Gi­rėno skrydžiui atminti liepos 14–16 d. renginių bus gausu visoje Lietuvoje, o startas jiems duotas Vytogaloje. L. Gu­de­liūnienė laukia atvykstančiųjų su palapinėmis, kurias bus galima pasistatyti sodybos-muziejaus teritorijoje, dalį žmonių galėtų įkurdinti bendruomenės namuose. 

„Svarbiausia, kad žmonės domėtųsi aviacija, legendiniais mū­sų lakūnais – tai reikštų, jog „Lituanica“ vis dar skrenda, jog S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbis nebuvo beprasmis, o mes atsimename savo tautos didvyrius“, – į jubiliejinius renginius Vytogalos muziejuje-sodyboje kviečia  L. Gudeliūnienė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.