„Ilgai dvejota: ar atsirakinti?..“

Gegužei baigiantis, Kauno kultūros centre susitiko kūrėjai iš visos Lietuvos – juos sukvietė „Ridsales“ spaustuvės kolektyvas, 2021 ir 2023 m. išleidęs knygų serijas „Žodžių, surašytų į knygą, laiko bangos nenu­plaus“. Leidėjų tikslas – supažindinti poezijos skaitytojus su skirtingais autoriais. 2023 m. knygų serijoje pir­mąją autorinę knygelę pristatė ir Šilalės krašto poetė upyniškė Renata Gužauskienė. 

Renata gimė, augo ir mokėsi Upynoje, dabar ji daugeliui pažįstama kaip Upy­nos kultūros namų darbuotoja, kolektyvų vadovė, įvairių renginių organizatorė, režisierė, autorinių dainų atlikėja. Ne vienas, ko gero, yra girdėjęs, o gal ir dovanojęs populiarią atlikėjos dainą „Kol tu esi“ televizijų sveikinimų koncertų metu. Tiesa, kad Renata yra ir poetė, turbūt žino ne visi.

Anot kūrėjos, nors teko „prisimatuoti“ svečius kraštus, tai nesumenkino, o tik padėjo išgryninti tikruosius jausmus – meilę gimtajam kraštui. Re natą (tokiu pseudonimu poetė pasirašinėja) įkvepia senos sodybvietės, ištuštėję kaimai, o kaip ji pati žemaitiškai sako, buven gyvēnima. Poetės kūryboje natūraliai atsispindi prigimtinė pietų žemaičių dūnininkų patarmė, net kai ji pateikiama literatūrine kalba: jos tarmei būdingos frazės, nukapotos žodžių galūnės, tarmiški žodžiai. Ir Kaune vykusiame renginyje savo pirmosios poezijos knygelės autorė prisistatė tarmiškai: „Esu Renāta Gužauskieni – žemaiti, dūnininki, jiš Šilales...“

Paklausus Renatos, kas yra jos mūzos, autorė vardija, jog pirmiausia tai – gimtieji namai, juose besisukanti motina ir pokalbiai su ja apie sveikatą ir kaimynus, apie tuos, kurių jau nebėra, apie palaidą kaimo šunį ar sudžiūvusį pyragą... Atrodo, kasdieniška proza, bet kai ji sugula į eiles, tampa labai jautriu poezijos kūriniu. Būtent tas eilėraščio jaut­rumas dažnai ir suskamba poetės sieloje, virsta daina. R. Gužauskienė savo tekstams kuria ir melodiją, taip eilėraščiai, susibičiuliavę su muzika, virsta dainomis, kurias autorė dažniausiai atlieka pati.

Kūrybos impulsu poetei dar tampa įvairūs daiktai ar jų nuolaužos, akmenys, augalai, šuliniai bei kiti žmogaus gyvenimo fragmentai. Už senų nevarstomų durų pamirštos istorijos, surūdijusi spyna mena šviesius vaikystės atspindžius, o po balta motulės staltiese – gilus tikėjimas... Poetei, kaip ji pati sako, būdinga rašyti ir apie tai, ko ji neturi, negali ar negalėjo turėti. Įsivaizduojami idealai sugula į posmus, užpildydami gyvenimiškus nepriteklius.

Renatos visas gyvenimas yra kūryba: ji rašo scenarijus, veda renginius, muzikuoja, net savo buities darbus įvardija kaip kūrybą. Įvairiapusė kasdienybė, kaip ji pati sako, neleidžia nei stipriai įsisirgti, nei anksčiau laiko susenti. Bet neneigia, jog pamąsto ir apie sveikatą, ir apie senatvę, kuri apsigyvenusi obelyse, meduoliuose, batukuose. Eilėraščiuose gyvena ir kitos gyvenimo detalės, kurios, anot kūrėjos, turi skonį – „sald­rūgštės“. Tas skonis – ilgesys ir įsiskaudinimas, mielumas ir meilė, netektis ir pagarba, sarkazmas ir juokeliai... O dienos bėga laukais tarsi avys – baltos, pūkuotos, nekaltos, suveltos. Rudens dienos rūdinom šukėm žeidžia sielą, tačiau spalvotos mintys nuskaidrina dvasią. Ir kiek nedaug kukliai laimei tereikia: iš žodžių paprastų nutiesto tilto, kurį puoštų nedrąsus šypsnio turėklas. Ir nors apie jausmus poetė kalba santūriai, jie stipriai išgyventi, gilūs, taurinantys sielą.

Dažnas poetas mėgsta sakyti, kad rašo sau ar stalčiui, bet vis tiek paslapčia viliasi ir tikisi, kad jo kūrybą kažkas skaitys, kažkam patiks, kas nors paskatins ją išleisti. Ypač postūmio, padrąsinančio žodžio reikia, kai autorius leidžia pirmąją savo knygą. Renata sako, jog su šia pirmąja savo knygele įsispraudusi tarp poetų, džiaugiasi, kad šalia jos buvo paskatintojų, padrąsintojų, kai taip nejauku bu­vo dalintis savo mintimis, išgyvenimais, sielos virpesiais su būsimais skaitytojais, kurių gal ir nepažins. Sukauptą, sutaupytą, kartais slėptą, o šiandien sakančią „Labas“ poetės kūrybą „Ridsales“ spaustuvė sudėjo į nedidelę, ypatingo dizaino knygelę. Tamsiai mėlyna jos spalva – brandaus santūrumo simbolis, atsispindintis ne kūrybos kiekybėje, bet kokybėje. Karpyto ažūro viršelis – bažnytinės klausyklos fragmentas. Ši simbolika lyg potekstė apie tai, kad knygelės viduje – kūrėjo siela, o išorėje – tos sielos klausytojas/skaitytojas. Nors savo eilėraščius Renata kukliai vadina smulkmenomis, viliasi, kad skaitysiantiems jos eilės suskambės ,,žiedų varpeliais“.

Ir vis tik, koks jausmas apima, kai rankose laikai savo pirmąją autorinę knygą? Poetė R. Gužauskienė prisipažįsta konkrečiai atsakyti negalinti, nes jausmai dar labai stiprūs ir kelia tokią minčių kakafoniją, kurios neįmanoma išreikšti žodžiais.

Audronė NORKAITYTĖ-ŽIAUBERĖ

AUTORĖS nuotr.