Girdiškės pasididžiavimas – unikalūs bažnyčios altoriai

Vos kelias dešimtis gyventojų turinti Girdiškė nuo se­no garsėja Švenčiausiosios Mergelės Marijos Snieginės baž­nyčia. Legendomis api­pintas ne tik jos pavadinimas, bet ir originalūs ąžuoliniai altoriai, kuriuose lyg paukščiukai sutupdyti šventieji. Pasigrožėti neogotikinės Girdiškės baž­nyčios didybe atvyksta žmonės net iš Jungtinių Ame­ri­kos valstijų ir kitų pasaulio šalių, pavasarį ją užplūsta sa­vo kraštą pažinti norintys mokiniai. 

Legenda nukelia į Romą

Visiems keliautojams bažny­čios duris svetingai atveria Gir­diškėje gyvenanti Jadvyga Bam­­balaitė. Jau septyneri metai ji ne tik prižiūri bažnyčią, bet ir padeda parapijos klebonui – prižiūri liturginius rūbus, tvarko indus, degioja žvakes, rūpinasi tvarka šventoriuje. Tiek daug darbų yra dėl to, kad Girdiškės bažnyčia neturi zakristijono. Tačiau daugiausiai laiko J. Bambalaitė skiria lankytojams, pasakodama jiems šios bažnyčios istoriją ir tradi­cijas. Pir­miausia, anot jos, visiems rūpi sužinoti maldos na­mų pavadinimo kilmę, todėl Jadvyga pasakoja legendą apie Snieginės vardo kilmę, nes taip pat yra pavadinta viena iš trijų seniausių katalikų bažnyčių bazilika Romoje. Bevaikis senatorius Jonas, visą turtą ketinęs palikti bažnyčiai, susapnavo, kad turi ją pastatyti toje vietoje, kur vasarą iškris sniegas. Legenda byloja, jog tai atsitiko Romoje, ant Eksvilino kalnelio, rugpjūčio 5-ąją, kur 352–356 m. ir iškilo didinga bazilika.  

„Pasakojama, kad kai buvo statoma bažnyčia Girdiškėje, va­­sarą irgi pasnigo, todėl jai su­teiktas Švč. Mergelės Ma­rijos Snie­­ginės titulas. To nežinau, bet kad rugpjūčio 5-ąją, per titulinius atlaidus, bažnyčioje „sninga“ – tikra tiesa“, – tvirtina šventovėje šeimininkaujanti moteris.

Girdiškėje, per Snieginės atlaidus, ant maldininkų krinta baltų gėlių žiedlapiai.

Bet labiausiai šioje bažnyčioje išsiskiria unikalūs šoniniai altoriai. Kada tiksliai jie įrengti, duomenų neišliko, tačiau manoma, jog galėjo būti 1928 m. Tais metais naują, ką tik baigtą statyti mūrinę bažnyčią kon­sek­ravo vyskupas Justinas Stau­gaitis. 

Prie bažnytkaimio – didelė parapija

Jadvygai pasakojant Girdiš­kės bažnyčios istoriją, visada atsiranda klausiančių, kam nedideliam kaimeliui bu­vo reikalingi tokie dideli, erdvūs maldos namai. Išties, Girdiškėje nie­ka­da nebuvo daug gyvento­jų, tačiau parapija buvo didelė, 1936 m. joje buvo per 3,1 tūkst. parapijiečių. Dažnai į Gir­diškę turistus lydinti muziejininkė Re­­gina Mickuvienė tikina, kad Gir­diškė anuo metu buvo svarbesnė už netoliese esančią Upy­­ną, kuri buvo vadinta turtingiausia parapijos dalimi. Upy­­niškiams tai nepatiko, jie ėmė rašyti skundus ir įvairius prašymus vyskupui, Vilniaus generalgubernatoriui, nes turį aukoti statomai Girdiškės bažnyčiai, o saviškė Upynoje nyksta. Tel­šių vyskupija atsižvelgė į tuos skundus ir nuo Girdiškės parapijos atskyrė apie 30 kaimų, taip sukuriant naują – Upy­­nos parapiją.

Nauja, mūrinė, neogotikos sti­liaus bažnyčia Girdiškėje pra­dėta statyti 1896 m. 1909 m. su­degė senoji medinė kaimo bažnyčia, todėl nuo 1912 m. žmonės rinkosi melstis nebaigtoje statyti bažnyčioje. Per Di­dį­jį karą iš statomos bažnyčios vokiečiai paėmė varpą, svėrusį apie 200 kilogramų. Dėl to Gir­diškėje atsirado ir dvejos kapinės. Vienos – prie dabartinės bažnyčios, kitos – tolėliau nuo jos, kur anksčiau stovėjo medinė bažnyčia. Kurios senesnės, niekas negali pasakyti, tik spėja, kad vienų kapinių didelei parapijai neužteko. 

Statė „didelį, brangų fabriką“

Girdiškės bažnyčios statytoju įvardi­jamas kun. Juozapas Čerkeliauskas – tautinio atgimimo liaudies švietėjas, pasirašinėjęs Mainonio slapyvardžiu. Jis parašė kelias didaktinio pobū­džio knygeles, kūrė giesmes, eilėraščius. Tarp senųjų girdiškiečių populiariausias buvo posmelis: „Per Gir­diškės lauką krop senoliai/ Žmo­nys eilioms plauk/ Dievas vi­sus trauk. /Skub jaunuoliai...“ 

Sta­tydamas Girdiškės bažnyčią, kun. J. Čerkeliauskas, matyt, pavyz­dį ėmė iš Stulgių klebono Antano Skin­de­rio – sumanaus ūkininko, įsteigusio sa­vo plytinę, XX a. pradžioje įkū­rusio žemės ūkio ratelį, ku­ris nuomojo apylinkių dvarus, pirko miškus, augino karpius ir darė daugybę kitų darbų, davusių pakankamai pajamų parapijai. Kai ekonominė krizė sumažino plytų paklausą ir plytinei ėmė grėsti bank­rotas, kun. A. Skinderis ne tik statė didžiulę Stulgių bažnyčią, bet ir skatino Skirsnemunės bei Girdiškės bažnyčių statybą. 

Girdiškėje gyvenanti Ste­fanija Mika­lauskienė prisimena savo senelio Kazi­miero Šimkaus pasakojimą apie tas statybas. Tuo metu Stulgiuose žmonės kalbėjo, kad klebonas specialiai sudegino senąją koplyčią, jog galėtų pradėti naujos bažnyčios statybas. Girdiškėje vyko tokios didelės statybos, jog buvo kalbama, kad čia statoma ne bažnyčia, o „didelis ir brangus fabrikas“. 

Kraštotyrininko Kazimiero Šet­­kaus duomenimis, Stulgių Šven­to Mato Apaš­talo bažny­čios statybos kainavo 70 tūkst. auksinių Rusijos rublių. Pa­na­šu, jog ne pigiau turėjo atsieiti ir Gir­diškės bažnyčia, nes vietiniai žmonės dar ilgai kalbėjo, kad jų bažnyčią statė garsūs to meto meistrai. Tačiau didžiausią turtą Girdiškei paliko net 30 metų Dievui ir šio krašto žmonėms tarnavęs kun. Kazimieras Andriukaitis. Tai bu­­vo ne tik nagingas meist­ras, bet ir inžinieriaus talentą turėjęs žmogus. Vy­te­nis Al­monaitis ir Junona Almonai­tienė yra užrašę pasakojimų, kad, vadovaudamas Telšių kunigų semi­narijos statybai, šis kunigas taip tiksliai apskaičiavo plytų poreikį, jog nepanaudotos liko tik dvi. 

Įkvėpimo sėmėsi iš Dionizo Poškos

Iš kartos į kartą Girdiškėje perduodami pasakojimai, kaip kun. K. Andriukaitis degė kalkes, bažnyčią šildė durpėmis, dėl to nieko nestebino jo dulkėta sutana. Žmonės jį mylėjo, nes visada stengdavosi jiems padėti – net sukonstravo grūdų kuliamąją ir valomąją mašiną. Tačiau didžiausias jo darbas buvo šoninių bažnyčios altorių kūryba. Ąžuolus kunigas parsigabeno iš Girdiškės miškų, pats nužievino šakas ir kolonomis bei arkomis simetriškai sudėliojo abiejuose altoriuose, į susidariusias nišas susodindamas geraširdiš­kų veidų medinių šventųjų skulptūrėles. Persipynusios ąžuolų šakos atkartoja gotikinės ar­­chi­tektūros ritmą ir primena Dionizo Poškos aprašytus laikus, kai žemaičiai garbino medžius. Abu šoniniai altoriai įtraukti į valstybės saugomų kul­tūros paminklų sąrašą.

Girdiškės bažnyčioje yra ir daugiau krašto šviesuolio D. Poš­kos ženklų. Net Dievo namelis – tabernakulis – yra tarsi mažas „baub­liukas“ – išskobta medžio drevė su stogeliu. 

Nežinia, kas į Girdiškę taip traukia žmones – Švč. Mergelės Marijos Snieginės paslaptis, unikalūs mediniai altoriai ar čia tvyranti ramybė, bet tuoktis, vaikų krikštyti, sekmadieniais Šv. Mišias išklausyti žmo­nės čia atvyksta iš toli.  

S. Mikalauskienė ir jos dukra Virginija Bartkienė tvirtina, jog rugpjūčio pradžioje vykstantys tituliniai atlaidai nuo neatmenamų laikų apylinkių žmonėms yra tapę didžiąja metų švente, tokia pat svarbia, kaip Velykos ir Kalėdos. Jei kas siuva ar perka naują rūbą – tai Snieginės atlaidams. Šiai progai sodina gėles, šluoja kiemus, valo namų langus.

„Jei tavęs nėra per Snieginę, tavęs nėra visai“, – juokiasi Ste­fanija, kuriai bažnyčia visą gyvenimą buvo kaip antrieji namai. Nuo jaunų dienų su seneliais ir tėvais ji giedojo bažnyčios chore, dalyvavo visose parapijos veiklose. 

Snieginės atlaidai sutelkia mažo bažnytkaimio žmones, saugo bendruomeniškumo tra­dicijas – daugelis būtent tai pro­gai planuoja atostogas, grįž­­ta net iš užsienio.

„Gal mes patys sureikšminame Snieginę, bet mums tai brangi šventė, proga pabūti tarp savų, susitikti retai matomus, pasiilgtus jaunystės draugus“, – tikina Girdiškėje gimusi, užaugusi ir gyventi likusi mokytoja V. Bartkienė. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.