Iš tėvo – kantrybės, tiesos, meilės darbui ir pagarbos duonai

Tėvas, kaip ir ma­ma, – vieni svar­biausių žmo­nių mūsų gyvenime. Lai­mingas mažylis, veda­mas tvir­­tos tėvo rankos, kupinas pa­si­di­­džia­vimo paauglys, kuomet, tėvo pa­mo­ky­­tas, ge­rai atlieka pirmą jam pati­kėtą dar­bą ir už tai yra jo pagiriamas. Jau­­čian­tis palengvėjimą bei pa­sitikėjimą savi­mi jaunuolis, kai, tėvo pa­tarimo pasiklausęs ir juo pasi­klio­vęs, išsprendžia iš­ki­lusią prob­­le­mą. Taip šalia mamos mei­lės – ir tėvo iš­mintis, santūrumas, lydin­tys per gyvenimą, suteikiantys sau­gu­mą.

Dėkingas už pirmąsias gyvenimo pamokas

Šventas yra pasakymas, kad tėvas už savo vaikus gali galvą guldyti. Tokia mintis kilo ir kalbantis su keturių vaikų tėvu Virginijumi Stončiumi iš Košių kaimo. Likimas lėmė jiedviem su broliu augti be tėvo. Tačiau Virginijus prisimena ir yra dėkingas geram, supratingam kaimynui, šviesaus atminimo Petrui Dabulskiui už gyvenimiškas pamokas, už išmokytus vyriškus darbus. Už tą tėvišką jausmą, kurį savo vaikų neturėjęs žmogus jautė ir leido patirti Virginijui.

„Jis buvo labai supratingas. Sakydavo, aš jau nebeturiu sveikatos, jei gali, ateik, padėk man. Mokė mane apsieiti su bitėmis, pagaląsti pjūklą, kirvį, pratino prie technikos. Turėjom malūną, kaimyno pamokytas, pats sumaldavau miltų gyvuliams. Buvau gal septyniolikos, kai pats išsipjoviau diskiniu pjūklu lentų ir pastačiau pirmą savo statinį – šiltnamį. Jaučiau didelį prieraišumą prie šio geraširdžio žmogaus, o gal ir jis prie manęs. Kartu ir padėdavau, ir pats mokiausi iš jo patarimų, darbų. Labai reikėjo man tokio bendravimo“, – prisimena Virginijus.

Ant Perlinių vestuvių  sukakties slenksčio

Baigęs aštuonias klases, Virginijus įstojo į Rietavo žemės ūkio technikumą. Įgijęs techniko mechaniko specialybę, kurį laiką dirbo Upynos kolūkyje, paskui dvejus metus tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Grįžęs buvusio darbo nebegavo, bet netrukus jį susirado tuometinio Poškos kolūkio vyr. inžinierius ir pasiūlė darbą Bijotuose.

Taip kasdien belaukdamas autobuso važiuoti į darbą, jis pastebėjo jame sėdinčią Jovitą, kuri tuomet dar važiuodavo į mokyklą Upynoje ir kuri dabar yra jo žmona, jo vaikų motina.

„Pamačiau – tokia graži mergaitė sėdi ir krito man į akį. Po kiek laiko buvo šventė Bijotuose, ji su savo tėvu grojo – būgnelį mušė. Tada sužinojau, kas ji tokia. Po truputį prisipratinau. Kartu mes jau per trisdešimt metų. Po vidurinės ji išvyko studijuoti, o prieš baigiant akademiją susituokėme – birželio 12-ąją bus 30 metų. Ne „iš reikalo“, kaip sakoma, tuokėmės, o iš meilės – pirmoji dukra gimė po trejų metų. Gyvenome pradžioje pas tėvus, norėjome įsigyti savo, iš kiekvienos algos vis ką nors pirkdavome bend­ram gyvenimui, šeimai“, – pasakoja Virginijus, nuolat pritariant Jovitai, kuriai, baigus ekonomikos studijas Žemės ūkio akademijoje, be atliktos praktikos, pagal įgytą profesiją dirbti neteko – iširo žemės ūkio bendrovė.

Košių kaime pasitinka didelė, erd­vi Stončių sodyba. Su visais statiniais, kiemo įrenginiais, gėlynais bei kitais puošybos elementais, su viskuo, ką dabar galima pamatyti pas darbščius, šiuolaikiškus kaimo žmones. Ir iškart supran­ti – čia gyvena tvarkinga, gerovę savo darbu kurianti šeima.

„Jau beveik dvidešimt metų čia. Pir­kome iš tokių senukų. Jie buvo užauginę sesers dukrą, tai ši juos pasiėmė į Panevėžį. Stovėjo tik trobikė. Beje, šioje vietoje kažkada yra veikusi mokykla. Paskui joje kažkas gyveno, ir nuo šio žmogaus neatsargaus elgesio su dujų balionu viskas sudegė. Paskui Poškos kolūkis, žmonėms prisidedant, šiek tiek atstatė. 

Kai čia nusipirkom, antroji duk­ra Li­veta dar buvo mažikė. Prisimenu, kaip ji darinėjo dujinės viryklės dureles, sukeldama baimę senutei, kuri nebuvo pratusi nei prie vaikų, nei prie anūkų išdaigų“, – vienas kitą papildydami į prisiminimus grįžta Stončiai.

Gyvenimo mokykla – darbas

Apie savo vaikus Virginijus galėtų pasakoti be perstojo. Su didžiule meile, pasididžiavimu. Ir be galo jautriai.

„Neįmanoma apsakyti jausmo, kai gimsta vaikas ir tu stovi šalia. Ma­ne užvaldė euforija, jaučiausi pakylėtas, buvau laimingiausias tėvas pasaulyje, tarsi ant sparnų skraidžiau! Visus keturis savo vaikus taip sutikau“, – atvirauja laimingas tėvas. 

Kadangi pirmų susilaukė dukterų Gre­tos ir Livetos, pasak Jovitos, Virgi­nijus labai džiaugėsi, kai gimė Justas – laukė sūnaus. O praėjus nepilniems ketveriems metams – ir Mo­destas.

Stončiai ūkininkauja ir valdo 140 hektarų žemės, laiko 50 melžiamų karvių, tad natūralu, kad visus ūkiškus darbus vaikai žino nuo mažumės. Juo labiau, kad šeima dirba savo jėgomis. Jovita teigia pradžioje dar pati tvarkiusi ūkio buhalterinę apskaitą, bet kadangi nuolat dalyvauja rėmimo programose, apskaitą vesti perdavė konsultavimo tarnybai. Anot Virginijaus, galėtumei žmogus ramiai sau dirbti, jeigu leistų vadovautis savo galva ir protu. Bet dabar viskas nurodoma iš viršaus, tarsi ministerijose sėdintys geriau supranta, kas labiau tinka būtent toje vietoje ir tame lauke.

„Ir su žmonėmis nesiskaito. Neduok Dieve nors truputį suvėluoti su mokesčiais – „išdeda“ taip, kad paskutiniu bomžu pasijunti. Pats savo kailiu patyriau“, – įskaudintas valdininkų savivalės Virginijus.

Tačiau sukame kalbą kita linkme – apie vaikus. Virginijus pasakoja, jog ir dukros, ir sūnūs nuo mažens traktoriuje sėdėjo ne tik šalia jo, bet ir už vairo. Justas bene nuo septynerių traktoriaus sėdynę pasimatavo, o Greta net pamokas kartais jame ruošdavo – mat jai tekdavo, jeigu tėtis su kombainu dirvoje užklimps, ištempti. O yra buvę, kad Livetą, traktoriumi su priekaba vežančią grūdus, sustabdė policija. Kai atliko blaivumo patikrinimą, pareigūnai tik nusistebėjo: negi nėra vyrų, jeigu traktorių vairuoja mergina... Dabar jau, pasak tėvų, ir penkiolikmetis Modestas turi vairuotojo pažymėjimą. Tiesa, po metų egzaminą teks perlaikyti, kad įgytų jau tikrą, tuomet galės drąsiai į kelią išvažiuoti, ne tik po laukus sukinėtis.

Iššūkis laukia vyresnėlio, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos dvyliktoko Justo. Mama su tėčiu viliasi, jog egzaminų sesija bus sėkminga, ir Justas galbūt, kaip ir abi dukros, gimnaziją baigs su pagyrimu. Beje, mama savo laiku vidurinę mokyklą baigė aukso medaliu. Vaikinas turi savo ateities viziją – Kauno technologijos universitete planuoja studijuoti informacines technologijas. Tokią profesiją yra įgijusi vyriausioji Greta, jaunesnioji Liveta ten pat šiemet baigia multimedijos studijas – dabar kaip tik rašo bakalauro dip­lominį darbą.

Tėvų pavyzdys – svarbiausia

Virginijus sako, jog tėvų pareiga – savo pavyzdžiu auklėti vaikus, kad jie turėtų į ką lygiuotis ir renkantis gyvenimo partnerį. Jiedu su žmona patenkinti, kad dukros sau į poras pasirinko vaikinus iš savos aplinkos: Greta – kaimyną, o Liveta – klasioką, draugauti, anot mamos, jaunuoliai pradėjo jau po mokyklos baigimo. O kokias marčias kada nors parves sūnūs – laiko klausimas. Greičiausiai etalonu jiems taps darbščios, santūrios, jaukią namų bei sodybos aplinką kuriančios mamos paveikslas.

„Niekada neteko dėl vaikų elgesio raudonuoti. Mokėm, kad nevalia nieko skriausti, imti svetimo daikto, kad reikia būti mandagiems, paslaugiems. Be to, vaikai visada užsiėmę darbais, lakstyti ir eibes krėsti neturėjo ir neturi kada. Abu su Jovita kontroliuojame, ar paruoštos pamokos, nors jokių problemų nekilo. Šiemet išeis Justas – neteksime tvirtų rankų. Žinoma, pagelbės Modestas, bet pirmutinis, svarbiausias dalykas yra mokslai. O jeigu klausiate, ar ne ilgu dukroms didmiesčiuose, nes viena gyvena Vilniuje, kita – Kaune, tai manau, kad jos per tiek metų suprato ir pajuto, kaip nelengva kaime, tad gal savo vaikams tokios dalios nelinki. Nors padeda visada, kai tik grįžta, ir su dideliu malonumu – to, ką išmoko, nepamiršo ir nepamirš.

Kartais pagalvoju, kad jeigu būčiau susigundęs važiuoti į užsienį, gal išvis būtume kiti žmonės. Esu padėjęs pažįstamam, kuris atrado jėgų atsitiesti, išvyko uždarbiauti, užsienyje susikūrė savo gyvenimą, pradėjo verslą. Dabar susitinkam ir jis dėkoja: ištraukei, sako, tu mane. Smagu, kad žmogui galėjau padėti. O pavydo jausmas man apskritai svetimas. Viską pasiekiame savo darbu, turime tiek, kiek sugebame“, – įsitikinęs Virginijus.

Jovita sako, kad jos vyras – mylintis tėvas, patikimas žmogus, tvirta gyvenimo atrama, gerbiantis bei vertinantis šeimą – taip trumpai, bet aiškiai apibūdinta.

„Visokių tėvų aš, vaikas būdamas, ma­tydavau. Prisimenu, kaip teta su vaikais turėdavo išbėgti į kaimą, kai vyras girtas parsirasdavo. Jau tada sau pasakiau, kad aš tokių cirkų nekrėsiu. Mūsų šeimoje to niekada nebuvo, nėra ir nebus. Užauginome gerus vaikus: geraširdžiai, supratingi, nenumos ranka, nenusisuks, jei žmogui reikia pagalbos. Visko pagrindas yra darbas – jis auklėja, drausmina, ugdo pareigos jausmą“, – sako Vir­ginijus, džiaugdamasis, kad, ačiū Die­vui, ir vaikai užaugę, ir patys dar jėgoje bei sveikatoje. Ir sulig kiekvienu saulės patekėjimu diena prasideda tarp brangiausių bei mylimiausių, kurie yra jo, šeimos tėvo, gyvenimo prasmė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.