Dirkintai ar Derkintai? Nelogiška kalbininkų rekomendacija

Tęsiu rašinių ciklą apie mano gimtojo kaimo pavadinimo darkymą ir būtinybę jį atstatyti, kol kaimas nenuėjo į užmarštį. Pradžia Nr. 36 („Derkintų kaimo istorijos fragmentai“).

Derkintų virsmas Dirkintais

Baigęs vidurinę mokyklą, 1960 m. palikau Šilalę ir gimtąjį kaimą pavadinimu Derkintai. Iki tol, o ir kurį laiką po to, trumpiau ar ilgiau atvykstant į tėviškę, nebuvau girdėjęs kitokio šio priemiestinio kaimo pavadinimo. Tačiau atkreipiau dėmesį, kad praėjusio amžiaus paskutiniaisiais dviem dešimt­mečiais bei įžengus į 21-ąjį amžių rašytinėje kalboje įsivyravo pavadinimas Dirkintai, nors gyvojoje šnekoje tiek buvę, tiek

vėliau įsikūrę derkintiškiai nau­doja senąjį pavadinimą. Il­go­kai ieškojau kaimo pavadinimo pakeitimo pagrindimo. Tačiau tokių įrodymų kol kas nėra, todėl turi būti sugrąžintas tradicinis. Ir aš vadininu kaimą tuo vardu, kurį rasime visų iki antrojo pasaulinio karo ir kelis dešimtmečius po jo Derkintuose gimusių žmonių gimimo, vedybų ar mirties įrašų knygose, žemėlapiuose, žemės ar kitokių sandorių dokumentuose. Įrašų su žodžiu Dirkintai pasitaiko labai retai, o ir atsiranda jie maždaug nuo 20-ojo amžiaus ketvirtojo dešimtmečio.

Jau keli metai renku medžiagą savo giminės genealogijos vaizdui atkurti. Tenka raustis Vainuto, Žvingių, Pajūrio, Ba­ta­kių, Rietavo ar Telšių dekana­tų bažnyčių metrikų knygose. Įrašai daryti lotynų, lenkų, ru­sų (po Dviejų Respublikų paskutiniojo padalijimo 1795 m.) ir lietuvių (nuo 1918–1919 m.) kalbomis. Kuo jie senesni, tuo sunkiau įskaitomi, knygos išdraskytais ar sutręšusiais lapais. Mamos linijos giminės (Kro­meliai, Pintveriai, Jakštai) Der­kintuose įsikūrė nuo 18-o amžiaus vidurio, tėvo (seneliai Izidorius ir Barbora Bagdonai) – nuo 1902 m., nusipirkę per 30 ha žemės iš Šilalės dvaro savininko Motiejaus Račinskio (kaž­kodėl šilališkiai tardavo Ra­šins­­kis). Beje, jo dvare įsikūrusioje MTS (Mašinų-traktorių stotis) 1956 m. pradėjau darbinę karjerą. Peržiūrėjau per 30 senelių, dėdžių ir tetų gimimo įrašų, apie porą dešimčių vedybų ir mirties įrašų. Paieškų eigoje dažnai pasitaiko ir kitų buvusių Derkintų gyventojų (Ja­kų, Pokvyčių, Šveisterių, Ger­­likų, Krušų, Jakštų ir kt.) pag­rindinių gyvenimo įvykių įrašai. Nė viename neradau kitokio pavadinimo nei Der­kin­tai.

Beje, viso carinio laikotarpio rusiškuose žemėlapiuose šalia to laiko didesniųjų mūsų krašto gyvenviečių – Šilalės, Balsių ir Tūbinių, rasime ir Derkintus. Taip, iki 19-jo amžiaus vidurio Balsiai lygiavosi su Šilale (Balsiuose buvo kelios dešimtys alaus ir degtinės smuklių). Sovietmečio kariniame 1947 m. žemėlapyje, kurį apie 1970 m. nusipirkau Vilniaus Kalvarijų turguje, taipogi nurodyti Der­kintai (Деркинты). Tiesa, ob­jektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad aptikau 1931 m. lietuvišką žemėlapį, kuriame mūsų kaimas įvardintas kaip Dirkintai.

Tarpukaiminiai nesklandumai

Tačiau galima rasti ir nesklandumų, kurie susiję su Zo­bielijos ir Derkintų, Derkintų ir Gūbrių, Derkintų ir Leviškių kaimais, t. y. kaimais, tarp kurių nėra ryškios fizinės geografinės skirties. Nesusipratimų nebuvo tarp Šėrikų (derkintiškiai sakydavo Šerikų, juk gyvulius šeria, o ne šėria) ir Derkintų, nes tuos du kaimus skiria Lo­kysta – riba aiški. Kokie tie nesklandumai? Pirmiausia tapatinimosi su kaimu, o antra – įrašų klaidos Šilalės bažnyčios met­rikų knygose. Pavyzdžiui, Zo­bielijos ir Derkintų kaimų skiriamoji riba lyg ir buvo kelias

Šilalė–Nevočiai: važiuojant į Ne­vočius, kairėje – Derkintai ir mano tėvų namai, dešinėje – Zo­bielija (senelių namai). Baž­nyčios knygose įrašai rodo, kad seneliai mirė, o jų vaikai gimė tai Derkintuose, tai Zo­bie­li­jo­je, bet save tapatino su Der­kin­tais. Šių eilučių autoriaus gi­mi­mo įraše atsirado Zo­bie­li­ja (matyt, kažką pripainiojo krikštatėviai), bet tapatinuosi su Der­kintais, kaip ir trys juose gimusios sesės (troba ta pati – Der­kintų kaime). Tarp Gūbrių ir Der­kintų buvo įsiterpęs kelių so­dybų Užlankio kaimas (ten bu­vo ir garsiosios Kentrų šeimos sodyba). Deja, jis išnyko, tapo Gūbrių bei Derkintų dalimi. Šių dviejų kaimų paribio sodybas (Juozaičių, Zarembų ar Šveisterių) derkintišiai iden­tifikuodavo kaip priklausančias Derkintams, bet oficialiuose dokumentuose prieš kelis dešimtmečius jos buvo priskiriamos Gūbriams. 

Lituanistų aiškinimai

Kreipiausi į Lietuvių kalbos instituto direktorę (beje, kvė­­­darniškę) dr. Albiną Auk­so­­riū­tę. Ji atsiuntė Baltų kalbų ir vardyno centro vyresnio­jo mokslo darbuotojo dr. Lai­mu­čio Bil­kio paaiškinimą: „Kai­mo vardo Dirkintai būtent tokia forma nustatyta tarpukariu veikusios Pavardžių ir vietovardžių komisijos (vadovavo An­tanas Salys, vėliau – Juozas Bal­čikonis). Turime jos sudary­tus gyvenviečių sąrašus. Ten teik­tas vardas Dirkintai. Šiuo šal­tiniu daugiausia ir rėmėsi Alek­sandras Vanagas, tvarkydamas 1976 m. Lietuvos administracinio teritorinio suskirstymo žinyną, kuriame taip pat teikta forma Dirkintai. Jo pagrindu vėliau sudaryti oficialūs gyvenviečių pavadinimai, dabar esantys Registrų centro duomenų bazėje. Manyčiau, kad minėta tarpukario komisija formą Derkintai laikė tarmine, nes bendrinės kalbos „ir“ tarmėje tariamas maždaug kaip „er“ (taip rašoma Z. Zinkevičiaus „Lietuvių dialektologijoje“, Šilalė yra ties tokio tarimo riba).<...> Istorijos šaltiniuose asmenvardžius ir kaimų vardus rašė tarmiškai, norminti pradėta XX a. III dešimt­metyje. Pavyzdžiui, žemaičių pavardė Kontenis ir dabar išlikusi, bet kaimo vardas turi būti Kanteniai, nors istorijos šaltiniuose jis neretai bus parašytas Konteniai. Čia nebent gali­ma prikibti dėl to, ar asmenvar­dis Derkintis yra tarmybė iš Dirkintis. Jeigu jis būtų toje teritorijoje, kur ir netaria „er“, tai tikrai būti galima atstatyti Der­kintai. Bet dabar mokslininkų sprendimai nėra klaidos, jie paremti tarmių fonetikos perteikimo dėsniais“.

Loginiai prieštaravimai

Pirma, ar Derkintai  (o ir visas Šilalės rajonas) yra Žemaitijos dalyje, kur „ir“ tariamas kaip „er“? Juk dūnininkų – kuršių kalbos nesudarkyta žemaičių tarmė prasideda nuo Kelmės ir Varnių. Šilalės rajonas tikrai ne dviejų patarmių paribys, o cent­ras. „I“ keitimas į „e“ ar „ė“ būdinga šiauriau nuo Varnių gyvenantiems žemaičiams. Štai šilališkis sakys dūna i (ir)  pyns,  o skuodiškis ar telšiškis – douna ė (ėr) peins. Vadinasi, pagal tarmybę būtų buvęs variantas Dirkintai. Bet kasdienėje vartosenoje nuo seniausių laikų turime Derkintai. Jei tradicija keisti „i“ į „ė“ galioja dounininkų patarmei, kyla loginis klausimas: kaip tarpukario ir pokario kalbos komisijos dounininkų krašte galėjo likti Derkintos durpynas (netoli Žarėnų) ir Der­kinčių kaimas (Skuodo rajonas)? Ten, beje,  dažnokai sutinkami ir asmenvardžiai Der­kintis. Konkretus pavyzdys – žinomas aktorius Valerijonas Derkintis, kilęs iš Ketūnų kaimo (Sedos valsčius, Telšių apskritis). Kodėl kalbos ekspertai nuskriaudė tik Šilalės Derkintus? Antra, jei kaimo pavadinimas asmenvardinės kilmės – faktas bylojantis taipogi už „der“ o ne „dir“, nes randamos tik pavardės Derkintis ir Derkintas (Klaipėdos universitete turėjau studentę Derkintaitę, kilusią nuo Telšių). „Googl‘inau“ ir kitaip ieškojau, bet Dirkinto ar Dirkinčiaus pavardžių neradau. Taigi, visoje Žemaitijoje asmenvardžiai ir kaimų pavadinimai buvo nuo seniausių laikų ne su „dir“, o su „der“ pradiniu kamienu, bet paakinti kalbos specialistų teritorijų skirstymo administratoriai „nuskriaudė“ tik mano gimtąjį kaimą.

Rimtai diskutuojama dėl regioninės kalbos statuso suteikimo žemaičių kalbai. Many­čiau, yra proga formaliai atstatyti Dirkintų kaimo pavadi­nimą į ne mažiau kaip 400 me­tų gyvavusius Derkintus. Įro­dy­mus pateikiau. Dabar reikėtų surinkti beveik poros šimtų derkintiškių parašus po prašymu atstatyti kaimo pavadinimą. Tuo labiau, jog buvusioji ganyklų byla rodo, kad derkintiškiai buvo tikrai aktyvūs žmonės – reikalui esant netgi į Kauną (gubernijos centrą, vėliau Lietuvos laikinąją sostinę) pėsti nueidavo (pavyzdžiui, toks Jakšts Juzups). Dar ankstesniais laikais buvo kovų su kryžiuočiais priekinėse linijose. Tik turiu įtarimų, kad vėliau marai ir karai su švedais labai nuskurdino Derkintus (santy­kinai dideli Derkintų „mara kapuką“) ir tik nuo 20-jo amžiaus  pradžios kaimas vėl ėmė stiprėti ir stiprėjo iki šiol, kai tuo tarpu kiti kaimai smarkiai sunyko dėl emigracijos. Bet apie tai – kituose pasakojimo apie Derkintus fragmentuose.

Albins BAGDONS 

(Bus daugiau)