Išgyvenimai tremtyje prisimenami ir šiandien

Trečiadienį prie Laisvės šauklio paminklo Šilalėje surengta akci­ja „Atminties neištremsi“. Prisime­nant ištremtus tautiečius, skai­ty­tos jų pa­vardės, vardai ir likimai.

Minint Gedulo ir vilties dieną, akcija „At­minties neištremsi“ Šilalėje organi­zuo­jama antrą kartą, Lietuvoje tokie skai­tymai vyko jau aštuntus metus. Vien per pirmąją trėmimų savaitę išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių, tačiau iki šiol nežinoma, koks buvo tikslus ištremtųjų skai­čius. Manoma, kad iš Šilalės buvo ištremta apie pustrečio tūkstančio žmonių, daug jų negrįžo, nes mirė nuo išsekimo, antisanitarinių sąlygų, bado. 

Minėjimo pradžioje tylos minute pagerbti ne tik žuvusieji Si­bi­ro lageriuose, bet ir karo Ukrainoje aukos, mintimis apie Gedulo ir vilties dieną dalijosi Šilalės politikai. Pasak jų, kadangi vis mažėja žmonių, kurie galėtų pasakoti apie savo išgyvenimus tremtyje, privalome, kol dar galime, užrašyti jų istorijas, kad jos liktų ateities kartoms – kaip mūsų istorija. Privalome nepamiršti sudėtingų likimų, kalbėti apie tai šeimose, ypač dabar, kai Ukrainoje vyksta karas, kai žmonės vėl patiria trėmimus, išgyvena skaudžias netektis. To susirinkusiųjų prašė ir lietuviškai prabilusi ukrainiečių bendruomenės Šilalėje vadovė Zoya Kharaminskaya. 

„Ukraina taip pat patyrė masines savo piliečių deportacijas. Baisiausia, kad dabar pačioje Europos širdyje, mano šalyje, istorija kartojasi. Dėkojame Lietuvai už paramą ir prašome niekada nepamiršti šių baisių dalykų. Lietuva bei Ukraina buvo, yra ir bus kartu“, – tvirtino Zoya.

Tremtyje gimusi Elena Petrošiūtė-Stul­gienė „Šilalės artojui“ sakė, jog prieš tuos kelis dešimtmečius birželio 14-ąją buvo ištremti jos mama, tėtis ir močiutė. Trem­tyje gimė ne tik ji, bet ir du broliai.

„Pradžia buvo labai sunki, maistas sušalęs, bet turėjai išgyventi. Pasisekė, kad mus įkurdino mieste, tėvai gavo darbą, galėjome nusipirkti šiek tiek drabužių, pavalgyti“, – prisiminė buvusi tremtinė.

Nebuvo lengva ir grįžus į Lietuvą. Bet nors ir gyveno vargingai, kaime nebuvo elektros, tekdavo šalti, pasak Elenos, močiutė vis tiek sakydavo, jog tėvynėje gyventi yra tikra pasaka. 

E. Petrošiūtė-Stulgienė, vos grįžus iš Sibiro, nemokėjo gerai kalbėti lietuviškai, ir kai eidavo į parduotuvę, dažnai nesuprasdavo, ką jai sako moterys. Buvusi tremtinė teigė dar prisimenanti, kad jai būdavo gėda prisipažinti, jog ji nieko nesuprato. Ir vaikams mokykloje ją labai patikdavo erzinti – jie prašydavo kalbėti, dainuoti, deklamuoti rusiškai...

Gedulo ir vilties dienos minėjimas nuo Laisvės šauklio persikėlė į Šilalės Vla­do Statkevičiaus muziejų, kur buvo rodo­mi dokumentiniai filmai apie Dalią Grinke­vičiūtę, Ireną Petkutę, Teresę Ūksienę. 

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.