Donorystės prasmė – dovanota gyvybė
Donorystė – neatsiejama modernios medicinos dalis, leidžianti išgelbėti tūkstančius gyvybių kasmet visame pasaulyje: vieno donoro organai gali padėti išgyventi net keliems transplantacijos laukiantiems pacientams. Tačiau kilnus apsisprendimas dovanoti gyvybę kitam reikalauja ne tik fizinio, bet ir emocinio pasiruošimo, todėl būtina skatinti visuomenės sąmoningumą bei diskusijas šia tema. Apie tai šiandien ir kalbamės su mūsų kraštiete gydytoja anesteziologe-reanimatologe Diana Palepšaitiene.
Gydytoja vadovauja Klaipėdos regiono donorystės paslaugų koordinavimo centrui ir yra regiono donorystės paslaugų koordinatorė. Ji mielai sutiko pasidalinti ne tik savo asmenine profesine patirtimi, bet ir pristatyti gilesnes įžvalgas apie donorystės svarbą, iššūkius bei perspektyvas.
Iš Tenenių kilusios Dianos kelias į medicinos pasaulį, anot jos pačios, prasidėjo dar vaikystėje, o svajonė tapti gydytoja augo kartu su ja visus 12 metų mokykloje.
Lietuvos sveikatos mokslų universitete D. Palepšaitienė įgijo gydytojo anesteziologo-reanimatologo profesinę kvalifikaciją. Rezidentūros studijų metu ji dirbo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje gydytojo anesteziologo-reanimatologo asistente, taip pat organų donorų koordinatorių tarnyboje. Ta patirtis pravertė ir tęsiant veiklą po rezidentūros studijų baigimo.
Tačiau aplinkybės, o ir pačios sprendimas būti arčiau savo krašto pastūmėjo jauną specialistę į Klaipėdą – prieš pusmetį ji pradėjo dirbti Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Be to, šioje gydymo įstaigoje vykstantys pokyčiai sudarė sąlygas jų siekti ir donorystės srityje. Tuo labiau, jog patirties jau sukaupta – per devynerius gydytojos darbo metus jos susikaupė ne taip ir mažai, o tai buvo postūmis užimti Klaipėdos regiono donorystės paslaugų koordinavimo centro vadovės pareigas.
„Dirbant intensyviosios terapijos skyriuje, deja, dažnai tenka susidurti su pacientų mirtimis. Bet galime į tai pažiūrėti filosofiškai: mirties įprasminimas kitų žmonių gyvenimuose, donuojant mirusiojo audinius bei organus, yra didžiulė dovana ne tik sunkiai sergantiems žmonėms, bet ir jų artimiesiems“, – teigia medikė.
Pasak jos, nors nuo 2023 m. liepos 1 d. Lietuvoje atsirado donorystės paslaugų koordinavimo centrai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kol kas informacijos apie donorystę vis dar stinga. Todėl D. Palepšaitienė teigia, kad pagrindiniai jos tikslai ir yra šviesti visuomenę, komunikuoti su kitų gydymo įstaigų gydytojais dėl potencialių donorų bei Klaipėdos universiteto ligoninės vidinės struktūros reorganizavimas.
„Mes turime siekti, kad kiekvienas potencialus donoras būtų tinkamai įvertintas ir kad jo organai galėtų būti naudojami gelbstint kitų žmonių gyvybes“, – sako gydytoja.
Ir primena, jog organų donorystė suteikia galimybę išgelbėti kelias gyvybes vienu metu – vieno donoro organai gali padėti pacientams, laukiantiems širdies, inkstų, ragenos ir kt. organų persodinimo.
Tačiau norint užtikrinti, kad donorystė taptų neatsiejama mūsų kultūros dalimi, būtina nuolat šviesti visuomenę ir teikti informaciją apie donorystės svarbą bei naudą. Informacinės kampanijos, vieši renginiai ir edukacinės programos gali padėti įveikti baimes bei išankstines nuostatas, skatinant žmones aktyviai dalyvauti donorystės procesuose.
Tiesa, reikia pripažinti, jog per pastaruosius kelis metus visuomenės supratimas apie donorystę keičiasi – Nacionalinio transplantacijos biuro užsakyta gyventojų apklausa parodė, kad organų donorystei pritaria 83 proc. tyrimo dalyvių, o tai yra 11 proc. daugiau nei prieš dvejus metus.
Per praėjusius metus Lietuvoje buvo užregistruotas 131 potencialus donoras ir 71 šeima sutiko savo artimųjų organus bei audinius dovanoti transplantacijai. 54 donorai tapo efektyviais – t. y. bent vienas organas ar audinys buvo paimtas transplantacijai. Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, iš viso mūsų šalyje per praėjusius metus buvo atlikta 450 audinių bei organų transplantacijų, suteikusių viltį pasveikti ir gyventi.
Šiuo metu donorinių organų ir audinių laukia daugiau nei 300 žmonių, iš jų 9 vaikai. Iš viso sutikimą po mirties tapti donorais yra išreiškę daugiau kaip 47 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Gydytojos teigimu, sėkmingas organų donorystės procesas priklauso nuo daugelio veiksnių. Vienas svarbiausių – mirusiojo artimųjų sutikimas donorystei. Deja, kol kas didžioji dalis jų atsisako paaukoti mirusiojo organus, nes paprasčiausiai nežino, ko būtų norėjęs jis pats. O tai reiškia, jog žmonės per mažai šia tema kalbasi, nediskutuoja, kaip galėtų padėti kitam, jei kas nutiktų. Artimiesiems apsispręsti padėtų mirusiojo iš anksto išreikšta valia dėl donorystės ir Donoro kortelės išsiėmimas.
„Turėdamas Donoro kortelę, žmogus išreiškia savo valią dar būdamas gyvas, dėl to artimiesiems kyla daug mažiau dvejonių, jiems lengviau priimti lemtingą sprendimą mirties atveju“, – neabejoja gydytoja.
Medikė neslepia, kad pokalbiai su artimaisiais dėl organų paaukojimo kitiems bei šio poelgio prasmę yra viena pagrindinių jos darbo misijų. Ir gana nelengvų – galvoti apie kitą, kai paties širdį drasko skausmas, reikia ypatingos stiprybės.
„Dažniausiai baimę, abejones, gandus gimdo nežinojimas, kaip veikia donorystės procesas. Žinoma, tai gali lemti ir neigiamą požiūrį. Todėl būtina aktyviai aiškinti, o ir patiems domėtis donorystės procesu, kokią reikšmę jis turi visuomenei bei kiekvienam iš mūsų, kiek vilties gali suteikti“, – įsitikinusi gydytoja.
Enrika ŠVABAITĖ
Klaipėdos universiteto žurnalistikos II kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė
AUTORĖS nuotr.