Slaptoji lietuviška mokykla Norvainiuose

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis giliai įsirėžė į lietuvių tautos sąmonę ir visiškai nepadėjo carinei admi­nistracijai pasiekti savų tikslų. Nors po baudžiavos panaikinimo 1863 m. valstiečiai, gavę žemės, tikėjosi geresnių laikų, valdžiai sumanius juos palaipsniui atitraukti nuo bajorijos palaikomų Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo idėjų ir pradėjus rusinimą, lietuvių tautinis susivokimas tik sustiprėjo. 

Netoli carinės imperijos sienos buvusio Šilalės krašto žmonės per 40 draudimo metų matė lietuviškas knygas bei laikraščius gabenančius knygnešius, o uždraudus lietuviškas mokyklas mokė savo vaikus lietuviškai slaptose mokyklose. Šių metų žurnalo „Tarp knygų“ 3-iajame numeryje išspausdintas straipsnis „Nukentėję lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu“ apie vieną slaptąją daraktorinę mokyklą Norvainiuose, prie Šilalės. Jame aprašyta šiuo metu Rusijos archyvuose esanti byla, kurioje lietuviški elementoriai prilygi­nami valstybinės reikšmės nusikaltimui, o mokytojas-daraktorius ar besimokančių vaikų tėvai – valstybiniams nusikaltėliams. Nuosprendį „nusikaltėliams” patvirtina pats Rusijos caras!

Kas gi ten buvo? Kauno gubernijos žandarmerija Raseinių apskrities Narvonių (dabartiniame Norvainių) kaime 1900-ųjų vasario pradžioje aptiko slaptą mokyklą, atėmė keturis lietuviškus elementorius, iš kurių trys „Lietuvisz­kas lementorius” buvo antivy­riausybinio turinio. Pris­tavui (carinės Rusijos policijos viršininkui) Nagorniui mokyklą įskundė Šilalės liaudies mo­kyk­los (jose buvo mokoma ru­sų kalba) mokytojas Vetvinskis. Per kratą daraktoriaus Auž­bikovičiaus (pavardės, aišku, buvo rusinamos) nuomojamame kambaryje Onos Bernotienės name mokinių neaptikta, bet lentynoje virš lango rasti keturi elementoriai. Išsiaiškinta, kad jie yra tokio Drukteinio (kai kur bylose vadinta Drukšteinais), kurio vaikai buvo mokomi, o jam nežinant, elementorius nupirko jo žmona. Ši sakė, jog pirko juos iš nepažįstamo asmens, o kad tai yra draudžiamos knygos nežinojo. Kaipgi kitaip buvo galima sakyti?

Pažvelkime į šios bylos hero­jus. Daraktorius Julijonas Auž­bikavičius gimė 1836 m. sausio 6 d. Kasparo Aužbikavičiaus ir Tek­lės Kiltinavičiūtės šeimoje Keberkščių kaime, Žvingių parapijoje (dabar Šilalės rajonas). Byloje jis įvardytas kaip Raseinių miestietis, o ir istoriografinėje literatūroje dažnai nurodomas kaip 1830 m. 

gimęs Raseinių mieste. Auž­bikavičiai buvo šio krašto ba­jorai, pasitaikydavo, kad Druk­teinytė išteka už Aužbikavičiaus ar Kiltinavičiaus arba atvirkščiai, tad gal šis daraktorius ir giminiavosi su mokinukų tėvais.

Byloje teigiama, jog Simonas Druk­teinis tuo metu buvo aštuonių vaikų tėvas, nors su žmona Paulina Šimkevičiū­te jiedu susilaukė 11 vaikų, viena mergaitė (Viktorija) buvo miru­si maža, dar du sūnūs gimė vėliau. Jų vestuvės įvyko 1883 m. Laukuvos bažnyčioje, nes Paulina tuo me­tu gyveno Palokystyje, o jaunikis bu­vo iš Šarkų kaimo Šilalės parapi­joje. Vestuvių metrikoje nurodyta, jog Simonas buvo bajorų Leono Druk­teinio ir Petronelės Jamontaitės sūnus. Kol kas nepavyko rasti jo gimimo met­rikų, o mirė jis 1909 m. Rauškų kaime nuo vėžio, palaidotas Šilalės kapinėse. Paulina gimė 1861 m. Šilalės parapijos Medeliškės kaime, bajorų Marijonos Grabauskaitės ir Antano Šimkevičiaus šeimoje. Netoli nuo šio kaimo, tuo metu priklausiusio Povstanskių val­domam Rubinavo dvarui, ir Šarkai ar Norvainiai.  

Po šeimos galvos mirties ke­turi vyresnėliai išplaukė į Ame­riką, o Paulina su mažes­niais vaikais išvyko į Meižius prie Pašiaušės, pas seserį Konstanciją. Ši anksčiau buvo Rubinavo dvaro ekonomė, bet kai 1905 m. Raseiniuose buvo nušautas jai simpatizavęs Eugenijus Povs­tanskis, po poros metų ji ištekėjo už Danieliaus Radavičiaus ir persikėlė į Meižių dvarelį. 

JAV viduryje, Kanzase, apsistojęs vyriausiasis sūnus Leonas dalyvavo pirmajame pasauliniame kare, o keturi jo sūnūs, jau vadinami Druten’ais, buvo ant­rojo pasaulinio karo veteranai. 

Kanzase atsidūrė ir Ona, kur ištekėjo už Antano Granausko, o jų sūnus Antanas, antrojo pasaulinio karo metu tarnaudamas amerikiečių Karinėse oro pajėgose, praskrido virš gimtųjų tėvų žemių Žemaitijoje. Kiti du vaikai atsidūrė Čikagoje, kur Sofija ištekėjo už bend­rapavardžio žemaičio Jono Druktenio, o sūnus mirė jaunas, vos šeima susilaukė dukters. 

Lietuvoje likę jauni mirė Pran­ciškus (nuo džiovos), Aleksand­ra (nuo plaučių uždegimo) ir Juozapas, žuvęs per pirmąjį pasaulinį karą carinėje armijoje. Vidutinio amžiaus sulaukę mirė šeimą sukūręs bevaikis Jonas, kuris užtroško, įkritęs į kaminą, ir džiova susirgęs Feliksas, kurio šeimoje liko trys sūnūs ir duk­ra. Feliksas buvo jauniausias šeimoje, mokėjo statyti namus, tad kai jis 1935 m. 

Tytuvėnuose sukūrė šeimą, joje Paulina ir gyveno iki mirties 1938 m. Tytuvėnuose ji ir palaidota. Lietuvoje ilgiausiai išgyveno Karolina, irgi apsistojusi Tytuvėnuose.

Įdomu ir netikėta, jog pra­ėjusiais metais buvo rasta šios slaptosios daraktorinės mokyk­los vieta. Buvusi „Bernotynė“ yra dabartinio Traksėdžio kaimo Senkapio gatvėje, o ją nurodė vietinė senbuvė gyventoja Zita. Šią vietą žymi nulūžusio senojo klevo vietoje augantis jaunas klevelis... 

Virgilijus LUKOŠIUS,

žurnalo „Tarp knygų“ leidėjas