Per Lietuvą mediniais tekiniais – dešimtą kartą

Gegužės 24-ąją Laukuvoje pradėję kelionę per Lietuvą trim žemaitukų kinkiniais, lauku­viš­kis Vaidotas Digaitis, var­sėdiškis Marius Kleiš­mantas ir kaltinėniškis Remigijus Žiau­be­ris visą savaitę dardėjo į Niūronis (Anykščių savivaldybė), kur pirmąjį birželio šeštadienį tra­diciškai surengta „Bėk bėk, žirgeli!“ šventė.

Gaivina važiavimo į turgų tradicijas

Tai jau dešimtoji, šiemet net 300 kilometrų per Lietuvą nusitęsusi kelionė arklių kinkiniais, kurių dabar beveik niekur nesutiksi. Prieš išvykdami iš Šilalės visi trys žirgų auginimo entuziastai perkaustė ankstesnėse kelionėse jau gerokai nukentėjusius savo medinius tekinius. V. Digaičio vežimaitis – lengvas, vadinamas „turginiu“, R. Žiauberio vežimas pagamintas Kražiuose, o M. Kleiš­manto – Varniuose ir vadinamas „kurliansku“, nes tokiais važinėdavo žmonės Kuršių žemėse. Juos traukė puošniais pakinktais padabinti žemaitukai, o vežimai pilni prekių – kaip kadaise į muges dardėdavo mūsų protėviai, taip dabar vyrai į šventinę mugę gabeno parduoti medaus, krepšių, originalių pakinktų ir kitokių arkliams kinkyti bei kaustyti reikalingų priemonių. Beje, jų visada yra šių žemaičių vežimuose – juk arkliui pametus pasagą, pasak V. Digaičio, kalvio, kaip kokios automobilių techninės pagalbos, neišsikviesi. Todėl viską reikia mokėti patiems.

Devynių dienų kelionė, sutapusi su vasaros pradžios karščiais, ir važnyčiotojams, ir žirgams tapo nemenku iššūkiu. Į savo „turginį“ vežimaitį pakinkęs eržilą Perkūną su vaikinga kumele Alėja, kompanijon pasikvietęs kalytę Gerutę, Vaidotas pasuko Bytlaukio link, kur prie jo prisijungė Remigijaus kinkinys. Dviem vežimais vyrai pasiekė Varsėdžius, kur jų laukė Marius su savo šunimi Mįsliumi.  

Idėją važiuoti žemaitukų trau­kiamais vežimais V. Digaitis nusižiūrėjo Norvegijoje, kur su dviem į roges pakinkytais žemaitukais dalyvavo žiemos šventėje. Jau kitą pavasarį laukuviškis užsimojo ir Lietuvoje atgaivinti senąsias važiavimo į turgų tradicijas – išsiruošė į Kaziuko mugę Vilniuje, dalyvavo eisenoje ir netgi prekiavo pačioje Rotušės aikštėje. Dabar Vaidotas pripažįsta, jog tai buvo pavojinga ir žirgams pernelyg sunki kelionė.

Laukuviškis sako apsidžiaugęs sulaukęs Arklio muziejaus kvietimo, bet į Anykščius kasmet vyksta vis kitais keliais – kad kuo daugiau žmonių pamatytų ir sužinotų apie senojo tipo žemaitukus, o gal net užsikrėstų idėja juos auginti. 

Panemuniais, pagal Nevėžį ir Šventąją

Bemaž per parą nuo Varsėdžių pasiekė Molupį, kur pas pažįstamą buvo sutarta vieta nakvynei. Po sunkios visos dienos kelionės, per kurią teko įveikti net bekelę, vėlų sekmadienio vakarą  šilališkius svetingai sutiko Vertimų kaimo (Jurbarko r.) bend­ruomenės žmonės. Žemaitukams atsigaivinus Mituvos upės lankose, pirmadienį vežimaičiai suko Jurbarko link, dardėjo tiltu per Nemuną ir panemunės vieškeliu važiavo iki Kriūkų, antradienio rytą keliautojai Vilkijoje keltu persikėlė per Nemuną ir tęsė žygį palei Nevėžį bei Šventąją. Užteko ir ekstremalios kelionės – žemaitukų traukiami vežimai turėjo įveikti Nevėžio upės brastą. 

Pirmomis dienomis V. Digaičio vadovaujami kinkiniai nuvažiuodavo po 25 km, o žirgams įpratus prie kelionės rit­mo – net po pusšimtį per dieną. Vietą nakvynei ne visada pavykdavo rasti, tačiau, pasak Vaidoto, visi neblogai išmiegodavo ir „tūkstančio žvaigždučių viešbutyje“, po atviru dangumi.

„Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Štai už Batakių radome nuardytus geležinkelio bėgius, pasibaigė kelias – toliau pievos, durpynas, ėjome žvalgyti, kad kur nors neįklimptume. Mažiau nei 2 km važiavome 2 valandas, pabėgo Gerutė, nebuvo kada jos ieškoti, teko palikti. Laimė, šuo grįžo ten, kur buvome nakvoję – rytą prašėme bendruomenės žmonių padėti surasti automobilį jai parsivežti“, – susitikime su Vertimų kaimo bendruomene pasakojo keliautojai. 

Žemaitukai – mūsų istorijos atspindys

Žemaitukų auginimo entuziastus vienija sambūris „Mediniai tekiniai“, kurio vienintelis tikslas – priminti lietuviams protėvių gyvenimo kasdienybę ir arklio reikšmę senojoje lietuvių visuomenėje. V. Digaitis tikina, jog arkliai jį traukė nuo vaikystės, kai vis taikydavosi užšokti ant tėvui, dirbusiam veterinarijos gydytoju, kolūkio duotos „transporto priemonės“. Kai įsigijo pirmąjį savo žirgą ir nujojo pasirodyti tėvui, pro langą žiūrėjęs senas žmogus apsiverkė. 

„Sako, tau arklys reikalingas pramogai, o man buvo darbo priemonė – per darganas, sušalęs, pavargęs jodavau iš vienos fermos į kitą, kartu kentėdavo ir gyvulys“, – prisiminė tėvo žodžius V. Digaitis, kurio pirmajam žirgui dabar jau gili senatvė. 

Bet V. Digaičio ūkyje dabar jau yra daugiau nei 20 žirgų, iš kiekvienos kelionės žemaitukų auginimo entuziastas „parsiveža“ po kumeliuką – ir šiemet vežimą traukianti kumelė Alėja laukiasi jauniklio. 

Varsėdiškis Marius žemaitukais „užsikrėtė“ prieš 13 metų, o dabar jau turi 6 žirgus – žemaitukai jam patrauklūs tuo, kad yra labiau nei kurie nors kiti matomi visuomenėje. Remigijui pirma mintis, kad reikia žirgo, kilo vos persikėlus gyventi į Kaltinėnus. Pirmas keturias keliones jis važnyčiojo svetimus arklius, šiemet jau penktą kartą vyksta savuoju žemaituku.

„Lietuviai su žemaitukais nugalėjo kryžiuočius, dėl to šios veislės žirgams negalima leisti išnykti”, – įsitikinęs jis.

Šiemet tradicinė kultūros ir žirgo šventė „Bėk bėk, žirgeli!“ surengta jau 46-ąjį kartą, savaitgalį į Niūronis buvo sugužėję tradicinių žirgų bei senųjų amatų mylėtojai, netrūko įvairių sunkiųjų arklių pasirodymų, vyko žemaitukų kovos bei daugybė kitų veik­lų, kurių pagrindinis tikslas – puoselėti Lietuvos arklininkystės istoriją ir etninę kultūrą.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.