Vilkėnų dvaras: atgimimas iš praeities šešėlio

Lietuvos dvarai yra svarbus kul­tūrinis paveldas, liudijantis šalies istoriją, visuomenės, ūkio ir kul­tūros raidą. Šie istoriniai pastatai – aki­vaizdus įrodymas, jog prabanga ir stulbinanti architektūra buvo svarbūs elementai senosios Lietuvos gyveni­me. Nepaisant to, laikas, karai bei kitos istorinės peri­petijos keičia dvarų išvaizdą, o kartu ir jų prasmę. Tai kelia klausimų: kas lė­mė šių didingų pastatų li­kimą, ar jie bus išsaugoti ir atkurti? 

Švėkšnoje, ne taip toli nuo Šilalės esantis Vilkėnų dvaras dabar priklauso Aido Guzausko ir Olgos Prokofjevos šeimai. Jų svajonės atgaivinti šį dvarą pradžia – vaikystėje išgirsti senelių atsiminimai. Aidas prisimena, kaip močiutė pasakodavo apie savo vaikystę, praleistą dvaro rūmuose, tad šie pasakojimai ir įkvėpė leistis į naują gyvenimo etapą. Pasak Aido, pagrindinis tikslas – visiškai atstatyta dvaro sodyba.

„Mūsų siekis – atkurti pastatą, išlaikant XIX a. tradicijas. Iki šio tikslo dar toli, bet su žmonių pagalba judame į priekį – jau turime stebėjimo kameras su judesio davikliais ir signalizacija“, – pasakojo A. Guzauskas.

Nauji savininkai socialiniuose tink­luose aktyviai dalijasi naujais radiniais, pasiekimais, nesėkmėmis bei dvaro istorijos įdomybėmis ir tikisi, jog Vilkėnų dvaro sodyba taps muziejumi. Jie kviečia visus galinčius prisijungti prie jų kelio, dalytis idėjomis ir kurti naują dvaro ateitį. Taip pat jie prašo žmones paremti ir padėti išsaugoti istorinę vietą. O ji tikrai intriguoja: 1863 m. grafas Aleksandras Broel-Pliateris tapo dvaro paveldėtoju, 1880 m., kaip Vilkėnų dvaro simbolis, iškilo neorenesanso stiliaus rūmai. Ši data buvo įamžinta ant akmens dvaro alėjos pradžioje. 1897 m., pagaliau pasibaigus statybos darbams, iškilo įspūdingas pastatas, pabrėžiantis to meto prabangos ir išskirtinės architektūros orumą. 

Tačiau, nepaisant stulbinančios didybės, laikas atnešė ir išbandymų – karus, revoliucijas, politinius svyravimus. Sudėtingi XX a. pokyčiai paliko žymių ir dvaro sienose: nacionalizacija, Rusijos okupacija, sovietų laikotarpis bei pan. 1980-ieji laikomi sunkiausiais dvarui, nes tuomet jis atiteko Šilutės hid­raulinių pavarų gamyklai. Rūmai buvo stipriai apgadinti, nusprendus čia įrengti įmonės poilsio bazę. Dėl neaiškių priežasčių nuplėštas dvaro rūmų stogas, be kurio išgyventa net 20 metų. Tad nekeista, jog pastatas atrodė liūdnai.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaras grįžo į šeimininkų Pliaterių giminę: jis atiteko grafienei Felicijai Laimai Broel-Pliaterienei, o 2007 m. pastato išorė buvo suremontuota. Tačiau tai ir buvo paskutiniai atkūrimo darbai – nuo tada ir rūmai, ir kadaise įspūdingas parkas liko be priežiūros, ilgus metus jie buvo niokojami vandalų, dingo daug istorinių daiktų.

Be to, 2015 m. F. L. Broel-Pliaterienei mirus, ilgai vyko turto dalybos tarp dvaro paveldėtojų, kol buvo nuspręsta jį parduoti. Tad net septynerius metus, kol atsirado nauji savininkai, dvaras buvo apleistas. Kultūros paveldo departamento pastangos užsandarinti ir nuo prašalaičių niokojimo apsaugoti šį paveldą irgi nebuvo sėkmingos.

Pagaliau 2022 m. lapkričio 29 d. buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis, O. Prokofjeva ir A. Guzauskas, naujieji dvaro savininkai, tapo šio istorinio paveldo gelbėtojais. Kartu su dvaro rūmais jie įsigijo ir arklides, kuriose sovietmečiu veikė mokykla, taip pat medinį namą, sandėlį ir 20,7 hektaro parką. „Mes buvome ir statybininkai, ir kiemsargiai, ir tyrinėtojai, ir apsaugos darbuotojai, ir net detektyvai“, – yra sakę dabartiniai dvaro šeimininkai.

Ir nors kol kas Vilkėnų dvaro teritorija nėra tokia, kokią jie įsivaizduoja, istorijos dvasia ir aura jaučiama: akį traukia įspūdingos arkos, iš abiejų pusių supančios kelią į rūmus, pagrindinio tako viduryje stovi skulptūra „Rebeka“, kuri 1981 m. buvo išvežta į Vilnių restauruoti, tačiau nebegrąžinta, o atsidūrė Palangoje, prie grafo Tiškevičiaus rūmų. Prie Vilkėnų rūmų atsirado gipsinė jos kopija, kurios autorius vis dar nežinomas. 

Ir parkas, ir pastato patalpos renovuojamos – jau atkurta arka, kuri kadaise buvo užmūryta, pernai atsargiai nuardžius plytas ji atgavo pradinį savo grožį. Pamažu Vilkėnų dvaras, kaip svarbus kultūros paveldas, pradeda naują etapą. O prisidėti prie jo galime mes visi – tik taip išsaugosime savo krašto istoriją.

Enrika ŠVABAITĖ

Klaipėdos universiteto II kurso žurnalistikos studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė