Tremtiniai išpildė likimo sesės svajonę

Šiltai ir jaukiai trečiadienį Šilalės savivaldybės viešojoje bibliotekoje sutikta Elenos Karbauskaitės-Vismantienės poezijos rinktinė „Lemties ir ilgesio keliu“. Knyga, kuri buvo tremtinės svajonė ir kurios ji, pernykštį pavasarį pašaukta Amžinybėn, nesulaukė. Užtat nė vienas, atėjęs prisiminti Bilionių Elytės, neabejojo, kad ji yra greta ir iš aukštybių laimina šį prasmingą suėjimą. 

Šilalės viešosios bibliotekos Informa­cinių išteklių ir metodikos skyriaus vedėja, literatų klubo „Versmė“ vadovė Stefa Minutaitė patikino, kad šviesaus atminimo E. Vismantienė buvo tik­ras knygų ir kultūros žmogus: ją pažinojo visi, kas prie tos šviesos bent šiek tiek prisilietė. Elytė, kaip ją vadino aplinkiniai ir bičiuliai, buvo aktyvi Bilionių bendruomenės, Žemaitijos rašytojų, Šilalės rajono literatų  klubo „Versmė“ narė, parodų, poezijos, literatūros vakarų dalyvė bei organizatorė. Ir paliko ji šį pasaulį pernai, virš Šilalės skraidant „Poezijos paukštei“, kurios taip laukė ir į kurios sutiktuvių šventę nebeturėjo jėgų nuvykti.

Tikra draugystė ją, Irkutsko krašto vaiką, į tremtį išvežtą tebesant po mamos širdimi, siejo su Šilalės tremtiniais ir politiniais kaliniais. Po E. Vismantienės mirties nuvykę aplankyti liūdinčios dukros Aušros, jie ir rado visą dėžę rank­raščių. Juose – ir daugybė eilėraščių, ir gyvenimo bei tremties istorija, ir gausybė nuotraukų, atspindinčių jos veiklą. Teresė Ūksienė, Loreta Kalnikaitė ir Antanas Rašinskas susirinko šį turtą ir pasiryžo išleisti knygą – geriausią pamink­lą likimo sesei. Pirmąją mamos knygą – eilėraščių rinktinę vaikams „Linksmasis traukinukas“ išleidusi A. Vismantaitė – Silva stebėjosi, kaip tokį poezijos, užrašų, minčių kratinį pavyko sudėti į knygą. 

„Tai yra milžiniškas darbas. Pati esu knygos žmogus, žinau, kiek tai kainuoja jėgų ir laiko“, – sakė A. Vismantaitė – Silva, dėkodama mamos bičiuliams už milžinišką darbą leidžiant knygą „Lemties ir ilgesio keliu“. 

Knygos pristatyme L. Kalnikaitė prisiminė, kad Elytė ne tik eilėraščius rašė, žemaitišką žodį per savo pasakojamas istorijas skleidė, bet ir nepaprastai gera šeimininkė buvo – bibliotekos išleistoje receptų knygoje yra ir jos patiekalų. Kiekvienai progai ji ruošdavo daugybę dovanų – megzdavo raštuotas pirštines ir kojines, o pritrūkusi veiklos, griebėsi siūti maišelius, kad kiekviena dovana turėtų savo namukus, puošdavo juos siuvinėdama ar­ba savo piešiniais. 

Labai šviesiai E. Vismantienę prisiminė ir Bilionių seniūnė Loreta Daukantienė, patikinusi, jog bendruomenėje nebuvo renginio, kuriame nedalyvautų Elytė. Jei reikėjo – margino kiaušinius, kūrė kalėdines dekoracijas, jei reikėjo „meškos šūduką“ padaryti – Elytė irgi buvo pirma. Smagiai apie kaimynę žodį tarė Bilionių liaudies teat­re kartu su ja vaidinęs Zenonas Levickis, kuriam te­ko garbė scenoje net keturis ar penkis kartus vadinti ją žmona. 

„Kartais užeisiu kokiu nors reikalu pas kaimynę – sėdi už staliuko, sąsiuvinį atsivertusi. Greitai užverčia ir šnekamės. Matyt, rašė. Kožno žmogaus gyvenimas yra savotiška istorija. Vienų tos istorijos neznaimios, nereikšmingos, kitų – ryškesnės, prasmingesnės. Nesvarbu, kuo žmogus tampa, svarbu, kad jis palieka kažkokį ženklą. O ženklų yra labai daug. Elytė savo poetiškas mintis išdėstė šioje knygelėje ir suguldė į tas eiles savo bei savo artimųjų gyvenimą. Skaitydamas tą knygelę, jei nori ašarą nubraukti, rasi kur. Jei norėsi susimąstyti, irgi rasi ką paskaityti. Ir pasijuokti yra kur“, – tikino Z. Levickis, perskaitęs kelis eilėraščius. 

Poezijos stulpeliais surikiuotos mintys sklandė bibliotekoje pakaitomis su Šilalės kultūros centro moterų vokali­nio ansamblio „Aitra“ dainomis ir E. Vis­mantienės gyvenimo nuotrupų prisimi­nimais, liudijančiais, kad stiprybės žmo­gui suteikia net tokios tragedijos kaip tremtis, praradimai, nepritekliai. E. Vismantienė tai kompensavo bend­ruo­me­nine veikla, dosniai dalindama aplinkiniams savo širdies šilumą, laiką, žinias, rankdarbius. 

Jos dukra Aušra įsitikinusi, jog buvimas su visais mamai buvo terapija nuo vaikystėje tremty patirtų dvasinių traumų, bandymas išsiaiškinti savo stip­riąsias charakterio savybes, ramybės ir prasmės paieškos. 

„Mama  gimė tremtyje, grįžo į Lietuvą šešerių. Mes kalbėdavome apie tą laiką, kai ji buvo dar labai mažytė. Dažnai prisimindavo tą vietą, kur krištolinis vanduo, kriokliai, kalnai – man, vaikui, bū-

davo keista, kad ten yra kažkaip kitaip, nei pas mus. Lietuva jai, mažai ir silpnai, atrodė kaip stebuklų šalis, o grįžo į visišką skurdą. Pradėti gyvenimą iš naujo buvo sudėtinga ir sunku. Mamos gyvenimas tapo man pamoka: kai kažkas labai nemalonaus nutinka, svarstau, ar tai yra taip svarbu, jog taptų tragedija – dažniausia tai yra niekas, lyginant su  tuo, ką išgyveno mano seneliai, mano mama, kaip jie visi tą sunkią tremties dalią įveikė. Jaučiuosi stipri, matydama mamos pavyzdį būti aktyviu bendruomenės nariu. Tu gali į ją atsiremti, kartu su kitais ieškoti išeičių, ir tos problemos, kurios atrodo didelės, iš tiesų nebūna tokios baisios. Vertingas dalykas yra dalintis savo idėjomis, rūpesčiais – tai yra geras benzinas ir mano gyvenimui“, – neslėpė A. Vismantaitė – Silva.

E. Vismantienė rašyti pradėjo vėlai, sukrėsta vyro ir sūnaus praradimo. Tai paskatino ją įprasminti praeities bei dabarties laiką. Ir laimingiausia ji buvo rašančių žmonių bendruomenėje, kur buvo lengva ieškoti kūrybai savų formų. Šiandien jos dukra tikina, kad knyga, per kurią ji prisilietė prie mamos kūrybos, paskatino dar kartą permąstyti, kas jai rūpėjo ir kuo gyveno. 

„Tai ypatingas laikas, kai prarandi žmogų. Netenki, bet ir gauni kažką labai brangaus ir mielo“, – pripažino A. Vis­mantaitė – Silva.

Treti metai Šiaurės Meksikoje, 6 mln. gyventojų turinčiame Monterėjuje gyvenanti Aušra kasmet bent mėnesiui grįžta į savąjį kraštą, kad neprarastų ryšio su artimaisiais, kad neišbluktų at­mintyje žalios ir savos Lietuvos paveikslas... 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.