Meilė ir Mūza užaugino laimės sparnus

„Poezija kalba tiems, kurie supranta daugiau negu gali jinai pasakyti“, – ­tai poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos fragmentas. Su šia mintimi turbūt linkusi sutikti ir šilališkė pedagogė, literatė Sigita Patackienė: „Į li­teratų klubo ren­ginius ateina atitinkamo suvokimo žmonės – tie, kuriems svarbi kūryba, mielas poezijos žodis. Manau, kad šiandien poezija turi neeilinę galimybę tapti nepaprastai galinga ir amžina“.

Rašyti apie eiles kuriantį žmo­gų – nemenkas iššūkis, nes tai jis yra žodžio meistras. Geban­tis ne tik rimuoti, bet sudėti į žodį gilią prasmę jausmų,­ kurie, nors tame žodyje paskandinti,­ vis tiek išplaukia ir atsišaukia­ skaitytojo sieloje. Ne veltui ska­i­tydamas poeziją gali atrasti­ sa­ve – tarsi apie tave mintys, jausmai, išgyvenimai...

Nemažai daliai šilališkių Sigita yra gerai žinoma – per devyniolika darbo su pradinukais metų pažįstamų ratas susidaro gana platus. Į jį patenka ir kolegos, ir vaikų tėveliai, ir auklėtiniai, kurių pedagogė turi jau ir suaugu­sių – ir gana garsių, ir paprastų gerų žmonių, prisimenančių, gerbiančių bei vertinančių savo pirmąją mokytoją.

Sigita pasakoja gimusi ir augusi Jurbarko rajone, Apolonovkos kaime.

„Baigusi vidurinę, stovėdama ant studijų slenksčio, svarsčiau, ką geriau rinktis: žurnalistiką ar pedagogiką. Pastaroji nusvėrė – lėmė meilė vaikams. Man patinka mano darbas: kažko vaikus išmokau, kažką gaunu ir pati. Kartais ir kūrybai užveda tos jų spindinčios akys, gudrūs klausimai, žingeidumas, šypsenos. Labai linksmi vaikai. Laisvi, atviri, optimistai. Su jais pasiekiame įvairiausių laimėjimų, man su jais smagu, tad esu tikra, jog sėdžiu savo rogėse, ir manau, kad kitokio darbo dirbti net negalėčiau“, – pasakoja Ši­lalės Dariaus ir Girėno progimnazijos pradinių klasių mokytoja.

Sigitos vyras Irmantas, kilimo iš Dzūkijos, taip pat mokytojas. Susipažino jiedu studijų metais, o susituokus į Šilalę atvedė pasiūlymas Sigitai dirbti mokytoja Pajūralyje. Ten prabėgo dvylika metų. Vyras, tikybos mokytojas, važinėja į Kulius, Žygaičius, dar dirba apsaugoje – taigi, pasak Sigitos, sukasi per kelis darbus.

„Gyvenime nieko nebūna be meilės. Ji – viskam: šeimai, tėvams, Lietuvai, kūrybai, darbui. Man didžiausias įvertinimas bei paskata dirbti, kai mokinukas prieina, apsikabina ir pasako: „Mokytoja, kaip stipriai aš tave myliu“, o buvę mokiniai prisimena, aplanko, pasveikina. Smagu, kai pakviečia dvyliktokai, kuriuos kažkada mažučius mokiau, į Paskutinio skambučio šventę ir matau jau suaugusius svajonių kupinus jaunus žmones. Stengiuosi kiekvieną savo­ mokinuką pagirti, išklausyti, iš­girsti ir dirbti taip, jog kiek­vienas jų pajustų sėkmę“, – pasakoja mokytoja.

O rašyti Sigita sako pradėjusi dar vaikystėje.

„Pradžia – visai netikėta. Pamenu, buvo žiema, sirgau ir man buvo labai nuobodu. Tuosyk ir­ parašiau pirmą eilėraštuką. Bu­vau dvylikos. Taip po truputį­ ir įsibėgėjo. Paauglystėje­ rašiau­ daugiau, studijų metais pri­si­dėdavau prie literatūrinių renginių, dabar dalyvauju Šilalės literatų klubo „Versmė“ veik­loje, stengiuosi nepraleisti nė vieno „Poezijos pavasario“. Klube susibūrę skaitome savo eiles, klausomės kitų, kažkas pagroja, gaunasi šiltas, jaukus renginys. Įsimintinos tų susitikimų akimirkos, labai jautrūs žmonės susirenka: išsikalbam, atviraujam...

Apskritai kuriantis žmogus yra jautresnis, tai žinau pagal save, tad kartais tenka labai susikaupti ir to neparodyti – tiesiog stengiuosi vertinti natūraliai visas aplinkybes, neimti giliai į širdį ir taip neįsileisti nuoskaudos. Nes gyvenimas yra toks, koks yra“, – atvirauja Sigita, pridurdama, kad ir jos sutuoktinis bei vaikai pasižymi šita jautrumo styga.

Paklausta, kodėl jai svarbu poezija ir kam to reikia, Sigita atsako paprastai: kiekvienas turi savo nusiraminimo būdą.

„Tai kaip meditacija. Kažkas lanko jogos užsiėmimus, kažkas skaito knygas, šoka, dainuoja. Man ir knygas skaityti patinka, ir kurti. Ir grybauti, kai grybų būna daug. Miške ramybę atrandu. Maldoje – taip pat. Pomėgiu žmogus save realizuoja. Svajoju išleisti savo poezijos knygą ir labai to norėčiau, kol dar gyvi tėveliai. Galbūt taip ir nutiks. Manęs nebeliks, bet liks kūryba, kuri yra tikriausias atminimas. Aišku, mano poezijos­ skaitytojų daug gal neatsirastų, bet­ šeima, draugai, pažįsta­mi – taip. Juk kažką žmogus pri­valai palikti“, – svarsto litera­tė.

Sigita mano, kad potraukis į literatūrą, kūrybą jai parėjo nuo­ tėčio.

„Tėtis gražiai dainuoja bei groja akordeonu. Šiek tiek ir kuria, bet savo eilių neviešina: jos visos skirtos šeimos švenčių, sukakčių progoms. Mama­ labai darbšti, kantri, bet tokių polinkių neturi. Beje, gabumų­ menui mūsų šeimoje nestinga­ nė vienam. Vyras groja gitara ir­ yra sukūręs ne vieną dainą pagal mano eiles, bet dainuoja kol kas tik šeimos rate, tarp savų. Dainuoja jiedu ir su septintoke mūsų dukra Ūla, kuri mokosi vokalo, laimėjo ne vieną konkursą, tad svajoja ir apie solistės karjerą. Parašo ir eilėraščių. Sūnus Nojus, dviem metais jaunesnis, dalyvauja raiškiojo skaitymo konkursuose,­ yra tapęs laureatu, jo labai raiškus tarimas. Bet kad kurtų eiles – ne. Kol kas labiau domisi sportu, juk berniukas, dar labai mėgsta statyti iš lego detalių. O mano mokinukai turbūt nežino apie mano kūrybą, gal jiems tai dar neįdomu. Tačiau kartą ketvirtokai paklausė, ar poetas Gintaras Patackas yra mano giminaitis. Taip, vyro giminaitis. Tad šita meno, kūrybos linija sieja mus abu.

Kolegos žino apie mano pomėgį, įvertina, domisi, prašo pa­skaityti, pasidalinti, pasako gerą žodį. O man kūryba – tarsi kvėpavimas. Kaip ir skaitymas. Manau, jog vaiko potraukis skaity­ti labai priklauso nuo šeimos. Jeigu mato skaitančius tėtę, mamą, močiutę, senelį, jis irgi skaitys. Kai tokios tradicijos šeimoje nėra,­ mums, mokytojams, sudėtingiau, nors ir reikalaujame. Visiems skirtingai sekasi: vienas per mokslo metus perskaito dvidešimt knygelių, o kitas vos vieną. Bet ir tai jau yra labai gerai – vadi­nasi, mokytojai pavyko vaiką­ kažkaip įkalbėti, susitarti. O gal­ tai ir bus postūmis skaityti atei­tyje. Pradėti skaity­ti knygeles reikia dar mažam vai­keliui – maniškiai nė metukų neturėjo. Užtat vėliau buvo renkami mokyklos metų skaitytojais. Rezultatas ateina, kai įdedi darbo“, – įsitikinusi mokytoja.

Sigita svarsto, jog sąveika tarp pedagogo darbo ir kūrybos yra labai glaudi.

„Mokytojas taip pat yra kūrėjas – reikia sudėlioti visą pamokos scenarijų. Suplanuoti ir numatyti galimas situacijas. Turi taip pat būti ir psichologas, ir vadybininkas. Menininkas ir aktorius, kas vaikams labai patinka. Oratorius: kad vaikai išgirstų, reikia kalbėti rišliai, aiškiai ir raiškiai. Va kiek daug sąsajų mokytojo profesija turi su daugybe kitų.

Per savo keturias išleistų pra­dinukų laidas turėjau ketvirtoką, kuris per išleistuves suri­ma­vo man ketureilį. Dabar jis ir kuria, ir groja, ir dainuoja – Mokytojų dieną ateina į mano klasę, groja ir dainuoja. Labai­ smagu“, – džiugiomis akimirkomis darbe dalijasi mokytoja.

Moteris džiaugiasi gyvenimu ra­miame miestelyje.

„Šilalę aš tiesiog įsimylėjau, čia man labai patinka, niekur daugiau nenoriu. Čia auga mano vaikai, jiems čia saugu, arti mokykla. Šilalėje gausu renginių, netrūksta ir kultūrinių, tik dalyvauk. Man čia gyvenimas­ mie­las. Taip, aš optimistė – mane optimizmas veža ir veda, todėl ir pamokas praskaidrinu jumoru, nes mokytojas negali būti paniurėlis“, – sako pedagogė.

Sigitos eilėraščių ne kartą spausdino „Šilalės artojas“ – literatė jų redakcijai atsiunčia nuolat ir už tai jai dėkojame. Nemažai jų išspausdinta Marijampolės literatų klubo almanache, Sigitai besimokant kolegijoje, kuriuos pasirašydavo dar mergautine Leminauskaitės pavarde, Tauragės apskrities literatų almanache bei kt.

Ir visgi didžiausia Sigitos svajonė – išleisti savo poezijos knygą.

„Tai mano tėveliams būtų didelis džiaugsmas. O man didžiausia laimė – juos turėti“, – sako Sigita.

Pabaigai – posmai apie laimės sparnus, kurių „smilgai pa­kelės“ likimas nebuvo šykštus.­

Aš esu

Aš esu lyg smilga pakelės,

Aš stebiuosi bundančia vėsa,

Aš girdžiu kuždėjimą širdies,

Aš regiu, kaip keliasi diena.

Aš noriu nors lašo rimties,

Aš esu lyg smilga pakelės.

Aš įsivaizduoju ateities 

ryškias dėmes,

Aš dar jaučiu smėlyje tavas 

pėdas,

Aš liečiu gitaros stygą skambią,

Aš rūpinuosi tais, kurie 

dar kenčia.

Aš verkiu, o ašaros kalbės,

Aš esu lyg smilga pakelės.

Aš suprantu žiemkenčio grūdą,

Aš sakau – gyvenimas rūstus, 

bet šaunus,

Aš svajoju apie negęstančią 

mūzą,

Aš stengiuosi užsiauginti

laimės sparnus.

Aš viliuosi – jų nepavydės,

Aš esu lyg smilga pakelės.

Eugenija BUDRIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.