Gero žodžio galia

Trys žmonės, trys nugyventi gyvenimai. Senatvėje, gyvenimo saulėlydy, visi norime tik vie­no – kad kas nors aplankytų, pabūtų kartu, pasišnekėtų, jei reikia – padėtų, patrumpintų ir palengvintų vienatvės valandas... 

Ir dabar aš, gerokai įbridęs į devintą dešimtį, geriau suprantu, koks malonus yra kito žmogaus dėmesys, geras žodis, kaimyno palabinimas, pagalba ar bent pasiūlymas padėti nukasti nuo tako sniegą, įnešti glėbuką malkų...

Mokytojas Kazimieras Šetkus 

Vytogaloje turėjau laimės susipažinti ir bendradarbiauti su Vytogalos pradinės mokyk­los mokytoju K. Šetkumi. Kartu su juo darbavomės Stasio Girė­no gimtinės muziejuje, klėtelėje įrengėme Vytogalos kaimo istorijos ekspoziciją. Čia dar tebėra Kazimiero nubraižyti kaimo rėžiniai sklypai, įvairių laikotarpių Vytogalos bei aplinkinių kaimų gyventojų sąrašai. Muziejaus teritorijoje, greta Ne­pri­klau­so­mybės 10-mečio kry­žiaus, stovi akmuo čia gyve­nusiam ir mokytojavusiam gar­siam keliau­tojui Matui Šalčiui atminti su Kazimiero išlietu buvusio mokytojo metaliniu bareljefu. 

1990 m. kartu meistravome Lietuvos Nepriklausomybės 10-me­čiui paminėti atstatomą kryžių. Par­vežėme didžiulį ąžuolą į Kazimiero kiemą, nužievinome, užplakėme šniūrą iš abiejų ąžuolo pusių. 

Prisimenu, 1959-aisiais dirbau su meistrų statybininkų bro­lių Alek­sandro, Stanislovo, Pet­ro Rim­kų bri­gada. Pradžiai mums liepė nutašyti rąstą. Tą moku. Pradėjau tašyti. Meistras liepė užplakti ir ant­rą rąsto pusę. Aš paklausiau: „Kodėl?“ Meistras atsakė trumpai: „Taip reik“. Daugiau nebeklausinė­jau: jei pasakė, matyt, taip reik. O ko­dėl taip reik, sužinojau po 30 me­tų.

Su tuo „taip reik“ kaip tik ir susidūriau Vytogaloje dirbdamas Nepriklausomybės kryžių. Dieną nutašiau vieną pusę, o kitąryt atvažiavęs žiūriu ir netikiu – kreivai nutašyta, linija nukrypusi 6 centimetrus. Pats ant savęs pykstu – atrodo, jau buvau patyręs statybos darbuose, o dabar taip kreivai nutašiau. Ruošiuosi pertašyti tą išlinkimą. Šalia stovi Kazimieras, santūriai šypsosi, o tada ramiai pasako: „Kai nutašysi antrą pu­sę, rąstas pats iššsitaisys“. Pasirodo, jis tą paslaptį žinojo. 

Kartu rengėme ir knygą „Vytogala“. Vėliau Kazimieras išleido knygą „Šilalės kraštas ir mokykla. Kazimiero Šetkaus atsiminimai“, surinko išsamią kartoteką apie Šilalės rajono partizanus.

Gyvenimo galulauky Kazimie­ras liko savo namuose vienas. Kartą aplankiau jį, radau kieme. Sako: „Stoviu, stoviu prie vartelių, Žiūriu, žiūriu, gal kas užsuks.“ 

Vis užsukdavau. Kazimieras, būdavo, stovi pasirėmęs prie vartelių, šypsosi linguodamas galvą ir tyliai sako: „Nebe tas jau Klemensas kaip buvo seniau, nebe tas. Jau vejiesi mane, bet nepavysi. Vis tiek aš išeisiu pirmiau...“ 

Senukas žemdirbys 

Ak, ta nelemtoji senatvė. Rodos, galva dar dirba, spėji sugaudyti sa­vo mintis, bet kūnas nebeklauso, atsilieka. O jauni ne­nori suprasti.

Atgimimo pradžioje buvau Ši­lalės savivaldybėje dėl žemės reikalų. Dvi darbuotojos ruošiasi eiti pietauti. Girdžiu, kaip prie langelio stovinčiam seneliui trumpai burbteli: „Ateik po pietų“.

Ir taip jau atsitiko, kad, einant pro duris, tam pačiam se­nukui, gy­va bėda, nusmuko kelnės. Pro šalį eidamos tos pa­čios dvi darbuotojos metė rep­liką: „Dieve Dieve, jam dar žemės reikia“. 

Priėjęs padėjau seneliui pasikelti kelnes. Jis kiše­nėje susirado vinį, kurią panaudojau vietoj ištrūkusios sagos... 

Nors tai buvo jau seniai, ir dabar prisimenu tą iš susijaudinimo negalintį ištarti nė žodžio senelį, jo pilnas ašarų akis, dėkingą žvilgsnį.

Senieji žmonės viršutinio ap­siausto kišenėje visada nešiodavosi (turėdavo) po vieną ki­tą vinį. Jomis pasinaudodavo sutrūkus pakinktams, ištrūkus burnoso (viršutinio milinio apsiausto) sagai. 

Petrė Kasputytė

Gyvenime teko susipažinti ir keletą metų pabendrauti su skaudaus likimo paženklinta močiute P. Kasputyte iš Paegluonio kaimo Batakių seniūnijoje, Tauragės rajone. Važiuojant į Tauragę, akis vis užkliūdavo už šiame kaime prie plento stovinčios mažos sodybėlės. Trobelė vienu galu, nedidelis tvartukas su daržinėle, jauja ir mažytė klėtelė. Kartą užsukau. Namuose radau šeimininkę P. Kasputytę, senučiukę su lazdele. Ji mielai papasakojo apie savo gyvenimą. Mirus tėvams, Petrutė liko be šeimos, sakė, daug metų gyvena viena. Darbus apdirbti padėdavo kaimynai, jau keletą metų ją lankė socialinė darbuotoja, kuri atnešdavo maisto, išvirdavo sriubos, aptvarkydavo. Viskas būtų neblogai, tik ta vienatvė, anot Pet­ru­tės, pabosta. 

Upynos muziejui ji atidavė kėdutę ir jos tėvelio naudotą smetoninį galąstuvą. Jis buvo įdėtas į jo švarko kišenę. Pasakojo Petrutė, kad kai tėvelis parėjo pjovęs pievą, švarką pakabino ant sienos. Bet netikėtai susirgo, taip ir nebesikėlė. Švarkas su galąstuvu kišenėje liko kaboti dar apie 50 metų. Muziejuje jie tik žinančiam primins mažosios sodybėlės likimą...

Lankiau Petrę keletą metų, atveždavau medaus, išsišnekė­da­vo­me. Sakydavo: „Laukiu, lau­kiu. Jau ir sniegas nutirpo, o tavęs vis nėra. Mašinos vis bėga ir bėga pro šalį. O kai viena sustojo, žinojau, kad tu ateisi“.

Kartą užsukęs Petrutės neberadau. Durys atidarytos, lazdelė padėta ant stalo, ant sienos tebekabo jos tėvo apsiaustas. Susiradau kaimynus, sužinojau skaudų senutės likimą. Pasirodo, atsirado niekadėjas, kuris ją kankino ir nužudė. Susirinko kuklius jos maisto likučius, po to dvi dienas slapstėsi jos daržinėje...

Tuščia sodybėlė dar kurį laiką stovėjo. Bet atsirado kitas valkata, kuris pakišo degtuką. Iš gaisravietės dar ištraukiau keletą kaimo kalvio kaltų durų vyrių. Taip dingo dar vienas mūsų krašto istorijos puslapis...

Trys mano prisiminti seneliai, atkeliavę į gyvenimo galulaukį, ku­rį laiką liko vieni, bet neužgeso noras pabendrauti, pasikalbėti, pajausti artimo, kaimyno, buvusio mo­kinio rankos, gero žodžio, kad ir menkutės paramos, kad ir mažo dėmesio. Seneliui Šilalėje užteko vienos vinies ir mažos pagalbos užsegti drabužį; Kazimieras jautėsi laimingas, sulaukęs prie vartelių kaimyno, buvusio savo mokinio; Pet­rutė džiaugėsi sulaukusi pavasario, pražydusių obelų, pravažiuojančio žmogaus su šviežio medaus stiklainiuku.

Dabar jie, kaip labai gražiai kažkada pasakė viena tokia pat močiutė, „visi jau išėjo avinėlių ganyti“...

Klemensas LOVČIKAS,

kraštotyrininkas

A. AMBROZOS nuotr.