Dvaro festivalio atgarsiuose – Baubliai ir Girdiškės bažnyčia
Prieš keletą metų iš kraštiečių šventės į Dvaro festivalį transformavęsis renginys tarsi nutiesė materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo tiltus tarp Girdiškės ir Bijotų. Šimtmečius besitęsianti bendra parapijos istorija mena laikus, kuomet garsusis bajoras Dionizas Poška duobėtu keliu bričkute važiuodavo į Girdiškės bažnyčią, sukinėdavosi jos šventoriuje, grožėdavosi apylinke, šimtamečiais medžiais. Atrodo, jog Bijotų dvaro festivalio metu viena iš sudedamųjų dalių ir buvo, pasitelkus rašytinius bei nerašytinius šaltinius, bent šiek tiek praskleisti, kas čia buvo prieš daugmaž du šimtus metų ir kas yra dabar...
„Pristatau išskirtinai mažytį muziejų ne tik Lietuvoje, bet greičiausiai ir Europoje, įkurtą tūkstantmečio ąžuolo, pavadinto Baubliu, kamiene“, – sakė muziejininkė Lina Bajorinienė.
Jo įkūrėjas D. Poška, pasiturintis, apie 500 hektarų žemės ir 40 baudžiauninkų savininkas, kilmingas to meto žmogus, šiame ąžuole rašydavo, priiminėjo svečius, ilsėjosi ir net laikė apie 200 knygų, savo rankraščius. Būdamas vienas iš tų, kurie suprato praeities svarbą, gretimame ąžuolo kamiene kaupė senienas – ginklus, biustus, Lenkijos karalių portretus, antikos dievų atvaizdus, padargus, didžiulius kaulus, sulaukdamas nevienareikšmiško lankytojų ir visuomenės dėmesio. Čia būta Prancūzijos imperatoriaus Napoleono armijos karių, bendravimo su poezijos, mokslo, visuomenės elitu – poetais Adomu Mickevičiumi, Simonu Stanevičiumi, Vilniaus universiteto profesoriais Ivanu Loboiko, Joachimu Leleveliu, grafu Nikolajumi Rumiancevu, vyskupu Juozapu Giedraičiu ir kitais žymiais to meto asmenimis. Išlikęs ir stebuklingai vienos kaimo senutės malkinėje rastas stalelis, ant kurio parašytas garsiausias D. Poškos kūrinys „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“.
Plataus spektro kūrybinė, visuomeninė veikla, užimama padėtis Bijotų dvaro savininkui sudarė prielaidas tapti vienu iš žemaičių kultūrinio sąjūdžio lyderiu, žinomu žmogumi, o 1812 m. įkurtas Baublių muziejus laikomas ne tik kraštotyros pirmtaku, bet ir tautos muziejaus užuomazga. D. Poška yra laikomas ir pirmuoju Lietuvos archeologu, kuris rinko, saugojo ir tyrė įvairiausius daiktus, o kolekciją matė ne kaip saugyklą, bet tarnaujančią pažinimo tikslams.
Po šio šviesuolio mirties 1830 m. gegužės 12 d., vykdant testamentą, didelė dalis sukauptos bibliotekos iškeliavo kitur, nyko daugiau nei šimtą metų ant atviro lauko esantys Baubliai, muziejus tapo apytuštis. Ir tik pirmos Lietuvos Nepriklausomybės metais susirūpinta Baublių apsauga, reikšme bei įprasminimu – 1930 m. uždėta medinė apsauga, šalia pastatyta mokykla.
Šiandien išlikusi tik nedidelė dalis eksponatų, stebinančių retumu: pavyzdžiui, šiuolaikiniais mokslininkų metodais nustatyta, kad saugomas banginio žandikaulis iš vietos durpyno gali būti net 50 tūkst. metų senumo. Tad galbūt galima sakyti, jog kažkada už 100 kilometrų nuo dabartinio Baltijos kranto tyvuliavo vandenynas...
Šalia Baublių bujoja apie 400 metų senumo ąžuolas, atstatytoje Smetonos laikų mokykloje įsikūrusi muziejaus administracija, biblioteka, prie tvenkinio rekonstruotas malūnas.
Šiųmetinio Bijotų dvaro festivalio metu D. Poškos važinėtu keliu, dabar lygiu asfaltu, nauju elektriniu autobusu smalsuolių grupės vyko į parapijos centrą – Girdiškės miestelį, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtą 1562 m.
Girdiškėje pasitikusi Šilalės krašto gidų asociacijos pirmininkė, Negirdėtų faktų apie Šilalės kraštą rinkėja Rima Norvilienė priminė, jog nuo pirmųjų maldos namų pastatymo 1781 m., Girdiškė vadinama miesteliu. XIX a. vyskupas Vincentas Juzumas Žemaičių vyskupystės aprašymuose mini, kad Girdiškėje gyvena šviesūs, išsilavinę žmonės, tačiau blaivumas nedidelis. Amžių sandūroje savo energija tarsi ryški žvaigždė čia plyksteli kunigas, poetas, ryžtingas romantikas, įspūdingos bažnyčios statytojas Juozapas Čerkeliauskas, pasirašinėjęs J. Mainionio vardu ir skyręs savo eiles Girdiškei. Ši šventovė vienintelė Lietuvoje turi Švč. Mergelės Marijos Snieginės titulą ir pirmąjį rugpjūčio sekmadienį iškrentantį simbolinį sniegą.
Legenda byloja, jog ankstyvaisiais krikščionybės laikais ant Eksvilino kalvos Romoje rugpjūčio pradžioje iškritęs sniegas buvęs Dievo ženklas įtakingam romėnui ten pastatyti Švč. Mergelės Marijos Snieginės vardo baziliką. 1912 m. vasara Girdiškėje buvusi vėsi ir permaininga, tad ir čia galėjęs iškristi sniegas... O garsi Romos legenda galimai įkvėpė romantiškos sielos kunigą J. Čerkeliauską siekti antro pasaulyje išskirtinio bažnyčios titulo. Sąsajos su Roma, pasak R. Norvilienės, išliko iki šiandien – pasirodo, jai pačiai lankantis šio Italijos miesto bazilikoje paaiškėjo, kad ten dirbantis kunigas yra lietuvis...
Kitas Girdiškės bažnyčios išskirtinumas – kunigo Kazimiero Endriukaičio rankomis mediniuose šoniniuose altoriuose įkurdinti šventieji. Ilgametis parapijos kunigas, ragavęs architektūros mokslų, iš gretimo miško ąžuolų sukūręs šedevrą, įsiamžino krašto kultūros paveldo istorijoje bei atgulė amžinojo poilsio senosiose Girdiškės kapinėse.
Seniausias meno kūrinys bažnyčioje – 1888 m. Teodoro Butkevičiaus nutapytas Mergelės Marijos paveikslas yra įtrauktas į saugomų valstybės vertybių sąrašą.
Tad Girdiškėje visais metų laikais galima pajusti vasaros sniegą, realizuotą romantizmą, o į Bijotus ne tik turistus, bet ir mūsų krašto žmones kviečia tūkstantmečiuose ąžuoluose tebesklandanti tautos istorija…
Arūnas MIKALAUSKAS,
istorikas
Nuotr. iš Bijotų dvaro festivalio archyvo
