Vaistininko gyvenimą įprasmino pagalba žmonėms

Gyventi taip, kad dėl nieko nereikėtų gailėtis ir jaudintis dėl rytojaus. Tokia taisykle va­dovaujasi farmacininkas Jonas Leilionas, beveik prieš 30 metų vaistinės direktoriaus kaklaraištį iškeitęs į baltą chalatą ir nuo tada pasiruošęs dieną ar naktį padėti vaistinės duris praveriantiems klientams. Už nuolatinę pagalbą žmonėms, dėmesingumą, siekį padaryti kitų žmonių gyvenimą prasmingesnį ir šviesesnį, šiemet J. Leilionui įteikta „Auksinė gilė“ – garbingiausias Šilalės savivaldybės apdovanojimas.   

Gyvenimo kelią nulėmė atsitiktinumai

Galima manyti, jog J. Leiliono gyvenimo kelią nulėmė atsitiktinumai. Nors Mosėdyje užaugęs jaunuolis gerai mokėsi, iki studijų Kauno medicinos instituto (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Gydomosios medicinos fakultete jam pritrūko šiek tiek balų. Kaip tik tais metais Farmacijos fakulteto dekanas nusprendė, kad reikia į farmaciją pritraukti daugiau vyrų ir neįstojusius vaikinus pakvietė mokytis vaistininko profesijos. Jei kurį laiką Jonas ir galvojo apie perstojimą studijuoti svajonių profesijos, tos mintys greitai išgaravo – farmacija J. Leilionui patiko, jis tikina iki šiol nė karto nepasigailėjęs, kad ne jis, o profesija jį pasirinko. Mato, kaip nelengva dirbti gydytojams, dėl perkrauto grafiko, budėjimų ligoninėje turintiems atsisakyti švenčių ir savaitgalių, ir džiaugiasi, jog jo darbas vaistinėje yra ramesnis, suteikia galimybę lengviau gyventi. 

Žemaičio iki kaulų smegenų, kaip pats sako, Jono gyvenimo kelyje atsitiktinai atsirado ir Šilalė. Po studijų atidirbti privalomus trejus metus pasirinko Klaipėdos centrinę vaistinę, kur iš karto tapo Vaistažolių skyriaus vedėju. Po pusmečio išgirdo, kad pareigų atsisako ir kitur gyventi išvyksta Šilalės centrinės vaistinės vedėja, todėl ilgai negalvodamas su žmona persikėlė į miestą, kuriame iki tol nė karto nebuvo net buvęs. 

Per keturis dešimtmečius Šilalė J. Leilionui tapo antraisiais namais. Čia užaugino sūnų, sukūrė verslą, išpuoselėjo savo kiemą ir žaliąja oaze pavertė „Joninių vaistinę“. Dabar jis sako, kad niekada net nepagalvojo, kad galėtų šią vietą palikti. Jonas įsitikinęs, jog gyventi mažame miestelyje yra daug pliusų. Viskas arti, nereikia daug laiko skirti kelionei į darbą, stovėti automobilių kamščiuose – per juos nespėtų padaryti nė pusės tiek, kiek bū­na susiplanavęs. Ir dešimtmečiams keičiant vienas kitą, vaistininkui Šilalėje netapo nuobodu.

„Dirbu su daug žmonių, visi jie skirtingi. Kadangi sulaukiu tikrai gausaus būrio klientų, poreikiai ir problemos labai įvairios, nėra kada nuobodžiauti. Parduoti vaistus – didelė atsakomybė, svarbu žmogui paaiškinti, kaip su jais elgtis, kad padėtų, o nepakenktų. Ne be reikalo kaskart, rek­lamuojant bet kokius vaistus, įspėjama pasikonsultuoti su vaistininku. O kartais tik konsultacijos žmogui ir tereikia, nebūtina net vaistų pirkti“, – įsitikinęs vaistininkas. 

„Paskutiniam dinozaurui“ svarbiausia tradicijos

Daugiau nei prieš 30 metų privatizavęs Šilalės vaistinių tinklą, J. Leilionas įkūrė UAB „Šilalės vaistinės“, kurios veidu tapo „Joninių vaistinė“. Iš pradžių įmonė valdė ir rajono miestelių vaistines, kurios pamažu nebeatlaikė didžiųjų vaistinių tinklų konkurencinio spaudimo. Dabar „Joninių vaistinė“ turi vienintelį filialą Kaltinėnuose.  

„Buvo sunkių laikų, ypač, kai pradėjo steigtis vaistinių tink­lai. Tie kolegos, su kuriais pradėjome kurti nuosavas vaistines, jų seniai nebeturi – tokių „paskutinių dinozaurų“, kurie yra nepriklausomi, Lie­tuvoje nedaug liko. Ne kartą galvojau, kad ir man teks kelti rankas į viršų, bet labai pasiteisino sprendimas dalintis patalpomis su sveikatos priežiūros įstaigomis“, – tikina J. Leilionas.  

Jam gaila, jog senosios vaistininkystės tradicijos nyksta, o farmacininkai kuo toliau, tuo labiau tampa vaistų pardavėjais.

J. Leilionas iš paskutiniųjų stengiasi laikytis „aukso vidurio“, todėl ant vaistinės durų prie informacijos apie darbo va­lan­das įrašytas ir padrąsinimas: „Skambinkit, visada padėsiu“.

Visada ir padeda, nes gyvena ten pat, virš vaistinės.

„Man nėra problemos ateiti, o žmogui tai labai svarbu, nes vaistai yra prekė, kurios reikia čia ir dabar. Esu linkęs padėti, man nesunku“, – kartoja Jonas. 

Pasak jo, kas žino, kad vaistininkas čia pat ir gyvena, į duris pabeldžia, kas nežino, skambutį paspaudžia. Dažnokai tenka atrakinti vaistinę po darbo valandų, ypač savaitgalių pavakariais, kai niekas nedirba, nes Šilalėje budinčių vaistinių nėra.

J. Leilionas pripažįsta, kad turėti savo vaistinę jam yra didelis malonumas, nes gali dirbti taip, kaip supranta ir nori. Svarbiausia, jog niekas neįsakinėja, neužkrauna pardavimo planų, nenurodo, kokių papildų ir kiek privalo parduoti. Todėl „Joninių vaistinė“ yra visiškai kitokia: lentynose surikiuoti ir antikvariniai vaistų gamybos indai, ir senovinės svarstyklės, o svarbiausia – pasieniai neapkrauti prekių dėžėmis, bet patalpas puošia išskirtinai daug daug gėlių. Beje, apie Jono pomėgį jas auginti ir sugebėjimą prižiūrėti daugelis užsukančiųjų į vaistinę irgi nepaliauja stebėtis: kaip reikia jomis taip rūpintis, kad šios net pribloškia savo vešlumu.

„Esu laisvas pats spręsti, ką žmogui pasiūlyti. Ta laisvė suteikia malonumą dirbti. Didžio­siose vaistinėse dirbantiems nė­ra kada konsultacijas teikti, jie priversti skubėti, o mano klientai kantrūs, palaukia, kiek reikia. Ir žmogui gerai, ir man malonu pagelbėti“, – tvirtina Jonas, daugumą savo klientų vadinantis vardais, žinantis jų sveikatos problemas ir net galintis nuspėti apsilankymo tikslą.

Ir juokauja, jog bene labiausiai džiaugiasi, kad pačiam dar nereikia vaistų, sako, kad jų nau­dojimo istorija yra visiškai „šva­ri“. Bet ir parduodamas vaistus kitiems, jis vadovaujasi taisyk­le, kurią išmoko institute: visada primena vartoti jų tik tiek, kiek reikia, ir kiek galima mažiau. 

Gydo šypsena ir geras žodis J. Leilionas įsitikinęs, kad jei žmogus moka pinigus, jis privalo jam padėti. Tuo labiau, jog kai ką nors skauda, niekas nežiūri, kiek kainuoja, perka viską, kas pasiūloma. 

„Vienas iš mano principų – parduoti žmogui tai, kas jam tik­rai gali padėti, o ne paimti iš jo pinigus. Man užtenka to, ką turiu. Ne maisto papildai, o sveikas gyvenimo būdas leidžia ilgiau išlikti sveikiems ir energingiems. Sveiko gyvenimo receptas gali būti visai paprastas – daugiau šypsotis, nesirūpinti tuo, ko negali pakeisti, aktyviai leisti laisvalaikį. Kuo ramiau gyveni, kuo mažiau nervinies, tuo sveikesnis jautiesi“, – neabejoja J. Leilionas, po kurio konsultacijų žmonės iš vaistinės dažnai išeina šypsodamiesi ir be vaistų. 

Vaistininkas laikosi principo, kad klientą gali greitai prarasti, todėl jei jau žmogus atėjo, jam reikia skirti visą dėmesį ir suteikti kiek įmanoma didesnę pagalbą. Per daugelį darbo metų J. Leilionas įsitikino, kad žmonės vertina paprastumą ir konkretumą, nori bū­ti sutinkami su šypsena – ne be reikalo sakoma, kad šypsena ir geras žodis gydo geriau už brangius vaistus. Gal dėl to jam nėra nei blogų, nei piktų žmonių, visi atrodo geri ir draugiški. 

„Aš ne gydytojas, ma­no žinios įgytos patirtimi, aš pasakoju žmonėms apie vaistus, o gydytojai jiems tegul sa­ko apie ligas, kuriomis serga. Bet žmonės labai dažnai klausia patarimų, nes sunku patekti pas gydytojus. Dėl to ir internete daug kas ieško informacijos, kaip gydytis. Tai pavojingas dalykas: leng­va prisitaikyti sau ligą, nes daugelio simptomai panašūs, nors ligos tai skirtingos“, – savigydai nepritaria J. Leilionas.   

Žinia, jog už nuolatinę pagalbą, dėmesingumą, siekį padaryti kitų žmonių gyvenimą prasmingesnį ir šviesesnį jam bus įteikta „Auksinė gilė“, J. Leilioną sujaudino iki širdies gelmių.  Tokio įvertinimo jis teigia nesitikėjęs, bet džiaugiasi, kad šilališkiai pastebėjo jo atsidavimą savo bendruomenei. Dėl to ir „Auksinę gilę“ padėjo matomiausioje vaistinės vietoje.  

Tai ne pirmas J. Leilionui skir­tas apdovanojimas. 2021 m. jis buvo išrinktas „Metų šila­liš­kiu“ ir nominuotas šiam apdovanojimui už pasišventimą profesijai, Šilalės policijos komisaria­to vadovai už pagalbą, sulaikant nusikaltėlius, jam yra įteikė simbolinę policininko statulėlę, turi ir įvairiausių padėkų. 

Sėkmę lemia požiūris į gyvenimą

Skirtingai nei daugelis verslininkų, J. Leilionas tikina nebijantis palikti vaistinės „be priežiūros“ – sako gerai žinantis, kad patikimai komandai likus dirbti, nieko blogo neatsitiks. Grįžta iš atostogų laimingas, pailsėjęs, tada darbas ir vėl teikia palaimą. O kasdienybę paįvairina aktyvus gyvenimo būdas. Dar neseniai bėgiojo krepšinio aikštelėje, bet rankos trauma privertė rasti kitą užsiėmimą. Nusipirko dviratį ir mina jį pasimėgaudamas vos ne kiekvieną laisvą pavakarę – toks poilsis, anot jo, išvėdina galvą ir pakrauna po darbo išsekusias energijos „ba­terijas“. 

Nors darbas sudaro labai didelę J. Leiliono gyvenimo dalį: ateina į vaistinę pirmas, išeina paskutinis, dažnai lieka vienas tvarkyti vaistinės dokumentų, sunku būtų pasakyti, kuo jis nesidomi. Pats pripažįsta, kad tikriausiai yra atsigimęs į savo krikšto mamą, kuri nepaprastai mylėjo gėles – tą mato visi, ateinantys į „Joninių vaistinę“. Mėgsta su šeima keliauti, šią vasarą visi poilsiavo Austrijos kalnuose. Slidinėja, nardo, sako, jog po vandeniu atsiveria dar žavesnis ir spalvingesnis pasaulis. Bet labiausiai patinka grybauti – draugai Joną vadina grybų karaliumi. Šilalė tam labai tinkama vieta, toli net nereikia važiuoti – Jonas juokiasi suradęs savo „daržą“ už Biržų Lauko. 

Daug metų aktyviai dalyvavęs politikoje, J. Leilionas dabar iš jos yra visiškai pasitraukęs. Prisipažįsta nusivylęs, kai supratęs, jog politika tampa nešvariu verslu, kad idėjas, kuriomis degė daugelis žmonių, pakeitė naudos ieškojimas. 

„Politika turi tapti tam tikru gyvenimo būdu. Man jis netiko. Mano „partija“ dabar yra mano klientai, mano darbo vieta“, – tikina J. Leilionas, gyvenime nesigailintis nieko, ko negali  pakeisti ir numatyti.

Todėl ir kitiems pataria rūpintis tik šia diena. Neskubėti, visus darbus dirbti ramiai, nes skubant niekada nepavyks padaryti daugiau, nei gali. Toks požiūris labai palengvina kasdienybę, suteikia pasitikėjimo ir pilnatvės, o svarbiausia – leidžia vaistininkui visus, užsukančius į vaistinę, sutikti ir išlydėti su šypsena. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.