Lietuvis kunigas Italijoje tapo didvyriu

Yra daugybė kelių, sugrąžinančių žmones į savo kraštą. Dažnai čia par­veda vaikystės vietų ilgesys, noras bendrauti su artimesniais ar tolimes­niais giminaičiais, bet būna ir kitokių aplinkybių, kai po daugelio metų į gimtąsias vietas grįžta prisiminimas apie kažkada iš čia išėjusius. Tokį prisiminimą apie savo senelio brolį, kunigą Stanislovą Bartkų į Upynos kraštą iš toli­mo Alpių kalnų miestelio šį rugpjūtį parvežė ūkininkė, poetė Dalia Petke­vi­čienė. 

Rugpjūčio 17 d. Italijos Montalto Ligure miestelio gyventojai minėjo 80-ąsias kun. S. Bartkaus žūties metines. 1944-ųjų va­sarą Šv. Jurgio bažnyčios kunigą, va­do­­vavusį didžiulei našlaičių prieglaudai, nukankino Italijos ir Vokietijos nacistai. Šiame krašte lietuvis prilyginamas kone šventajam, nes, paaukodamas sa­vo gyvybę, išgelbėjo kelių dešimčių tėvus praradusių vaikų gyvybes. Kun. S. Bart­kaus atminimą Montalto Ligure mies­telio gyventojai mini nuo pat Ant­rojo pasaulinio karo pabaigos, jo pavardė yra iškalta kare žuvusiems kunigams atminti skirto memorialo centre.  

Pavasarį Upynos krašte pasklido žinia, jog italai ieško kun. S. Bartkaus artimųjų. Montalto Ligure miestelio me­rijoje apie šį lietuvį buvo žinoma tik tiek, kad jis gimė Kliukių kaime ir, tikėtina, esąs lenkas. Pasak D. Petkevičienės, Lietuvoje paieškos prasidėjo tada, kai į kalnų miestelį atvyko gyventi lietuvis Lukas Baltrūnas, iškart supratęs, kokios tautybės kunigas palaidotas bend­rame kape. Surasti artimuosius, kurių paieškas italai pradėjo nuo Telšių vyskupijos kurijos, padėjo Upynos muziejuje dirbanti Regina Mickuvienė – buvusi istorijos mokytoja nusprendė, jog reikia klausinėti buvusių mokinių.

„Kai Regina paskambino ir paklausė, ar mūsų giminėje nebuvo kunigo, iškart atsiminiau močiutės skrynioje saugotą nuotrauką. Man, mėgusiai apžiūrinėti šeimos relikvijas, ji liepdavo tos nuot­raukos neliesti. Bet žinojau, jog joje bu­vo senelio Antano brolis, kurį Italijoje nušovė besimeldžiantį. Niekaip negalėdavau suprasti, kaip galima nušauti besimeldžiantį žmogų“, – vaikystės prisiminimais dalijasi Dalia. 

D. Petkevičienė sužinojo, kad tarp Var­sėdžių ir Upynos buvusiame Kliukių kaime, dabar ši vietovė vadinama Pa­iekvedžiu, kažkada stovėjo sody­ba, ku­rioje jos prosenelių šeima augi­no aštuonis vaikus. Stanislovas mokėsi Vytogalos pradinėje mokykloje, paskui išvyko į Kražių gimnaziją. Ten jį pastebėjo Kristaus karaliaus ordino misionieriai. Kartu su kitais trim jaunuoliais S. Bartkus išvyko mokytis į užsienį. Dalios giminaičiai savo šeimos albume rado  16-mečio Stanislovo nuot­rauką, iš Elburno (Vokietija) siųstą Dalios seneliui Antanui. 

D. Petkevičienės šeimą ir jos pusseserę Reginą Montalto Ligure meras pakvietė į kunigo 80-ųjų žūties metinių paminėjimo iškilmes. Nuvykusios į kalnų miestelį, kuriame gyvena apie 400 žmonių, šilališkės išgirdo, kad Antrojo pasaulinio karo metais Alpių kalnuose buvo daugybė partizanų grupuočių, o Italijos bei Vokietijos nacistai žiauriai baudė visus, kuriuos įtardavo jiems padedant. Montalto Ligure miestelio apylinkėse 1944-ųjų rugpjūtį jie nušovė kelis ūkininkus, vieną dieną pasirodė ir našlaičių prieglaudoje. 

Italai pasakojo, jog kun. S. Bartkus ir kartu su juo tarnavęs vikaras Bielinis labai stengėsi apsaugoti nuo mirties vaikus, kuriuos nacistai buvo suvarę ir uždarę Šv. Jurgio bažnyčioje. Vos 5–6 metų našlaičiai matė, kaip žiauriai buvo kankinamas jų globėjas – jį daužė šautuvo buožėmis, mušė ir spardė, o galiausiai subadė durklu ir nuritino nuo kalno. Viena šią tragediją menanti moteris dar yra gyva ir gyvena Aust­ralijoje.

Dalia stebisi, kad mažo Italijos miestelio žmonės iki šiol saugo lietuvio kunigo atminimą. Netgi yra išleista apie jį pasakojanti knyga, sukurtas filmas, netoli miestelio bažnyčios įrengtas atminimo memorialas. Į susitikimą su kunigo artimaisiais iš Lietuvos atvykę Montalto Ligure mero tėvai irgi tikino pažinoję kunigą, iki šiol saugo jo nuotrauką.

„Italai domisi galimybėmis paskelbti kun. S. Bartkų kankiniu bei palaimintuoju, nors tai yra ilga ir labai sudėtinga procedūra“, – pasakoja Dalia. 

Italijoje ant senelio brolio kapo D. Petkevičienė išbėrė pačios siūtame lininiame maišelyje atvežtos gimtosios sodybos žemių, padėjo tautine juostele perrištą rugių puokštę, o kunigo atminimą saugančio kalnų miestelio bažnyčiai padovanojo lietuviško rūpintojėlio skulptūrėlę. O pati iš kelionės grįžo su dideliu rūpesčiu – upyniškė įsipareigojo iš italų kalbos išversti ir Lietuvoje išleisti knygą apie tolimame Alpių kalnų miestelyje didvyriu tapusį savo senelio brolį...

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. pašnekovės