Mokinių sėkmė – didžiausias mokytojo darbo įvertinimas

Didelė rajono švietimo bendruomenė šiandien pradeda minėti Tarp­tau­tinę mokytojų dieną. Kaip bebūtų vertinamas mokytojo profesijos prestižas, nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų turėjęs mokytojo, pasi­tikusio jį peržengus mokyklos slenkstį ir išlydėjusio į gyvenimą siekti svajonių. Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius Stasys Norbutas įsitikinęs, kad mokyklos laikosi ant mokytojų, ir kaip besikeistų gyvenimas, jaunam žmogui visada reikės jų įkvepiančio pavyzdžio bei palaikymo. 

Gyvenime nieko nenorėtų keisti

Už kūrybinį aktyvumą, pilietines iniciatyvas ir aplinkinių pagarbą Šilalės savivaldybės pagarbos ženklu „Auksine gile“ šiemet apdovanotas S. Norbutas profesiją rinkosi tuo metu, kai mūsų visuomenė dar tik pradėjo laisvėti. Pavyzdžiu jam tapo jo paties mokytojai, ypač tie, kurie rasdavo laiko ne tik mokyti savo dalyko, bet ir pasidomėti, kaip sekasi, padrąsinti, užsiminus apie ateities svajones, priminti, jog darbštumas, atsakingumas ir užsispyrimas anksčiau ar vėliau duoda ir norimą rezultatą. Būdamas mokiniu jis mielai įsitraukdavo į popamokines veiklas, renginius ir 11 klasėje rimtai pradėjo mąstyti apie pedagogo profesiją. 1988-aisiais su klasės draugu nuvežęs dokumentus į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą, pasirinko rusų kalbos ir literatūros mokytojo specialybę, o kai atsirado galimybė kartu įgyti ir gretutinę, studijavo dar ir lietuvių kalbą bei literatūrą. Tik nei viena, nei kita S. Norbutui netapo pagrindine. Pirmojoje savo darbovietėje – Pajūralio pagrindinėje mokykloje padirbėjęs metus, nusprendė pasinaudoti kvietimu dirbti Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus vidurinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoju ugdymui. Aplinkybės taip lė­mė, kad labiausiai ir įtraukė administ­racinis darbas. Penkeri metai direktoriaus pavaduotojo patirties paskatino imtis vadovauti tai pačiai vidurinei mokyklai, kuriai 2008-aisiais buvo suteiktas gimnazijos statusas. Po beveik 20 metų Kvėdarnoje ryžosi iššūkiui dalyvauti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktoriaus konkurse. 

Sėkmė nenuvylė, ir štai jau dešimtmetis, kai S. Norbutas vadovauja 45 mokytojų ir kone 400 mokinių kolektyvui. Per tą dešimtmetį gimnazija pasikeitė neatpažįstamai. 

„Sudėtinga palyginti, kas sunkiau – administracinis ar pedagoginis darbas. Mokykloje visi darbai nelengvi, jei nori juos gerai atlikti, nes reikia dirbti su žmonėmis, su kiekvienu rasti bendrą kalbą. Bet darbas man patinka, todėl ir esu čia. Jei reikėtų rinktis iš naujo, nieko nenorėčiau keisti“, – tikina ypatingo gimnazijos bendruomenės įvertinimo šiemet sulaukęs direktorius, neslepiantis, jog šis pasitikėjimas ir garbė jam yra ir didžiulis įsipareigojimas visai gimnazijos bendruomenei.

„Auksinė gilė“ nėra tik mano įvertinimas. Vienas, be savo bendruomenės, būsi niekas, tai bendras visų – mokytojų kolektyvo, mokinių, jų tėvų darbas, nes svarbu, kaip visi įsitraukia į mūsų veiklą, kokius teikia siūlymus. Labiausiai ir džiaugiuosi bendruomene, kuri už manęs stovi, kuri visuose darbuose palaiko“, – sako S. Norbutas.

Mokyklos pamatas – mokytojas

Pasak gimnazijos vadovo, kiek metų bedirbtum, visą laiką atsiranda naujų iššūkių. Iš pradžių svarbiausia buvo pamatyti, pažinti ir susidraugauti su kiekvienu kolektyvo nariu. Nors atėjo ne iš toli, pateko į visiškai kitą aplinką, reikėjo visiems susitarti, kuria kryptimi dirbs ir kokio rezultato  sieks. Tada svarstė, kaip ugdymo procesą padaryti patrauklesnį ir mokiniams, ir mokytojams, kad visi nebijotų iššūkių, įsitraukiant į projektines veiklas, pasimokytų iš kitų mokyklų patirties. Dabar svarbiausia rasti mokytojų, nes jų labai trūksta.

„Visi amžėjame ir matome, jog šiemet gal net paskutiniai metai, kai gimnazijoje mokytojų dar netrūksta. Bet kitų mokslo metų jau lauksime su nerimu. Per dešimt­metį į šią gimnaziją pri­ėmiau dirbti tik vieną jaunesnį nei 30 metų mokytoją, kuris atvyko per programą „Renkuosi mokyti“ ir po dviejų metų išvažiavo atgal į Vilnių. Nuostabus žmogus, pedagogas iš prigimties, tokių labai reikia, jis sėkmingai mokytojauja ten, kur gyvena jo šeima. Jei norime turėti mokytojų, reikia rasti, ką pasiūlyti jauniems specia­listams, kad jie čia ateitų ir liktų gyventi. Gražios aplinkos, švaraus oro, vietos vaikų darželyje neužtenka, nes tą siūlo visi“, – įsitikinęs Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius. 

Šiuolaikinis mokytojas turi bū­ti kūrybiškas, inovatyvus, nuo­lat besimokantis, įsiklausantis į savo mokinius bei juos girdin­tis. Svarbiausia – rasti santykį su mokiniais, o tai ne visada pavyksta. S. Norbutas neabejoja, jog mokytojai jaudinasi dėl kiek­vieno mokinio, bet pamatyti ir giliai pažinti kiekvieną, kai klasėje sėdi 30 mokinių, ne visada įmanoma, juo labiau, kad į gimnaziją ateina penkiolikmečiai, jau turintys savo patirtį ir įpročius, tad tam, jog atsirastų savitarpio supratimas, reikia laiko.

„Tačiau kad ir kaip būtų, mokyklos laikosi tik ant mokytojų – to niekas negali paneigti. Kartais reformos mus išmuša iš ritmo, ima atrodyti, kad viskas slysta iš rankų. Bet kai susėdam, pasikalbam, įvertiname, ką esame nuveikę, stiprybė grįžta – pamatome, jog mes jau viską darome, tik gal akcentus reikia sudėlioti kitaip. Juk visų reformų esmė yra ugdyti gerą, kultūringą žmogų, atsakingą pilietį. Į žodį „ugdyti“ telpa daugiau, nei mokyti ir auklėti, nes formuojamas požiūris į kitą žmogų, į savo šalį. Jaunoji karta labiau vertina valstybingumą, jie didžiuojasi, kad yra Lietuvos piliečiai, supranta, kiek galimybių jiems suteikia šalies nepriklausomybė. Turime suvokti, kad pasaulis pasikeitė, mūsų jaunimas nėra blogesnis vien dėl to, kad turi daugiau galimybių, bet tuo pačiu – ir daugiau iššūkių“, – sako gimnazijos direktorius.

Pasak S. Norbuto, per nepriklausomybės laikotarpį pasikeitė mūsų gyvenimas, taip pat ir švietimo sistema, ir tuos procesus suvaldyti nėra lengva – per reformas nemažai gerų dalykų sugadinama, daug ko padaryti neįmanoma. Švietimo sistema yra inertiška, tam, jog pamatytum, ką duoda pokyčiai, reikia laiko, o visi norėtų, kad jie vyktų čia ir dabar.

„Politikų, kurie strateguoja reformas, norai būna geri, bet reikia įvertinti galimybes. Kai trūksta žmogiškųjų išteklių – nėra psichologo ar mokinio padėjėjo, pagalbos mokiniui suteikti negali. Kaimo vaikai negali lankyti būrelių, nes kelis kartus siųsti autobusą tuo pačiu maršrutu trūksta lėšų. Didelis iššūkis mokyklai sudaryti sąlygas kiek­vienam vaikui patirti sėkmę, pasiūlyti veiklas, kurios padėtų atrasti save. Kai klausiame moki­nių, ar jiems patinka mokytis, nemaža dalis atsako neigiamai. Galima suprasti, nes mokymasis yra sunkus darbas, bet visiškai kitaip vaikai žiūri į mokyklą, jei joje turi mėgstamą veiklą. Mūsų užduotis yra rasti galimybių skirti dėmesį gyvam žmogui, o ne statistiniam vienetui“, – tikina S. Norbutas. 

Didžiausia vertybė – mokyklos bendruomenė

„Mokykla nėra pastatas, kaip gražiai jis beatrodytų. Tai žmonės – mokiniai, mokytojai. Bend­ruomenė mūsų gimnazijoje yra vertybė, pagarbus bendravimas tarp kolegų, mokinių su mokytojais yra pagrįstas lygybe bei pagarba. Atėję pirmokai netrunka pajusti, kad mokytojai į juos žiūri kaip į suaugusius, jie pasijaučia vertinami. Kai kalbuosi su mokiniais, kurie baigė gimnaziją, girdžiu, kad būtent tie geranoriški tarpusavio santykiai labiausiai jiems ir įsiminė. Dar labiau suburtų bendruomenę glau­desnis mokinių tėvų įsitraukimas, tai leistų formuoti stip­resnes vertybines nuostatas, bet vis sunkiau tai padaryti dėl žmonių susiskaldymo, nepasitikėjimo vieni kitais“, – apgailestauja direktorius.  

Anot S. Norbuto, dabar dažnai mokiniai yra drąsesni už mokytojus, kuriems tarsi trūksta ambicijų ir pasitikėjimo savimi, tačiau būtent mokytojų palaikymas ir paskatinimas įkvepia mokiniams ambicijas siekti gyvenime savo svajonių. Mokykla stengiasi neatsilikti nuo naujų technologijų, dėl to nuolat vyksta ugdymo proceso pokyčiai. Mokytojai norėtų, jog tie pokyčiai labiau įtrauktų mokinius, kad jie būtų dar aktyvesni, drąsesni. 

„Ugdymo procese mokytojo vaidmuo yra didžiausias. Norėtųsi žinias pateikti per praktinį procesą. Esame išsikėlę tikslą stiprinti STEAM dalykų ugdymą, akcentuoti inžinerinį mąstymą – tai, ko reikia dabartinių mokinių ateičiai. Tūkstantmečio mokyklų programos įgyvendinimo aptarime neseniai nuskambėjo mintis, jog kažkaip atsitinka, kad mokinys lieka visų pokyčių šone, nors turėtų būti jų cent­re. Gal taip veikia laikmetis, nes dažnai būna sudėtinga susitelkti, nedrąsu prisipažinti, jog norisi geresnio rezultato, svajoji apie kažką konkretaus ateityje. O ir lūkesčių mokiniai dažnai nedrįsta kelti – esame regiono gyventojai, drąsos mums labai trūksta. Kita vertus, mūsų mokiniai išvyksta į didmiesčius ir atranda ten save, o jų pasiekimai negali mūsų nedžiuginti“, – tvirtina Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius. 

Pasak S. Norbuto, mokykloje dirbti nelengva, bet yra daug gražių dalykų. Gera matyti, kaip jauni žmonės auga, bręsta, todėl ir mokytojai negali senti, privalo neatsilikti nuo laikmečio. Mokiniai nori matyti reiklius bei teisingus pedagogus, bendradarbiaujančius ir darančius įtaką bendruomenės gyvenimui. Blogiausias dalykas mokytojo darbe yra atsiribojimas, nes jauni žmonės, susidūrę su neteisybe, gali palūžti. Mokytojas turi daugiau patirties, gali ir privalo pagelbėti, parodyti kelią. Nors mokykloje ne visada būna lengva, kartais aplinkybės taip susiklosto, jog situacijai suvaldyti reikia įjungti šaltą protą, nuvyti šalin emocijas.

„Galiu neabejodamas sakyti, jog visi mokytojai mokiniams atiduoda dūšią, stengiasi ir nori, kad jiems sektųsi. Bet visi esame žmonės, klystame, dažnai nusvyra rankos, kai stengiesi, o  nepasiseka, dėl to labai svarbu, kad ir mokiniai, ir jų tėvai, ir visuomenė suprastų bei palaikytų mokytoją. Linkėčiau mokytojams daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos priimti iššūkius ir nebijoti būti atviriems su savo mokiniais bei kolegomis. Kad mokymas teiktų džiaugsmo, o kasdienybė suteiktų kuo daugiau akimirkų, parodančių gražiąją mokytojo darbo pusę, matant, kaip pastangos atsiskleidžia per mokinių sėkmes. Tai ir yra didžiausias mokytojo darbo įvertinimas“, – įsitikinęs Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius S. Norbutas. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.