Nematoma fronto linija: kova su žmonių naivumu

Penktadienį Šilalėje apsilankė žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas, visuomenininkas Jonas Ohmanas. Ukrainą remiančios organizacijos „Mėlyna/geltona“ steigėjas ir va­dovas stebisi, kad žemaičiai, visada buvę lietuvių tautos stuburu, pradėjo tikėti pranašais, siūlančiais draugauti su Rusija ir tvirtinančiais, kad ta draugystė stebuklingai garantuos taiką. 

J. Ohmanas sako, jog Lietuva susižavėjo dar 1989-aisiais, kai Krokuvoje sutikęs lietuvių studentes išgirdo pasakojant apie Sąjūdį, tautos norą atkurti okupuotą valstybę. Pasipriešinimas totalitariniam režimui švedui tuomet atrodė kaip stebuklas, o kai 1991-aisiais atvažiavęs į Lietuvą išgirdo apie pokario partizanų kovas ir mūsų siekį tapti laisviems, apsisprendė gyventi Lietuvoje. 

„Istorija lėmė, kad Lietuva turėjo būti gal Lenkijos, gal Rusijos provincija, bet, nepaisant visų okupacijų, ji yra valstybė su savo kalba, kultūra, tradicijomis. Bet svarbiausias akcentas kovoje dėl laisvės man pasirodė pokaris. Apie tai sukūriau dokumentinį filmą „Nematomas frontas“, kuriame atskleidžiama partizanų vado Juozo Lukšos istorija“, – pasakoja J. Ohmanas. 

Nors lietuvių kalba švedui anuomet skambėjo keistai, po trijų mėnesių jis jau galėjo ja susikalbėti. Matė, kaip neleng­va Lietuvoje buvo gyventi 1991 m., stebėjo, kaip gyvenimas pamažu gerėjo, ir stebėjosi, kad visi galvoja, jog taip turtingai ir laimingai gyvens visada. Kai prasidėjo įvykiai Kryme, J. Ohmanas sako neabejojęs, kad karas palies ir mus. Netgi ketino pats eiti į frontą, bet greitai suprato, jog kariams labiau reikia pagalbos, jie nori apsiginti, bet neturi kuo.

„Aštuonerius metus niekas netikėjo, kad karas priartės. Vi­si sakė: praeis... Lietuviai yra protingi, gudrūs, moka skaičiuoti, bet nežmoniškai naivūs, tikėdami kaimynystėje esančios teroristinės valstybės geranoriškumu. Negaliu klausytis, kai teigiama, jog su ja reikia draugauti, nepykdyti, nes juk mes norim taikos. Taip, mes norim taikos, bet reikia suvokti, kokia šalis yra kaimynystėje. Deja, žmonės nenori girdėti nemalonių dalykų apie karą, krizes, dėl to populistiniai pažadai juos nuteikia palankiai, nemažai žmonių nesigilina, nei kas tą sako, nei kaip tas bus pasiekta. Įdomiausia, jog tai vyksta Žemaitijoje, kur praktiškai nėra rusakalbių piliečių. Kai girdžiu tokį disonansą, darosi ir pikta, ir baisu. Jau seniai visi turėjome suprasti, kad rusai niekada nepasikeis, jie buvo ir bus užkariautojai, ėjo ir eis prievartaudami, engdami, žudydami. Rusija yra mūsų amžinas priešas, jos retorika iki šiol nepasikeitė. Jie ramių ramiausiai tebesako, jog „Pribaltika naša“ ir mes į tai privalome įsiklausyti, jei norime gyventi laisvi“, – įspėja J. Ohmanas. 

Jo nuomone, didžiausia lietuvių nelaimė yra būtent naivumas. 1940 m., kai aplink liepsnojo karas, daugelis vis tiek tikėjo, kad jis kažkaip praeis pro šalį. Anuometiniai valstybės vadovai neįvertino grėsmės, net karininkai balandžio mėnesį dar pirko žemės sklypus, statėsi namus. 

„Nereikia galvoti, kad patys rusai staiga praregės, pasipriešins ir pareikalaus Putino nutraukti karą. To niekada nebus dėl to, kad Ukrainoje kariauja

Rusijos kaimas ir kalėjimas. Maskvoje, Piteryje išsilavinusi, turtinga šios šalies visuomenė karo nė nejaučia. Vyksta nebylus susitarimas su miestu: mes jūsų neliesime, kol tylėsite. Skambinu draugams, klausiu, kaip jie gyvena, jie aiškina, kad jų miestai gražiausi pasaulyje, viskas nuostabu ir geriau būti negali... 

Su kaimu yra kitaip. Ten vyrai atiduodami į karo mėsmalę mainais į pinigus. Neseniai vienas ukrainiečių dalinys paėmė į nelaisvę ruskį. Manydamas, jog jį sušaudys, jis aiškino, kad dėl to situacija tik pablogės: sakė, gyvenu kaime, kur visi geria ir mušasi, todėl, jei mane sušaudysit, žmona gaus išmoką, bus turtingiausia tame kaime, galės puoštai, baliavoti. O kitą rytą kaimiečiai svarstys, ką dar gali išsiųsti į karą“, – pasakoja J. Ohmanas.

Ukrainą remiančios organizacijos „Mėlyna/geltona“ vado­vas džiaugiasi, kad prasidėjus Rusijos puolimui, žmonės suprato, jog karą reikia stabdyti, parama įgavo didžiulį mastą. Akcija „Radarom“ per trumpą laiką surinko 14 mln. eurų, iš Izraelio pavyko gauti 17 radarų, kurie saugo Ukrainos dangų. Dabar jie yra pagrindi­nė oro gynybos priemonė, o ukrainiečiai prašo atsiųsti dar bent 20 tokių radarų. Pasak J. Ohmano, netiesa, jog lietuviai pavargo aukoti. Organizacija „Blue/Yellow“ praėjusį mėnesį surinko įprastus 600 tūkst. Eur ir gali paremti tokius ukrainiečiams būtinus projektus, kaip nuolat į pafrontę vykstančios lietuvių medicininės misijos. 

„Taip, žmonės pripranta prie karo, gyvenimas eina savo vaga. Rūpestį kelia tai, jog Vakarų vals­tybės atseit pavargo. Vokietija, Prancūzija svarsto, kad reikia tartis, kitų metų pradžioje jos žada inicijuoti kažkokias derybas. Bet apie ką šnekėtis, kai žudomi žmonės – bus dar vienas nevykęs Minsko variantas. Todėl tenka pripažinti, jog svarbiausi yra didžiųjų valstybių ekonominiai interesai. Kai kurie diplomatai neformaliuose pokalbiuose neslepia, kad reikia kuo greičiau pabaigti karą, nes reikia daryti „normalų verslą su Rusija“, kur yra žaliavos, didelė prabangos prekių rinka – jie mato Rusijoje didžiulius pinigus ir net nenori, jog Ukraina laimėtų, nes Rusijoje tai sukeltų chaosą. Bet nenori, kad ir pralaimėtų, todėl sako, jog reikia jai padėti. Tuo labiau, kad karas silpnina Rusiją. Todėl po kiekvienų žudynių, tokių kaip Bučoje, ginklų pamėtėjama daugiau – vyksta savotiškas žaidimas. Negali tvirtinti, kad Vakarų šalys nieko nedaro – sako, daro, kiek gali, bet atsiunčia 30 tankų, kurie 1000 kilometrų fronte nieko nereiškia. Nuvažiuoji į dalinį ir girdi, kad jam reikia 24 minosvaidžių, o teturi tris. Kaip gintis?“ – svarsto J. Ohmanas.  

Gerai perpratęs Donbaso rea­lybę ir net parašęs knygą „Don­baso džiazas“, jis mato panašumų su Lietuva. Pasak jo, neramu, kad mūsų šalies Vyriausybė apleido regionus, visą dėmesį skirdama Vilniui bei didiesiems miestams. Jo manymu, protingiausia būtų investuoti į provinciją, kad joje gyvenantys žmonės nejaustų ekonominio atsilikimo, kad likimo valiai palikti gyventojai nenusiviltų savo valstybe ir jos valdžia.

„Migracija, kaimų ir miestelių tuštėjimas, skurdas sudaro galimybes visokio plauko guodėjams apsukti žmonėms galvas. Populistai visame pasaulyje naudojasi žmonių nusivylimu, nostalgija jaunystei, kai buvo „viskuo pasirūpinta“. O tai kelia pavojų valstybingumui“, – įspėja J. Ohmanas. 

Pasiteiravus, kodėl rizikuoja, važiuodamas susitikti su kariais į fronto liniją ir veždamas jiems paramą, jis sako, kad kitos išeities nėra. 

„Pats nekariauju, bet esu jų užnugaris, tiekiantis paramą, kad tie, kurie gina Ukrainą, galėtų atlikti savo darbą. Žinau, ką galiu padaryti, tą ir darau. Jei nieko nedarysime, laiko klausimas, kada mes čia, Lietuvoje, turėsime labai rimtų prob­lemų“, – tikina J. Ohmanas, už paramą kariaujančiai Ukrainai jau gavęs net 39 įvairius valstybinius apdovanojimus. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.