Lietuvos ir užsienio istorikų dėmesio centre – dipukų istorijos
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, minėdamas 80-ąsias trečiosios Lietuvos emigracijos bangos metines, 2024 m. spalio 4 d. Vilniuje surengė tarptautinę konferenciją „Didysis pasitraukimas iš Baltijos šalių: emigraciniai procesai Europoje 1944-1949 m.“. Konferencija taip pat buvo skirta istoriniams procesams ir transformacijai Mažojoje Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje 1944-1948 m.
Pranešimus skaitė ir diskusijoje dalyvavo svečiai iš Vokietijos, Čekijos, Latvijos, Estijos, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto, Klaipėdos universiteto, Lietuvos istorijos instituto, taip pat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre dirbantys mokslininkai. Renginyje apsilankė ir savo įžvalgomis apie pasidalino pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis.
„Šiuolaikiniai geopolitiniai iššūkiai, tarp kurių ir emigracija, nors turbūt negalime visiškai sulyginti 1944-ųjų ir dabartinių emigracijos bangų, skatina prisiminti ir mūsų išeivius bei jų istorijas: kas juos paskatino bėgti, kaip juos priėmė Vakarų šalys, juk ir jie gyveno sudėtingomis pokario sąlygomis, kokios asmeninės ir visos pasitraukusios bendruomenės istorijos. Nereikia užmiršti, kokį svarbų vaidmenį išeivija suvaidino nuolat Vakaruose, keliant Lietuvos okupacijos klausimą tarptautinėje plotmėje“, – sakė konferencijos organizatorė dr. Kristina Burinskaitė, LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorė.
Konferencijos dalyviai savo pranešimuose pabrėžė didžiųjų pasitraukimų iš Baltijos šalių 80-metį bei prisiminė šį laikotarpį, nes jis turėjo didžiulės įtakos šių tautų bei valstybių ateičiai. Šios konferencijos metu buvo pristatyta nors dar neišleista, bet jau spaustuvėje, esanti LGGRTC istoriko dr. Juozo Banionio knyga „Dipukų gyvenimo pėdsakais“, kurioje derinant su tų metu liudininko atsiminimais pristatoma perkeltųjų ( displaces) žmonių gyvenimas pirmaisiais emigracijos metais.
Ši konferencija ir greitai pasirodysianti knyga yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikų indėlis į Baltijos šalių tarptautiniame projekte „Europos tragiškoji atmintis. Moterys pabėgėlės ir 1944 m. Didysis pabėgimas“, skirtame paminėti 1944 m. kaip didžiosios emigracijos iš Baltijos šalių aštuoniasdešimtmetį.
Antrojo pasaulinio karo sumaištis, sovietinės ir nacių okupacijos negailestingai paveikė ir išblaškė lietuvių tautą. Lietuvos žmonės, jau patyrę 1940 – 1941 m. sovietinį terorą, 1944 m. vasarą, baimindamiesi artėjančios antrosios sovietų okupacijos, pradėjo trauktis tolyn į Vakarus - prasidėjo trečioji Lietuvos emigracijos banga. Lietuvos gyventojai pirmiausia bėgo į Vokietijos vakarinę dalį, pas amerikiečius, anglus ar prancūzus, ten tikėdamiesi išsigelbėti nuo fizinio sunaikinimo ir moralinio spaudimo. Jų gretas papildė tautiečiai, kurie nacių okupacijos metu prievarta buvo išvežti darbams ar uždaryti koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose. Visi jie – karo pabėgėliai – politiniai tremtiniai penktojo dešimtmečio viduryje susispietė Vakarų Europoje ir dauguma jų prisiglaudė vadinamosiose DP (Displaced persons – išvietintųjų asmenų) stovyklose.
1944 m. sovietų sugrįžimas į Lietuvą kaip ir kitas Pabaltijo šalis turėjo tragiškas ir ilgalaikes pasekmes tie valstybėms, tiek žmonėms. Tai ir toliau besitęsiančios represijos, sovietizacija, kilęs ginkluotas pasipriešinimas, kuris nors ir pareikalavo daugybę aukų, bet turėjo didžiulės įtakos tolimesniam pilietiniam pasipriešinimui. Tačiau neretai mes pamirštame dar vieną svarbų procesą tai didžiuliai demografiniai pokyčiai, į Vakarus pasitraukusius tūkstančius žmonių, kurių netekimas tai ir asmeninės tragedijo, nuostoliai tautai bei valstybei, nes neteko daugybės intelektualių žmonių. Pokyčiai Klaipėdos krašte ir Rytprūsiuose.
Tai buvo ženkli lietuvių tautos dalis, po antrojo pasaulinio karo atsidūrusi Vakarų pasaulyje, tapusi protesto prieš Tėvynės pavergimą ženklu. Ilgainiui šie Lietuvos Respublikos piliečiai sovietams virto savotišku „nepatogiu elementu“, Vakaruose skleidusiu tikrąją žinią apie sovietų okupaciją, sovietinio režimo represijas bei partizanų kovas prieš okupantą. Todėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikų bendruomenė šiais savo darbais nutarė įprasminti trečiosios emigracijos bangos 80-ąsias metines, aktualizuojant šią temą mokslinėje konferencijoje.
1949 m. birželio 14 d. buvo paskelbta Lietuvių Charta, kuri, prieš pasklindant lietuviams po laisvąjį pasaulį, paklojo būsimos politiškai aktyvios išeivijos, besiburiančios įvairiuose kraštuose lietuvių bendruomenėms, ideologijos pamatus. Tai buvo lietuvius dvasiniais ryšiais siejantis dokumentas, vadintas „tautiniu Katekizmu“, kuris skelbiamas „Lietuvių tautos amžinųjų siekimų vardan“. Todėl neišvengiamai be kitų tautos gyvastingumą užtikrinančių dalykų Lietuvių Chartoje plėtojama mintis apie nepriklausomą Lietuvos valstybę. Politinės išeivijos didžiuoju uždaviniu tapo siekis „neleisti užmiršti ir palaidoti laisvajame pasaulyje lietuviškosios bylos“.
Nuotraukos Kęstučio Puloko ir LGGRTC darbuotojų
