Kaip įveikti Rusiją? (I dalis)

Lietuvos istorija, šimtametė mūsų tautos pa­tirtis nuo pat Moskovijos kunigaikštystės su­(si)­kūrimo 1283 m. sako, kad šis mūsų kai­my­nas rytuose nuo pat savo ištakų yra už­prog­ra­muotas kariauti dėl išlikimo. Rusijos imperija, dabartinė kolonijinė Rusijos Federacija, yra lo­giška tąsa to, ką tarp dviejų priekalų – Lietuvos ir Mongolų ordos – nukalė tarp dviejų to meto didžiausių Europoje jėgų laviravę, pri­si­taikę, žiaurumu ir klasta užvaldę Maskvos ku­ni­gaikščiai.

Rusija kariauja, nes kitaip negali egzistuoti 

Todėl ir dabar, rašydami šias eilutes, mes nuogąstaujame, kad jei netrukus bus pasirašy­tos paliaubos, prasidės taip lau­kiamos Vakaruose taikos de­ry­bos tarp Ukrainos ir Rusi­jos, dauguma civilizuoto pasaulio atsipūs, o su tariamos Rusi­jos opozicijos ir kito agentūrinio tinklo pagalba po truputį vėl atsiras naratyvas „su Rusija reikia draugauti“.

Mes, deja, labai gerai žinome, koks klaidingas buvo ir yra požiūris esą „iš tiesų Rusijos žmonės siekia taikos, nebeno­ri karo”. Požiūris, kuris senose demokratijose yra paremtas „business as usual“ (ang­lų k. – įprastas biznis) sąvoka, vėl užgoš didįjį Rusijos imperijos ledkalnio pagrindą, o politikai Briuselyje, Paryžiuje ir Berlyne matys tik „nuolankią ir taikos siekiančią” viršūnėlę. Taikos „naujos realybės“ formate, žinoma.

Rusija, tokia, kokia yra šiandien, pati nesustos ir kariaus visada. Ji kurs puolimo planus, net ir jei kažkas iš kvailumo ar sąmoningai trimituoja apie taiką ir vienasmenę Vladimiro Putino kaltę.

Putinas, nors ir karo nusikaltėlis bei teroristas, tačiau toli gražu ne didysis karo kaltininkas. Jis tiesiog yra imperialistinės Rusijos produktas. Kūrinys. Rusijos tikslų įsikūnijimas. Klysta tie, kurie, klausydami taip vadinamos Kremliaus „opozicijos” suokimo ma­no, jog, pakeitus Putiną, Rusija staiga taps visiškai kitokia. Taip nebus, nes Rusija ir su Putinu, ir be Putino kelia ir kels didžiulę grėsmę pasaulio tvarkai, demokratijai bei visų mūsų laisvei.

 Kodėl?

„Toje paklusnioje tautoje visuomenės institucijų įtaka visoms klasėms tokia didelė – nevalinga įpročių įtaka taip suformuoja žmonių charakterius, – kad net kraštutiniu keršto įsisiautėjimo atveju, atrodo, veikia tam tikra disciplina. Sąmoningai apskaičiuota žmogžudystė vykdoma rit­mingai. Žmonės žudo vieni kitus, tarsi atlikdami karo, religijos prievolę, be pykčio, be emocijų, be žodžių, ir ta jų ramybė baisesnė už neapykantos siautulį. <...> Žmonės niekada nėra tikri, kad išlaikys savo teritoriją. Tokios sistemos pasekmė yra tai, jog žmogus prirakintas prie savo žemės, savo nelaisvėje neturi net tos vienintelės paguodos, kurią galėtų užtikrinti visuomeninė būklė: pastovumo, įpročių, prieraišumo prie savo vietos. Veikiamas pragariškų kombinacijų, jis, nebūdamas laisvas, juda. Vienas valdovo žodis jį kaip medį išrauna su šaknimis, atima jo gimtąją žemę ir išsiunčia, kad kažkur kitame pasaulio gale žūtų ar sielvartautų... <...> Rusijos istorija yra karūnos valdų dalis. Tai yra kunigaikščio moralinė nuosavybė, kaip žmonės bei žemė yra jo materiali nuosavybė. Ji komponuojama ir laikoma tarsi baldų sandėlyje, kartu su imperijos iždu ir iš jos visos rodoma tik tai, kas tinkama. <...> Rusija Europą mato kaip grobį, kurį į jo rankas anksčiau ar vėliau atiduos mūsų vidaus nesantaika. Ji Europoje kursto anarchiją, vildamasi gauti naudos iš demoralizacijos, kurią pati remia, nes tai paranku jos užmačioms“...

Tekstas aktualus? Norisi ginčytis, jog Rusija šiandien neturi pajėgumų suardyti ir sunaikinti visos Europos? Deja, ginčytis tektų su beveik prieš du šimtus metų šį tekstą parašiusiu autoriumi markizu Astolphe de Custine, kuris tiksliai įvardino Rusijos valstybingumo esmę, dabartinį „ruskij mir“ (rusiško pasaulio) variklį po savo 1839 m.

kelionių po Nikolajaus I-ojo imperiją. Prancūzų aristokrato įžvalgos tada sukėlė didžiulę audrą ir pasipiktinimą tarp Rusijos elito bei ambasadorių.

(Šias prancūzų autoriaus, o taip pat ir lenkų bei lietuvių rašytojo Česlovo Milošo įžvalgas galite paskaityti knygoje „Rusija. Transokeaniniai regėjimai“ – aut. pastaba.)

Kas pasikeitė Rusijoje per du šimtus metų?

Beveik niekas. Turime galvoje valstybės (imperijos) funkcionavimo pamatą ir jos eilinio piliečio savivoką. Šia prasme Rusija nesikeičia šimtmečius ir greičiausiai dar ilgai nesikeis. Nesikeis, jei mes nieko nedarysime. Tik šiuo atveju mes kalbame ne apie karą ir mūšius ant žemės, o apie imperinės sąmonės išardymą, jos sugriovimą ne Rusijos miestuose, o didžiulės valstybės piliečių galvose.

Tiek mes, vakariečiai, tiek mū­sų draugai rusai bei ukrainiečiai turi suvokti, jog esminė ir didžioji Rusijos problema yra jos uždarumas. Jis pasireiškia kultūriniu atsiribojimu, kraštu­tiniu nacionalizmu, imperiniu identitetu, išskirtinės, rusiško­sios tapatybės įtvirtinimu, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, laikant save aukščiau, sutrypiant kitas tautas bei valstybes, absoliutinant „ruskij mir“, o svarbiausia – nuolatiniu šovinistiniu visa, kas rusiška, puoselėjimu.

Šiuolaikiniam Rusijos piliečiui tikriausiai labai sunku apčiuopti savo istorinę tapatybę, neidentifikuojant jos kartu su Kaukazo, Sibiro ar Vidurio Azijos tautomis. Ta tapatybė – daugiatautė, tačiau išplaukianti iš pavergtų represuotų tautų ir okupuotų teritorijų sampratos.

Tuo tarpu mūsų problema ta, jog, susilieję su Vakarais, pametame giluminį Rusijos vaizdą, jos pajautą ir tendencijas. O jos nesikečia šimtmečiais. Ir Putinas čia niekuo dėtas. Nemanykime, kad Putinas per keliolika metų sukūrė teroristines slaptąsias tarnybas ir liepė joms žudyti žmones. Ne. Būtent tos institucijos ir sukūrė Putiną kaip Rusijos imperinių tikslų įgyvendintoją. O imperiniai tikslai, kurie, kaip suprantate, nesikeičia šimtmečiais, vystomi Rusijoje labai seniai ir labai giliai.

Karo, prievartos, smurto kultas ugdomas nuo pat pirmųjų vaikų visuomeninio gyvenimo dienų, totalus visuomenės militarizavimas vyksta beveik visose socialinio gyvenimo srityse. Jis buvo vykdomas šimtmečiais ir dešimtmečiais, kalant į galvas vaikams, jog mirti už tėvynę ir carą yra tikrasis didysis rusiškas gėris ir didžioji „ruskij mir“ misija.

Gal kai kam, skaitant šias eilutes, atrodo, kad tai gerokai perlenkta, bet iš tiesų tai – anokia naujiena. Apie imperines rusų ambicijas seniai skelbia istorikai, nagrinėdami Ivano IV, Pet­ro I, Jekaterinos imperinės politikos raidą. Deja, šių laikų ant­raščių politikai istorikų negirdi, nenori girdėti ir jų pritarėjai. Viską užgožia labai paprastas ir primityvus antivertybinis aspektas – Didžioji Ekonominė Nauda.

Visgi, norėdami, jog mūsų kai­mynai transformuotųsi, priva­lo­me pradėti kalbėti apie jų problemas, įtraukdami į diskusiją žinomus visuomenės veikėjus, tikruosius rusų disidentus, Vakarų pozicijos ir opozicijos atstovus. Nes siekdami išsaugoti imperiją, kad ir „demok­ratinės reformų Rusijos“ pavadinimu, mes nebūsime pajudė­ję iš mirties taško ideologiniame lygmenyje. O tai reikš tik viena – naują Rusijos imperijos plėtros etapą.

Naują karą. Dar baisesnį, dar labiau griaunantį ir gniuždantį.

Kaip pakeisti Rusiją rusų mąs­tysenoje? Apie tai jau kalba žinomi Ukrainos analitikai, teigdami, jog neįmanoma „sunaikinti 140 milijonų“, tačiau būtina formuoti naujus naratyvus „perprogramuojant rusus kitokiam elgesiui“.

Tam, kad pasiektume šį tikslą, būtina perprogramuoti save. Kaip tai padaryti – kitose mūsų analitinėse įžvalgose.

Aurimas NAVYS, 

Mindaugas SĖJŪNAS

Visuomenės informacinio saugumo agentūros ekspertai 

(www.visagentura.com/blog)