Daryti, nesidairant, ką kiti daro...

Minint buvusio Telšių vyskupijos vyskupo kun. Jono Borutos SJ gimimo 80-metį, „Šilalės artojo“ skaitytojams siūlome prisiminti šio dvasininko ir visuomenės veikėjo, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktoriaus, vieno iš seserų vienuolių teologijos ir katechetikos slaptųjų kursų vadovų nueitą gyvenimo kelią – spausdiname Lietuvos gyventojų genocido ir re­zistencijos tyrimo centro istoriko Arvydo Gelžinio parengtą informaciją. 

J. Boruta gimė 1944 m. spalio 11 d. Kaune. Jo tėvas Jonas Boruta (1915–1996 m.), Kauno VDU profesorius, inžinierius mechanikas, priklausė pokario rezistencinei organizacijai Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumui ir 1948 m. buvo nuteistas 25 metams lagerio. Mama Zinaida Daukšaitė-Borutienė buvo gydytoja stomatologė. J. Boruta, baigęs Kau­no 13-ąją vidurinę mokyklą, 1962 m. mėgino stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tačiau kaip politinio kalinio sūnus nebuvo priimtas. 1970 m. jis baigė Vilniaus universiteto fizikos-matematikos fakultetą, įgijo teorinės atomo fizikos specialybę, dirbo Mokslų akademijos Fi­zikos instituto moksliniu bend­radarbiu. 1982 m. apsigynė kandidato disertaciją, tačiau pažymėjimas, liudijantis apie fizikos-matematikos mokslų kandidato laipsnio suteikimą, tuomet nebuvo išduotas. (1992 m. Lietuvos mokslo taryba šią disertaciją nostrifi­kavo, suteikdama J. Borutai gamtos mokslų daktaro laipsnį.) 1975 m. pradė­jo teologijos studijas pogrindinėje kunigų seminarijoje, 1981 m. – pogrindžio noviciatą Lietuvos jėzuitų provincijoje. 1982 m. rugpjūčio 5 d. Skaistgirio (Joniškio r.) Šv. Jurgio bažnyčioje vysk. Julijonas Steponavičius jį slapta įšventino kunigu.

Po to kun. J. Boruta nelegaliai padėjo kunigams įvairiose parapijose, pats nesėkmingai bandė gauti kunigo regist­racijos pažymėjimą Ukrainoje. 1982 m. slapta buvo paskirtas dirbti į Ukrainos Chmelnickio srities katalikų parapiją.­ Ten išbuvo vos mėnesį, nes KGB įsakė išvykti. 1982–1989 m. buvo Kybartų (Vilkaviškio r.), Valkininkų (Varėnos r.) ir Viduklės (Raseinių r.) klebonų pagalbininkas, šias pareigas ėjo neviešai. 1983–1989 m. dėstė pogrindinėje kunigų seminarijoje, oficialiai buvo įsidarbinęs Valkininkų bažnyčios zakristijonu.

J. Boruta į aktyvią disidentinę veik­lą įsijungė 8-ajame dešimtmetyje,­ pradėjęs studijas pogrindinėje kunigų seminarijoje. Su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ jį labiau supažindino brolis, Kauno politechnikos instituto studentas Šarūnas Boruta, priklausęs Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui ir atnešdavęs pirmuosius numerius į namus. Vėliau, paskatintas kun. Jono Lauriūno, Jonas rašydavo į „Kroniką“ žinutes iš uni­versiteto gyvenimo, versdavo į lietuvių­ kalbą informaciją, gautą iš Rusijos ir Ukrainos. Susipažino ir bendravo su vienu iš „Kronikos“ iniciatorių ir redaktoriumi kun. Sigitu Tamkevičiumi. Pastarasis, nujausdamas, jog gali būti areštuotas, 1983 m. pradžioje paprašė J. Borutos toliau globoti šį leidinį, mat kiti aktyvūs kovos už Bažnyčios ir tikinčiųjų teises dalyviai-kunigai buvo KGB budriai prižiūrimi, o J. Boruta dar nebuvo suspėjęs sukelti įtarimo. Tad po kun. S. Tamkevičiaus arešto 1983 m. gegužės mėnesį, nuo 59-ojo „Kronikos“ numerio J. Boruta tapo redaktoriumi, leidinį redagavo iki 1988 m. Šiuo laikotarpiu buvo išleistas 21 „Kronikos“ numeris. Kun. J. Boruta ne tik redagavo, bet ir buvo pagrindinis informacijos rinkėjas – neturėdamas savo parapijos, važinėdavo po Lietuvą į atlaidus ir ten surinkdavo žinių šiam pogrindžio leidiniui. 

Nuo 1985 m. kun. J. Boruta vadovavo pas jėzuitus besimokantiems pog­rindinės kunigų seminarijos auklėtiniams, dėstytojavo, pasirašė ne vieną pareiškimą dėl tikinčiųjų diskriminavimo, dalyvavo kun. Alfonso Svarinsko, S. Tamkevičiaus teismuose, nevengė kritikuoti sovietų valdžios religinės politikos. Dėl to jo, kaip ir daugumos disidentinio sąjūdžio dalyvių, veikla buvo sekama, nors didesnių represijų pavyko išvengti. Tuo laikotarpiu jis kartu su kun. Vaclovu Aliuliu ir Albinu Deltuva dar vadovavo ir slaptiems seserų vienuolių teologijos bei katechetikos kursams.

1989 m., prasidėjus Atgimimui, kun. J. Boruta buvo paskirtas Vilniaus arkikatedros vikaru ir Lietuvos bei Latvijos jėzuitų provinciolu, tapo Vilniaus arkivyskupijos katechetinės komisijos nariu, neakivaizdinės katechetų mokyklos prie Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto Vilniaus skyriaus dėstytoju bei globėju, 1996 m. – šio skyriaus direktoriumi. Be to, buvo ir Vilniaus kunigų seminarijos dėstytojas, ir Šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje rektorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos vicepirmininkas, dėstė Vilniaus universitete Bažnyčios istoriją ir teologiją ir kt.

1997 m. įšventintas į vyskupus ir paskirtas Vilniaus arkivyskupo augziliaru, iki 2002 m. buvo Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius, o 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II J. Borutą paskyrė Telšių vyskupu. 

J. Boruta paskelbė apie 40 straipsnių iš atomo fizikos, atominės spektroskopijos ir Bažnyčios istorijos, kartu su kitais parengė spaudai knygą „Arkivyskupas Teofilius Matulionis laiškuose ir dokumentuose“, 1993 m. apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Širdis pelenuose“ (rež. Edmundas Zubavičius).

Kun. J. Boruta apdovanotas Sau­sio­ 13-osios atminimo medaliu, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2021 m. tapo Laisvės premijos laureatu.

Prisimindamas savo pogrindžio veik­lą, kun. J. Boruta rašė: „Viešpatie, kokia laimė, kad leidai prie to prisidėti! Didžiausias mums atlyginimas, kad pasirinkai mus, leidai tarpininkauti, kai Tu mūsų krašte pratęsei savo auką ant kryžiaus. Norėčiau, kad ir šiandien visi dirbtume pagal seną anų laikų principą: daryti, nesidairant, ką kiti daro, o daryti visa, ką gali, čia, dabar, šitoj vietoj, kur Dievas mane pastatė ir leido dirbti didesnei Jo garbei. Didesnei garbei To, kuris mus visus myli.“

Nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. J. Boruta buvo Telšių vyskupas emeritas. Mirė 2022 m. gruodžio 19 d., palaidotas Že­maičių Kalvarijos kapinėse, vienuolių ka­pavietėje.

Aldona JAKAVONIENĖ

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja

Nuotr. iš įvairių archyvų