Brangiausi dalykai pinigais nevertinami

Tautodailininkas Augustas Rupšys – kūrybingas ir bendruomeniškas žmogus, kvėdarniškių gerbiamas už nuoširdumą ir atsidavimą savo kraš­tui. Jo darbai puošia Kvėdarnos miestelį, seniūnijoje vykstančias šventes, nes Augustas niekada ir niekam dar nėra atsisakęs padėti. Už kūrybinį aktyvumą, tradicijų puoselėjimą ir pilietines iniciatyvas šiemet jam  įteiktas garbingiausias Šilalės krašto apdovanojimas – „Auksinė gilė“. 

Augustas gimė ir užaugo Kvėdarnoje. Gausios šeimos vaikas iš paskutiniųjų stengėsi kuo anksčiau pradėti gyventi savarankiškai. Dar mokyklos suole supratęs, kad tėvai neturės iš ko leisti jį studijuoti, nusprendė mokytis profesijos ir tapti baldų apipavidalintoju. Klaipėdos technikume A. Rupšys mokėsi įvairiausių menų, bet po švietimo reformos tapo paprasčiausiu staliumi. Niekada to nesigailėjo. Pradėjęs dirbti, daug sužinojo, plėtėsi akiratis, profesija vis labiau patiko, nes teko pažinti daug gerų, sumanių žmonių, pasidalijusių aukso vertės patarimais.

Baigęs mokslus, A. Rupšys galėjo likti gyventi ir dirbti Klaipėdoje, bet suprato, kad didmiestis ne jam. Grįžo į Kvėdarną, įsidarbino tuometinėje MSV (dabar – UAB „Kvėdarsta“). O po tarnybos sovietų armijoje vedė šokiuose į akį kritusią vietinę merginą. Kartu užaugino tris vaikus ir įgyvendino vaikystės svajonę – pasistatyti nuosavą namą. Nebuvo lengva, teko parduoti butą, pasiraitoti rankoves ir  kibti į darbą.

„Statybas pradėjome 1993-iaisiais, pa­čioje nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Kūrėmės greta pasiturinčių vers­lininkų. Vyrai juokėsi, kad mano namas atrodo kaip kaimyno pirtis. Turime tris vaikus, bet mums to namo ir tada, ir dabar užtenka“, – sakė praktiškai į gyvenimą žiūrintis A. Rupšys.

Naujus namus šeima įsirengė taip, kad kiekviena atžala turėtų savo atskirą kambarį, todėl ir dabar tėviškė jiems yra kaip savi namai. Patys savo kambarius ir remontuoja, ir baldaus juose keičia, dėl to visų vaikų kambariai atrodo skirtingai, o Augustas jaučiasi taip, lyg gyventų keturių  butų name. Išskirtinis dukros Augustės, tapusios aeronauti­kos inžiniere ir dalyvaujančios ralyje ap­link Lietuvą, kambarys, kuriame lyg mu­ziejuje išrikiuota gausybė sportinius laimėjimus patvirtinančių taurių ir apdovanojimų. 

A. Rupšys kūryba užsiima nuo mokyklos laikų. „Man visada buvo smalsu pabandyti, ar sugebėsiu savo ranko­mis pagaminti norimą daiktą. Turiu silp­nybę – nemoku žmonėms atsakyti, kai prašo. Tai mane nuvedė į liaudies meist­rų draugiją, dabar vadinamą Tau­to­dai­lininkų sąjunga. Ypač daug darbo turėjau valstybei atkūrus nepriklausomybę: lietuviai mėgsta atmintinas vietas pažymėti kryžiais, koplytėlėmis. Jų ir dabar vis dar reikia bažnyčiai, bendruomenėms, kultūros įstaigoms“, – apie profesija tapusią kūrybą pasakojo kvėdarniškis.

Mėgstama veikla praskaidrindavo juodą darbą „melioracijoje“ dirbusio A. Rupšio gyvenimą. Daug darbo turėjo ir su draugu įkūręs nuosavą stalių įmonę: dešimtmetį gamino langus, duris, lauko baldus. Buvo laikas, kai išbandė net emigranto duoną – Norvegijoje dirbo apdailininku laivų statybos įmonėje.

„Reikėjo tris vaikus į mokslus išleisti. Du tapo inžinieriais, viena – kineziterapeute. Atvažiavusi pasisvečiuoti, ji apsisprendė likti Norvegijoje. Rado darbą, išmoko kalbą, norvegai pripažino jos išsilavinimą, sėkmingai sukūrė šeimą. O aš po keturiolika metų trukusio blaškymosi supratau, kad laikas grįžti namo, į Kvėdarną“, – sakė namų ilgesio taip ir neįveikęs Augustas. 

Nors į užsienį A. Rupšys išvyko dėl didesnio uždarbio, neslepia, jog pinigai nėra jo gyvenimo pamatas. 

„Pinigų reikia tik tiek, kad patenkintum poreikius ir galėtum oriai gyventi. Gy­venimo prasmė yra  žmogaus bendrystėje su greta esančiais. Gal todėl ir negaliu niekam atsakyti, visada padedu, jei prašo. Be to, ir pačiam smagiau gyventi gražesnėje, jaukesnėje aplinkoje. Taip įsisukau ir į etnografinių ansamb­lių veiklą: Jolanta Kažukauskienė ir Jūratė Augienė yra moterys, kurios vienija visą Kvėdarnos bendruomenę“, – įsitikinęs dainuoti ir šokti mėgstantis vyras.

Žinia, kad jo kandidatūra siūloma „Auksinės gilės“ nominacijai, Augustui buvo labai netikėta. O išgirdęs, kad kandidatūrai pritarta, neslėpė džiugesio. 

„Suvirpėjo visas kūnas. Atrodo juk nieko nenutiko – dirbau, gyvenau taip, kaip liepia širdis, kaip visi, bet kažkas įvertino, pastebėjo, išskyrė iš kitų. Tai nenusakomas jausmas. Šilalės bažnyčioje vykusi ceremonija buvo tarsi vyšnaitė ant torto. Manęs laukė jūra gėlių ir didelis  būrys sveikintojų, tarp jų buvo ir sūnus su žmona. Tai ypatinga, viena svarbiausių dienų mano gyvenime“, – sakė A. Rupšys, visuomenės įvertinimą priėmęs kaip įsipareigojimą savo bend­ruomenei. 

„Auksinę gilę“ Augustas nešė ir rodė visiems, su kuriais likimas lėmė būti drauge, o namuose apdovanojimą padėjo matomiausioje vietoje. Kad džiugintų ir primintų, jog gyvenime svarbiausia būti reikalingu.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.