Kaip įveikti Rusiją? (II dalis)
Tęsiame temą „Kaip įveikti Rusiją“, nes girdime labai pavojingus taip vadinamos rusų opozicijos (ne disidentų, kurių tikslas yra aiškus ir atvirai deklaruojamas – kolonijinės Rusijos ir jos saugumo struktūrų bei autokratinės valdymo sistemos demontavimas) atstovų pareiškimus bei viešus pamąstymus, jog esą įveikus putinizmą, bus įveiktas ir agresyvusis rusiškasis imperializmas.
Kur slypi imperialistinės Rusijos gyvybės kiaušinio adata?
Tai ne tik yra mitas ar nekaltas klaidingas mąstymas, tai yra sąmoningas Kremliaus strategų ir informacinių operacijų planuotojų per visą savo agentūrinį tinklą brukamas teršalas, kurio paskirtis – užmigdyti naivių, Vakarų demokratijos šiltnamio sąlygomis užaugintų politikų ir analitikų budrumą. Istorija ne kartą jau patvirtino, kad vien-
asmenė Petrapilyje ar Maskvoje reziduojančio vladykos įtaka yra fikcija. Net ir su visa jo šeima sušaudžius Rusijos carą, struktūrų įrėminta, ideologų angažuota bei religijos atstovų palaikoma Rusijos visuomenės agresyvi šovinistinė poliarizacija visada buvo ir bus nukreipta į kaimynus, tiek jų valstybes ar valstybingumą, tiek į tautą (-as) ir jos atskirus nepasiduodančius individus. Rusiškasis imperializmas nepriklauso nei nuo Putino, nei nuo Medvedevo, nei nuo kito karo nusikaltėlio, kriminalinio recidyvisto ar kokio nors panašaus asmens. Jei neliktų nė vieno iš šiandieninės Putino chuntos, kitą, lygiai tokią pat, o gal ir baisesnę, pagimdytų tas pats rusiškasis nacionalistinis imperializmas. Kad suvoktume realybę, turime įlipti į „russkij mir“ burbulą ir pamatyti, kas gi ten vyksta. O tame rusiškajame pasaulyje tarpsta šimtmečiais užkonservuotas imperijos kūrimo procesas, kai nesiskaitoma nei su savo pačių nuostoliais, nei juo labiau su nukariaujamų, okupuojamų, o tiksliau – išdeginamų ir išžudomų kaimynų sielvartu. Rusiškojo pasaulio apologetų filosofija čia buka ir neįmantri, suprantama bei pateisinama visiems, net ir eiliniame Rusijos kaime be kelių ir išviečių, vodkos perdegėsio rūke levituojančiam girtuokliui Ivanui, žaginančiam savo žmoną ir mušančiam savo vaikus: vilkas neliūdi dėl sudraskyto ėriuko, nes tokia jų abiejų prigimtis.
Apie tai kalba ir rašo patys rusai
Rusų politologas, apžvalgininkas Andrejus Kolesnikovas pastebi, jog šiandieninio putiniškojo rusiškojo pasaulio imperializmo ištakos yra istorinės. Putinas nekuria nieko nauja. Jis tęsia savo pirmtakų darbus. Jam lojalus Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas yra pasakęs, jog „Putinas turi tris patarėjus: Ivaną Rūstųjį, Petrą Didįjį ir Jekateriną Didžiąją“. Visi šie Rusijos carai, pridėjus Staliną, yra tiesioginiai Putino mokytojai. Puškino muziejaus direktorė Elizaveta Lichačiova yra pareiškusi, jog Stalinas nemirė, o „valdo šalį – netiesiogiai, per Putiną“.
Atsiremiant į šią istorinę ideologiją, užtikrinamas „naujas, laimingas gyvenimas“, kuomet milijonams rusų suteikiama laimė mirti „už carą“. Laimė mirti – tai galimybė apginti šalį nuo išgalvotos, sukurtos fizinės bei rusų suvokiamos kultūrinės Vakarų grėsmės, kitaip sakant, nuo visų mūsų už „russkij mir“ ribų, ir užtikrinti tolesnį „supervalstybės“ klestėjimą.
Kai kam rodosi, kad mes, rašantys šias eilutes, esame rusofobai, kad formuojame naują pagrindą rusų tautos holokaustui. Tai tik rodo, jog taip sakantys visiškai nesupranta ir nesuvokia rusiškojo nacizmo prigimties, negeba pamatyti, net ir baksnojant pirštu, Rusijos imperijos šaknų gelmės. Ją, savo laiku, apibrėžė Stalinas, išleidęs nutarimą dėl Sergejaus Eizenšteino filmo „Ivanas Rūstusis“ scenarijaus (1943 m.), kurio fabula rėmėsi ne marksistine, o imperialistine ideologija, o jos pagrindinis ramstis, žinoma, buvo opričnina.
Opričnina – tai MGB, NKVD, KGB, FSB, SVR, GRU pirmtakė ir šių teroristinių struktūrų motina. Apie lemiamą šių tarnybų įtaką Rusijos imperijos plėtrai dar rašysime, tačiau turime matyti ir kitą labai svarbų dalyką: Rusijoje šiandieniniam „carui“ pavaldžiose jėgos struktūrose dirba nuo 5 iki 7 milijonų žmonių, o su šeimos nariais jie sudaro ketvirtadalį, jei ne daugiau, pačios darbingiausios, aktyviausios, ir, manytina, labiausiai išsilavinusios Rusijos populiacijos. Tad retorinis klausimas – kas ką valdo: ar caras naująją opričniną, ar opričnina suranda savo imperinių metodų įtvirtinimui tinkamą figūrą. Manytume, kad procesas vyksta pasiskirstęs po lygiai, taip sakant 50 ant 50. Taip, kaip opričninai reikia vladykos skirtingų jėgų subalansavimui, taip Putinui reikia kuo platesnio ištikimų rėmėjų ir vykdytojų rato.
Imperialistinę Rusijos sampratą labai gerai atliepia Fiodoro Tiutčevo eilės, rašytos 1848 m.:
„Maskva ir Petrogradas ar Konstantino miestas –
Tai rusų karalystės sostinės...
Bet kurgi ta riba?
Kur karalystės ribos –
Gal šiaurėje, gal rytuose, gal pietuose, o gal saulėlydžio keliuos?
<…>
Nuo Nilo iki Nevos, nuo Elbės iki Kinijos,
Nuo Volgos iki pat Eufrato, nuo Gango iki Dunojaus...
Visa tai – didžioji rusų karalystė, ji niekada nepraeis,
Nes taip Dvasia numatė, o pranašas Danielius pranašavo“.
Dabar suprantate, ką citavo Putinas, sakydamas mažam mokinukui, kad „Rusijos sienos niekur nesibaigia“? Putinas citavo kiekvienam rusui iki skausmo žinomas Tiutčevo eiles apie Rusijos didybę. Rusijos galybė, didybė, išskirtinumas, nacijos misija ginti nuo netikėlių (mūsų) Trečiąją Romą – šie leitmotyvai tvirtai įaugę į milijonų rusų širdis ir protus. Tų naratyvų palaikymui ir „skiepijimui“ nebūtina prievarta ar Suvorovo bei Žukovo kultas. Visai pakanka Tiutčevo, Puškino, Lermontovo, Dostojevskio ir kitų kultūrinių rusiškojo imperializmo ikonų.
Ir mes tikrai puikiai suprantame, jog rusams apie tai yra labai skaudu kalbėti taip, kaip kai kuriems lietuviams apie Salomėją Nėrį ar Kazį Škirpą. Tačiau kalbėti būtina, nes kito taikaus savianalizės būdo ir priemonių imperialistinės mąstysenos atsikratymui mes nematome.
Daugeliui krinta į akis seniai egzistuojantis naratyvas, kad ir Rusijos kultūra yra išskirtinė, tai yra „velikaja“ (liet. – didi). Jei kultūra jau tokia didinga, didelė, turtinga, aukštesnė už visas kitas, vadinasi, ir kitų kultūrų tokią tiesą išpažįstančiai tautai nebereikia. Atvirkščiai – kitos kultūros gali būti ir yra suvokiamos kaip grėsmė.
O ir kam? Pakanka Čaikovskio, Tolstojaus, Turgenevo ir šimtų kitų kūrėjų. Ši kultūra tokia „didelė ir ypatinga“, jog nebereikia jokios kitos kultūros ne tik gyvenantiems Rusijoje, bet ir Berlyne, Niujorke ar Vilniuje. Kadangi visur labai daug rusų, išpažįstančių tą pačią kultūrą, todėl labai patogu Toronto ar Kauno centre nekalbėti tos valstybės, kurioje reziduoji ar lankaisi kaip turistas, kalba, ir tęsiant egzistavimą „rusiškojo pasaulio burbule“ piktintis, kodėl šitie (tariami) rusofobai „negovorit po našemu“ (liet. – nekalba mūsiškai). Būtent dėl to Vakaruose egzistuoja didžiulės rusakalbių bendruomenės, kurios verda savo sultyse, tai yra toje pačioje rusiškoje kultūroje – kalba rusiškai, skaito rusų literatūrą, klauso rusiškos muzikos ir t.t.
Ar tai problema? Taip, tai didelė problema. Nes žmogus, kuris mano, kad jo kultūra išskirtinė, mesijinė, aukštesnė ar pakankama, kad niekuo kitu daugiau nesidomėtų, būtent toks žmogus neįsileidžia į savo vidų jokių kitų kultūrų. Iš tokios savivokos bei pasaulėjautos išplaukia arogancija, tuštybė ir agresija, kai girdi tik save ir saviškius (pamenat užrašus Sausio 13-ąją
ant šalmų „Naši“, liet. – mūsiškiai?). Šia prasme net vidiniai rusų priešai yra vis tiek savi.
Tai tampa ne tik problema, bet ir tragedija, nes kai vladykos palieptas eini grobti, deginti, prievartauti ir žudyti, pamatęs, kad kitos, „žemesnės“ kultūros tauta ar šalis už tave gyvena daug kartų geriau, turi ir skalbimo mašinas, ir net – unitazus, pradedi siautėti ne dėl įsakymo, o iš begalinio skausmo, kad ir tu, ir visos kartos iki tavęs buvo šlykščiai apgautos.
Šį kultūrinį uždarumą gerai iliustruoja pavyzdys, kai du labai gerai (Rusijoje, Ukrainoje, Lietuvoje ir kitoje posovietinėje erdvėje) žinomi Rusijos ir Ukrainos „blogeriai“ kalbina JAV generolą, patys nė sakinio nesuregzdami anglų kalba. Ką tai rodo? Tai rodo, kad ir šie, suvokiami kaip Rusijos „opozicijos“ atstovai, gyvena rusiškojo pasaulio burbule. Nesvarbu, jog dabar mūsų, vakariečių, akimis žiūrint, kalba „teisingai ir pozityviai“. Svarbu tai, jog Rusijos piliečiai, kurie yra ne tėvynėje, egzilyje, toliau mąsto tomis pačiomis kategorijomis, vertybėmis, kurios mažai kuo skiriasi nuo pamatinės savivokos – mano kultūra tolia didelė ir galinga, kad man nereikalinga jokia kita kultūra ar, juo labiau, kalba.
Ukrainiečiai jau bėga nuo šių „russkij mir“ spąstų, analizuoja ir atskleidžia ideologines rusiškojo imperializmo ištakas. Apie Rusijos imperijos ideologinius pamatus kalba ir patys rusai. Beje, dalis rusų „opozicionierių“ apie Ukrainą kalba, ieškodami šalies vietos tuose pačiuose istorinės Rusijos rėmuose. Iš čia išplaukia labai svarbus, ko gero, svarbiausias, jei norime iš tiesų nutraukti ne tik šį, Rusijos–Ukrainos, bet ir kitus Rusijos imperialistinius karus, dalykas: turime atsimerkti ir pripažinti, jog Rusijos transformacija be pačių rusų įsitraukimo, jų ideologų, filosofų ir reikšmingų visuomenei veikėjų pagalbos, deja, neįvyks. Mes pažįstame šimtus adekvačių, išsilavinusių rusų, su kuriais bendraujame ir problemas matome visiškai vienodai. Matome panašius ir jų sprendimo kelius. Tai yra kitų kultūrų įsileidimas į „rusų pasaulį“ ir jo pastatymas lygiaverčiu tarp kitų kultūrų.
Ne, tai ne kultūrinė niveliacija, o kultūrinis bendravimas, priimant kitas šalis, jų kultūras, kaip lygiavertes. Be kalbų mokymosi ir švietimo šioje vietoje nepajudėsime iš mirties taško. Tik matant kitoje tautoje ar valstybėje lygiavertį partnerį, tokį pat žmogų, dings bet koks mesianizmas, nacijos išskirtinumas ar imperialistinė didybė.
Tačiau mūsų subjektyviu įsitikinimu, nei lietuviai, nei kita tauta nėra pajėgi vienašališkai atverti rusišką pasaulį kitoms kultūroms. Pradėję auklėti „didžią“ tautą, kaipmat tapsime atstumti. Tik patys rusai, su mūsų palaikančia ranka ir lyderyste iš šalies, gali pradėti vykdyti istorinį šalies transformavimą, iš esmės keičiant Rusijos, kaip valstybės, egzistavimo pagrindą.
Šiam transformacijos procesui prireiks dešimtmečių, o gal šimtmečių. Tačiau kito kelio nėra. Tam tikslui, norime to ar ne, pečius turi suremti progresyvūs rusai, ukrainiečiai bei kiti vakariečiai. Mes, lietuviai, turintys daugiausiai istorinės bendravimo patirties su kaimynine šalimi, čia galime ir privalome imtis pagrindinio vaidmens.
Aurimas NAVYS,
Mindaugas SĖJŪNAS
Visuomenės informacinio saugumo agentūros ekspertai
(www.visagentura.com/blog)