Prisimenu pirmą kartą...

(Tęsinys. Pradžia Nr. 3)

Prisimenu savo pirmąją pažintį su kvepiančiu tualetiniu muilu. Vytogaloje, pagiryje, vadinamoje Gatvelėje, gyveno mano senelis našlys Jonas Stanevičius. Po karo jis buvo priglaudęs vokietuką Jurgį Marinfeldą. Šis su savo mama ir mažu broliuku iš subombarduoto Karaliaučiaus pasitraukė į Lietuvą. Kelionėje broliukas mirė, netrukus - ir mama. Likęs vienas, Jurgis atklydo į Vytogalą, užsuko pas senelį, kuris šiek tiek mokėjo vokiškai. Taip kurį laiką ten ir liko.

Kartą mamos palieptas atnešiau seneliui maisto. Nei jo, nei Jurgio kambaryje nebuvo. Viduje jautėsi man nepažįstamas labai malonus kvapas. Ant palangės pamačiau gražią dėžutę, o joje gulėjo, kaip man atrodė, didelis gelsvas kvepiantis saldainis. Kilo begalinis noras jo paragauti. Nuo pačio kampelio bandžiau atsikąsti, ir mano dantys įsmigo į muilą, kurį buvo atsinešęs Jurgis.

Žinoma, tada aš niekam nesigyriau šitaip apsigavęs. Tačiau to tariamo saldainio kvapą turbūt atskirčiau iš visų. Ir dabar, senatvėje, užuodus bet kokį muilo kvapą, atmintyje iškyla pirmoji pažintis su tua­letiniu muilu.

* * *

Prisimenu 1944-ųjų rugsėjo pirmąją, pirmą dieną Vytogalos pradinėje mokykloje. Rytą tėtukas į mano terbelę įdėjo nušiurusį, be viršelių vadovėlį „Aušrelė“, pusę pieštuko, keletą iš kažkokios kanceliarinės knygos susiūtų lapų. Su seserimi ir broliu išėjau į mokyklą. Pradinėje mokėsi daug vaikų. Į pirmą skyrių susirinko penkios mergaitės ir šeši berniukai. Visi buvome basi, berniukai - grubiai apkirptais plaukais, trumpomis kelnytėmis. Mūsų mokytojai buvo Albinas Grybas ir Albina Grybienė.

1948 m. visi vienuolika baigėme Vytogalos pradinę mokyklą.

* * *

Apie rusų kareivius ryškes­nių prisiminimų neužsiliko. Pirmieji kareiviai pra­ėjo, pravažiavo nakčia, ant ratų ir batų išnešdami visą pelkę vandens ir purvo. Praslinkus frontui, dažnai užklysdavo ka­reivių nedideliais būreliais. Jie nebūdavo agresyvūs. Prašydavo pavalgyti, išgerti. Tėtukas gerai kalbėjo rusiškai, vaišindavo savo sodo obuoliais. Užklydę kareiviai bend­raudavo su rusų Surikovų šeimyna, kurią vokiečiai buvo atvežę iš Velikije Luki.

* * *

Daug agresyvesni buvo stribai. Užėję ieškodavo banditų po spintas, palėpėse. Taip dingdavo dešros, lašiniai, bran­gesni daiktai.

Pirmoji pažintis su stribais buvo kamaroje, kur su broliu miegojome. Ant palangės stovėjo keli stiklainiai su sviestu. Auštant brolis pamatė, jog kažkas per išdaužtą stiklą ranka siekia stiklainio. Norėdamas pabaidyti, riktelėjo. Ranka dingo, o pro langą pasirodė Upynos stribų vado Juozo Sabučio veidas. „Žiūrėjau, ar nemiegate“, - pasakė.

* * *

Mūsų kaimynas Antanas Sugintas buvo partizanas, tačiau mano atmintyje liko tik kaip kaimynas. Turėjo 40 hektarų ūkį. Visą laiką artimai draugavo su tėtuku, aptardavo ūkio reikalus, dalindavosi patirti­mi. Atsinešęs plaukų kirpimo mašinėlę, visus apkirpdavo. Kartu atsivesdavo mano bend­raamžį sūnų Liudviką, kurį mes vadindavome Liūtuku.

Vieną 1945-ųjų vasaros pavakarę pas mus užėjęs A. Sugintas paprašė vandens nusiprausti. Troboje, ant lovos, pasidėjo žiūronus, brauningą, o pats vir­tuvėje prausėsi. Mano brolis Antanas pro žiūronus žvalgėsi per langą. Aš tuo metu pa­ėmiau brauningą. Jis buvo sunkus. Paspaudžiau gaiduką ir - šūvis į sieną. Persigandau, ginklas iškrito iš rankų. Mamutė įbėgusi šluot­ražiu pradėjo šukuoti man blauzdas. O Sugintas šaukė: „Ko rušioji, ko rušioji“. Mamutė ėmė barti Sugintą, kad ne vietoje pasidėjo gink­­lą.

Kitą dieną išsilupau iš sienos susiplojusią kulką.

* * *

Tikrasis susitikimas su partizanais vyko vėliau. Didelis jų būrys pas mus užėjo naktį. Susėdo ant suolų, ant lovų, kuriose mes gulėjome. Ant vieno partizano automato buožės buvo išpiešta Gedimino pilis, vytis, trispalvė, užrašas „Vasario 16“ . Nors partizanai lankėsi dar daug kartų, bet ryškiausiai atminty įstrigo valstybės ženklais pažymėta automato buožė. Daugiau aš jos nemačiau.

Jau po Atgimimo Kristina Jokubauskienė pasakojo, jog tai buvo jos brolio partizano Vytauto Dautaro-Žaibo gink­las. Kai jis žuvo, automatą paėmę rusai sakę, kad jį reikia padėti į muziejų.

* * *

Buvo vasara. Prieš pietus pro mūsų sodybą, tiesiai per vasarojų, prabėgo keli vyrai šaukdami: „Gaisras! Dega!“ Tada ir mes pamatėme dūmų bokštą netolimo kaimyno Florijono Mikulskio kieme - pleškėjo vasarinė virtuvė ir daržinė. Visi puolėme ten. Atbėgę pamatėme, kad ugnis jau įsisukusi į daržinės stogą. Žmonės, išsirikiavę į eilę, iš kūdros per rankas perdavinėjo kibirus su vandeniu. Apie dešimt vyrų, sukibę į busoką (apie 10 metrų ilgio eglinė kartis su geležiniu kabliu gale), plėšė degančius daržinės kazilus ir tempė tolyn, kur juos užgesindavo vandeniu.

Vasarinė virtuvė ir daržinė sudegė, o tvartą pavyko išsaugoti. Žmonės dar ilgai būriavosi, aptarinėdami gaisro priežastis bei pasekmes. Vakare, paprašyti šeimininko, atėjo keli kaimynai pabudėti prie gaisravietės, ar dar kur neįsidegs ugnis.

Tai buvo pirmas mano matytas gaisras, svarbus man dar ir dėl to, jog pats pagal išgales padėjau jį gesinti.

Klemensas LOVČIKAS

AUTORIAUS nuotr.

(Bus daugiau)