Prisimenu pirmą kartą...

Mamutė melžė kolūkio karves. Vidurvasaryje, kai jos duo­davo daug pieno, melžėjos vesdavosi ką nors iš savo šeimos padėti. Su mamute eidavau aš. Karvių melžimas nebuvo man jokia nau­jiena.

Rudeniop mamutė išvežė į Kaliningradą  parduoti obuolių. Porą dienų turėjau melžti jos grupės karves.

Vieną dieną vyko kaimynės Marytės vestuvės. Pavakary nuėjau su jurginų puokšte pasveikinti. Buvau pasodintas už stalo kartu su savo draugu, Marytės broliu Juozuku. Degtinės negėrėme, bet alus buvo labai skanus. Išlenkę po kelias stiklines, abu pajutome, kad kažkas ne taip. Šiaip taip išslinkome į lauką. Jau buvo pritemę. Ėmėme „pjauti ožius“. Šiaip taip parslinkęs į namus, skaudančia galva kritau į lovą.

Rytą vargais negalais nu­ėjau į ganyklą Gaubčio kaime, už trijų kilometrų. Galva plyšo pusiau, melžti buvo sunku. Laimei, kitos melžėjos suprato, padėjo man. Grįžęs namo, leisgyvis išgulėjau visą dieną. O dar reikėjo ūkį apeiti, kadangi namuose buvau vienas. Vakare melžti nebereikėjo, nes grįžo mamutė.

Po kiek laiko Juozukas pasakė, jog kažkas iš vestuvininkų pajuokavo - į mūsų alų pripylė degtinės... Man ta pamoka išėjo į naudą. Į degtinę negalėdavau nė pažiūrėti, vis atsimindavau tas nelemtas „Marytės pagirias“.

* * *

Pirmosios laidotuvės atmintyje išliko iš 1952 metų, kai, būdamas 86-erių, mirė mano senelis Jonas Stanevičius. Bu­­vo nuspręs­ta laidoti pir­­ma­die­nį. Dau­­guma šeimynos sek­­madienį išvažiavo į baž­nyčią. Vir­tu­vė­­je triūsė ma­mutė su keliomis šei­mi­nin­kė­mis. Aš turėjau prižiūrėti gyvulius ir grabnyčią, de­gančią prie senelio. Jis gulė­jo ant parėdy­tos lentos, kars­tą kamaro­je dar dirbo meistras Pranciškus Sta­­nevičius.

Senelio bu­vo labai gražios mėlynos akys. Man kilo mintis: o kokios dabar yra jo akys? Pri­ėjęs atsargiai pakėliau kairės akies voką. Į mane žvelgė mėlyna akis, tokia pat, kaip ir gyvo. Atsargiai nuleidau voką, nejaučiau jokios baimės. Nors ir ant lentos gulintis, jis man atrodė toks kasdie­niš­kas, artimas. Gal dėl to, kad su manimi, kaip mažiau­siu, jis daugiausiai būdavo, bend­raudavo. Ko nors paklaus­tas, sėdėdamas prie krosnies, žiūrėdamas kažkur tolyn pro langą, daug pasakodavo, vis nuklysdamas į senus laikus, savo jaunystės dienas.

* * *

Prisimenu pirmą mūsų namuose matytą gyvą ubagą - Vitkų. Skersai krūtinės turėjo persimetęs dvi terbas, rankoje - lazdą. Įėjęs į virtuvę, suklupo prie durų, pasimeldė. Mamutė pasodino jį ant krėslo, davė kažko valgyti. Pavalgęs Vitkus sako: „To, brat, Barbora, bloga“. Ma­mu­tė klausia: „O kas atsitiko, Vitkau?“ Šis sako: „To brat, vilks žmogu sudraski, puo Vi­liušia kryžium šūdu krūva“. Taip jis norėjo pasakyti, jog kažkas negerai pasielgė, priteršė po kryžiumi.

Vitkaus didžiosiose terbose buvo mažesnių maišiukų - kruopoms, smulkiems bei stambiems miltams, duonai.

* * *

Iki karo ubagauti ateidavo saviškiai, lietuviai. Po karo užtvino iš savo namų rytprūsiuose išvytos moterys ir vaikai. Kartais tokių duoneliautojų per dieną užklysdavo po penkis ar aštuonis. Prisimenu du vokietukus, kurie, prisirinkę po didelį maišą maisto, išėjo į savo kraštą, į Vokietiją. Vytogaloje būrys vokiečių moterų ir vaikų buvo apsistoję ištremto Stasio Va­lanto sodyboje pamiškėje. Mo­terys žmonėms padėdavo ūkio darbuose: ravėdavo daržus, grėbdavo šieną bei kt. Vėliau jie buvo sugrąžinti į Vokietiją.

Keli vokiečiai liko gyventi ir mūsų apylinkėse. Ruibiškėje, pas Petrą Vainauską, pasiliko Marta, Jurgis Marinfeldas vedė Stasę Stankutę iš Gal­vyčių kaimo. Jurgis buvo giedotojas, gražiai tvarkėsi savo namuose. Užaugino šešias dai­nininkes dukras. Tėvas kvie­tė grįžti į Vokietiją, bet jis atsisakė.

* * *

Pirmasis šokis. Jau buvau prastypęs pusbernis, apie šešiolikos metų. Nueidavau į gegužines, bet kaip tuomet būdavo priimta, mes, pusberniai, trainiodavomės pakraščiais, nedrįsdami išvesti panelių šokti.

Rudenį, rinkimų metu, mokykloje buvo suorganizuoti šokiai. Pagaliau išdrįsau... Kepurę pasidėjau ant pečiaus, išsivedžiau Stasikę šokti polkos. Rodos, jau mokėjau polkos žingsnį, tačiau viskas susimaišė. Minu panelei kojas, pila prakaitas, regis, visi mato mano nesėkmę ir juokiasi. O galvoje - tik viena mintis: kuo greičiau pasiimti kepurę ir sprukti į namus. Pagaliau šokis baigėsi, čiupau kepurę ir - namo. Visą laiką galvojau: „Kad aš daugiau beičiau į šokius“. Bet vėliau prikalbino mane dalyvauti rajoninėje dainų šventėje. Taip pamažu ir pradėjau šokti.

Per vakarą muzikantai gro­davo kokius penkiolika skirtingų šokių. Ir visų žings­nius išmokau. Mėgau šok­ti.

* * *

Nei tėtukas, nei broliai nerūkė. Tik senelis, mamutės tė­vas, pas mus karšdamas, trauk­davo pypkę. Jo rūkymas buvo savotiškas: įtraukdavo dūmą į burną ir tuoj išpūsdavo. Kartą jis išbarė jaunus vyrus, kad šie nemoka rūkyti, nes traukia dūmą į plaučius.

Mes, piemenys, ganyda­mi karves, bandydavome susisukti bankrutkę iš sausų medžių lapų. Kartą su sa­vo vienmečiu Antanu Na­vic­ku vakare nuvažiavome į Pa­tilčių-Kiaukų malūną. Rei­kė­jo laukti visą naktį. Vy­rai rū­ko, pilna dūmų, siūlo ir mums. Pradžioje atsisakome, bet pas­kui paimame pusiau perlaužtą cigaretę, pabandome patraukti vieną kitą kartą. Pa­sidaro lyg ir malonu: vyrai priima į savo tarpą, nebevadina piemenimis.

Rytą, susimalę grūdus, grįžome namo. Mamutė tuoj užuodė. „Rū­kei?“ - klausia. Aš ginuosi, bet kur tu išsiginsi, kai dvoki iš tolo. Mamutė čiupo šluotą, kaip reikiant išvanojo nugarą: „Ar berūkysi? Ar berūkysi?.. Kiekvieną kartą, kai užuosiu, bus tas pats“. Ir to pamokymo užteko visam gyvenimui - neįpratau rūky­ti.

Mamutei pypkės smarvė buvo įsipykusi iš vaikystės. Jos tėvas, grįždamas iš turgaus, parveždavo bei­gelių, su­kišęs juos į kišenę kartu su pypke. Viskas būdavo pra­smirdę. Vaikai padėkodavo tėvui, pa­bučiuodavo ranką, bet lauktuvių nevalgydavo.

* * *

Pirmą kartą bandžiau giedoti, būdamas 13-14 metų, Bambalų Palionikės laidotuvėse Vytogaloje. Nuėjome su mama. Ji įsėdo į moterų giedotojų vežimą, aš įsitaisiau tarp vyrų. Važiuojant vyrai užtraukė pirmą giesmės punktą, moterys tęsė toliau. Vyrams giedant, šaukiau ir aš. Nors ne kartą dalyvavau laidotuvėse, girdėdavau giedančius vyrus ir maniau, kad jau moku giedoti, tačiau, matyt, nepataikiau. Po kiek laiko šalia sėdintis Jonas Čiapas, vadinamas Dūdkumi, nes jaunystėje pūtė dūdą, man paplojo per petį ir sako: „Tu biškį pakentėk, nešauk“.

To įspėjimo man užteko visam 40-čiai metų, per kuriuos nepradainavau ir „nepragydau“. Rodos, žinau ir žodžius, ir gaidą, bet, galvoju, nepataikysiu. Vėliau, padrąsintas kultūros namų darbuotojų, pamažu atgavau šiokį tokį balsą ir šiek tiek drąsos.

Bet Bambalų Palionikės laidotuves prisimenu ir dabar.

Klemensas LOVČIKAS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

(Bus daugiau)