Valstybės amžininkas

99-erių metų Nepriklausomybės kelias - ilgas ir sun­kus. Visko jame buvo ir yra: pergalių ir praradimų, džiaugsmo ir kančios. Ir brandos. Jau galime klausti: ar mokame būti laisvi piliečiai? Ar galime prisiimti atsakomybę už savo poelgius, darbus, žodžius? Kaip tie, kurie kūrė Lietuvą ir kovojo už jos laisvę. Kažkas yra pasakęs, kad šalį išlaisvina ne kariuomenė, o žmonių savimonė. Todėl labai džiugu, jei sutinki žmogų, kuris tiki: savimi, kitu, ateitimi, Tėvyne. Būtent toks yra po geros savaitės savo šimtmetį minėsiantis buvęs partizanas, politinis kalinys Pranas Žiauberis.

„Lietuva savo šimtmetį minės po metų, o mano tėvas šimtąjį gimtadienį švęs pas­kutinę vasario dieną. Ne­at­sitiktinai išvedžiau paralelę tarp Lietuvos gimtadienio ir savo tėvo, nes tėvynė Lietuva jam visuomet buvo didžiausia vertybė. Ir savo jaunystę tėvas paskyrė tam, jog atvaduotų ją iš okupantų gniaužtų – tapo partizanu, suimtas kalėjo Kazachijos lageriuose. Gūdžiu sovietmečiu mūsų namuose tėtį aplankę jo lagerio draugai ar šiaip bend­raminčiai daug kalbėdavo apie tai, kaip žmonės gyveno Nepriklausomoje Lietuvoje, kokius baisumus teko iškęsti katorgoje, skaitydavo ir aptardavo disidentinę spaudą... Kiek save atsimenu, dažnai tyliai ateidavau, atsisėsdavau greta tėvo ir klausydavausi, apie ką jie kalbasi prislopintais balsais. Tėvas niekada nenuvarė šalin. Iš pradžių nelabai ką suprasdavau, bet kai paaugau, laukdavau tų slaptų pašnekesių. Ir nors tėvas niekuomet nebuvo perspėjęs, supratau, kad nei mokykloje, nei kieme negaliu pasakoti, kas yra kalbama mūsų namuose.

Daug epizodų iš vaikystės, papasakotų tėvo, iškyla atmintyje lyg spalvotos mozai­kos detalės. Tėvas mėgdavo prisiminti savo vaikystę, mokyk­lą (pradžios mokykla buvo jo tėvų name). Reikėję jam arti plėšinį, tai plūgas neklausęs, kaimynas atėjęs talkon. O kai laidojo Joną Ba­sanavičių, tėvas buvo mokykloje – mokytoja pasakė, jog mirė didis žmogus. Ir kiek­­vienas artojas sustojęs jo pa­gerbti.

Turbūt jau buvau bebai­giąs mokyklą, kai tėvas papasakojo apie tardymus Kau­no kalėjime ir gyvenimą sovietų lageryje. Neiš­dil­domai at­mintyje įsirėžė šie jo pa­­pasakoti epizodai: ne­atlai­kęs tardymų, inteli­gentiškas žmogus nuolat kartoda­vo tuos pačius žodžius: „Kas svarbu, tas nesvarbu, kas nesvarbu, tas svarbu“... Arba vieno rusų karininko jiems, kaliniams, ištarta frazė: ,,Praraskite bet kokią viltį kada nors iš čia išeiti, čia jūsų namai, čia jūsų kapai“. Dar jis pasakodavo, jog sąmoningai nedirbo lageryje, nors už tai sėdėjo karceryje, gaudavo tik duonos ir vandens. Nusilpo. Nebebūtų grįžęs, jei ne jo sesers siųsti maisto siuntiniai ir kalinių gydytojų pagalba. Jokių vaistų lageriuose nebuvo.

Vis pamąstydavau, kas lėmė jo apsisprendimą gintis nuo sovietų valdžios, jai nepritarti. Manau, kovotojo kelią už laisvą Tėvynę pasirinkti padėjo tarnyba Lietuvos kariuomenėje. Tas kelias buvo idealistinis, sunkus ir pavojingas. Kai tėvas ir jo brolis Kleopas išėjo į mišką, sužinoję stribai ir kareiviai tėviškę iškrėtė, išdraskė, bet, laimei, senelis spėjo pabėgti.

Brėžnevinio sąstingio laiko­tarpiu tėvas ir man, ir gimi­nai­čiams nuolat kartodavo: „Pa­matysite, Lietuva bus nepriklausoma valstybė.“ Tuomet tokia idėja atrodė neįtikinama. Po Nepri­klau­somybės paskelbimo dažnai giminių susiėjimuose stebėda­vomės, kaip jis tai galėjo numatyti.

Kai Lietuva atgavo Nepri­klausomybę, tėvas jautė pa­reigą įamžinti tuos, kurie kovojo už ją. Partizanams, gy­nu­siems Lietuvos laisvę ir už ją žuvusiems, tėviškėje Lenk­­vyčių kaime (Kelmės r.) pastatė paminklinį akmenį, partizanei mokytojai Elenai Gendrolytei, kuri nepasidavė stribams gyva ir nusišovė kartu su A. Jurkūnu ir A. Bak­šiu bunkeryje, jos gimtosios sodybos vietoje Kaščiukų kai­­me, taip pat partizanų rėmėjui B. Indriuškai Pamergių kaime pastatė kryžius. Pa­sta­tė savo kryžių ir Kryžių kalne. Kiekviename žuvusiesiems už Lietuvą padarytame pa­minkle tėvas palikdavo ženklą – Gediminaičių stulpus – vieną svarbesnių valstybingumo simbolių.

Kad tėvas sulaukė tokio amžiaus, prilygsta kone stebuklui: juk 10 metų sovietų lageriuose jis buvo žlugdomas ir morališkai, ir fiziškai. Kokios stiprios dvasios žmogus turi būti, kad jo nepalaužtų tokie išbandymai. Todėl šiandien be galo didžiuojuosi ir esu laimingas, jog patį didžiausią savo turtą – meilę Tėvynei, troškimą būti laisviems ir nepriklausomiems – jis perdavė man ir mano seseriai Aydai“, - sako garbingą jubiliejų mininčio kovotojo už Lietuvos laisvę sūnus Re­migijus Žiau­be­ris.

Deja, pats šimtametis, šiuo metu gyvenantis pas duk­rą Kaune, jau sunkiai bend­rauja, todėl „Šilalės artojo“ skaitytojams siūlome žiupsnelį P. Žiauberio prisimini­mų, išspausdintų knygos „Erš­kėčių keliu“ V dalyje.

* * *

Susitikimas su Varnių partizanais

1944 m. Kūčių dieną aš, mano brolis Kleopas, Aleksas ir Jonas Jurkūnai, Stasys ir Jonas Šneideriai nutarėme trauktis iš namų į Raudgirio mišką. Ankstyvą pavasarį į jį pradėjo rinktis kiti partizanai: atėjo iš Nemakščių, kur buvo įsikūrę Žalpių miške, nes, kažkam įskundus, juos užpuolė stribai. Atėjo vyrų iš Viduklės Ylių kaimo, Povilas ir Jonas Mėliniai, Cibulskiai,  Vladas – Klajūnas ir Povilas – Jūreivis, Steponavičius Ste­pas-Bedalis. Orui atšilus, ėmė rinktis Kražių apylin­kių jaunuoliai, kurie nebuvo išėję į raudonąją armiją. Atėjo broliai Vladas ir Fe­lik­sas Ražauskai, Antanas Jo­ku­bauskas, Stasys Mockus, Kle­opas Milašauskas, buvęs po­­li­cijos tarnautojas Ivoš­ke­vi­­čius, Kajetonas Ru­­­daitis iš Kas­čiukų, Juo­zas Stec­kis iš Kra­žių, Petru­se­­vi­čius. Pirmi iš Varnių sutik­tų partizanų buvo vadas Vla­das Montvy­das – Žemaitis, Beniulis, Vla­das Durša, Juozas Durša, Juo­zas Monkus, Mikutis, Ra­džius, du Vysmantai, ryšininkas Vla­das Čėsna, Juodkazis, Ei­dė­nas, Varnių valsčiaus sekretorius. Visi Varnių partizanai  yra  žuvę,  išskyrus  

V. Čės­ną, kuris gyveno Gri­gulių kaime Kaltinėnų seniūnijoje.

V. Montvydas man pasirodė protingas, apdairus karys. Jo būryje buvo tvarka. <...>

Sudie, brangioji Lietuva

1947 m. vasario mėn. išvažiavau į Kauną – reikėjo gauti vaistų, bintų. Tačiau saugumas jau žinojo, kad atvažiuoju. Vasario 11 d., apie 12.30 val., einant Laisvės alėja, Daukanto gatve, prie Pie­no centro rūmų, 3 čekistai griebė mane ir pro Įgulos bažnyčią atitempė į saugumą. Du veda, o vienas, eidamas iš paskos, mina man ant kulnų. Baigėsi mano kova...

Taip norėjosi šaukti: „Lie­tuvos partizanai, nepasiduokite gyvi, kitaip sunyksite čekistų nasruose“.

1948 m. birželio 20 d., po pietų, iš vienutės išvaro mane į kiemą. Jau stovi būrelis vyrų, moterų, keletas jaunų mergaičių. Du prižiūrėtojai mus stebi. Vienas, pažiūrėjęs į ma­ne, sako, kad reikia duoti jam kokią aprangą, kitas pasišai­pydamas atsako, kad aprengs, kai nuveš į Ameriką. Aš lauke atsidūriau pusiau Adomo rūbais, nes mano vilnonius švarką ir kelnes per metus suėdė kalėjimo rūbų virinimo katilas (prožerka). Likau su apatinėmis kelnėmis ir lininiais baltiniais.

Surinkę virš 40 kalinių, sugrūdo į automobilį ir išvežė. Stovintis vagonas iš išorės nesiskiria nuo keleivinio, bet vidus – tikras kalėjimas... Sudejavo, sušvilpė traukinys, ir pirmyn. Taip liūdna darosi. Ar sugrįšiu kada, ar galėsiu apkabinti ir išbučiuoti Lie­tuvėlę?.. 

Oršos kalėjime išbuvome gal porą savaičių. Ir vėl toks pat vagonas, ta pati tvarka, vėl į kelionę.  Butyrkų kalėji­me išbūname apie mėnesį ir, pervažiavę Uralą, Ufos upę, atsiduriame Azijoje. Ke­liaujame toliau, ir jau dykuma. Karaganda. Traukinys vėl pajuda – Karabasas. Baus­tus po 25 m. varo į vienus vagonus, po 10 – į kitus. At­si­dūrėme Kengyre. Rugsėjo mė­nuo, naktys šaltos, o aš tik su apatiniais. Ryte liepia kalti kuolus plaktuku į žemę – ties dar vieną vielų liniją pagal aptvarą.  Kitą dieną gauname numerius – ta­pau CB – 416...

Brigadininkai, frontininkai, buvę vokiečių nelaisvė­je – žiaurūs. Išsiuntė mus į vario ka­syklas – Rudnik. Va­sa­­rą būdavo 30-40 laipsnių karščio, žiemą – tiek pat šalčio. Susirgau. Vienas žemaitis, ma­ne išklausęs, patarė gydytis beržo anglimi. Susiradau beržinį kastuvo kotą, sudeginau (kaliniai laužą kūrena nuolat) ir valgiau ją apie pusę metų. Kazachai labai stebėjosi, matydami mane anglį kramtant. Nustojau viduriuoti, dingo alkio jausmas. Dievas su manimi. Didžiausia laimė būti sveikam. <...>

1953 m. kovo 6 d. sužinom, kad mirė Stalinas. Kalinių nuotaika pakili. Bet ir netekęs tirono, Kremlius nedrįso duoti kaliniams – vergams atsitiesti, tie patys darbai, norma, blogas maistas...

1955 m. gegužę išveža į Balchašą, molibdeno kasyk­las. Tai pavojinga žaliava, kaip stiklas. Po sprogdinimo akmens–stiklo dulkės lenda į plaučius.  Atsisakom eiti į šachtą. Valdžia susirūpinusi, „sa­botaž“. <...>

Atvažiuoja komisija. Pa­var­dės iškabintos skelbimų lentoje pagal abėcėlę. Ateina ma­no eilė. Prie durų kapitonas paaiškina, kaip turiu elgtis. Sprendžiamas mano likimas. Išgirstu: „Komisija  nu­tarė ta­ve paleisti“. Jaučiuosi kaip naujai užgimęs. Tas jausmas atsveria mano kovą. Jaučiu pasididžiavimą, kad nepasidaviau. Iš gulago išeinu silp­nas fiziškai, bet neišdavęs savo principų. Čia, gulaguose, mano daugiausiai ir buvo pasipriešinta priverstiniam dar­bui. Gulėdamas ant narų, mąstau: 10 metų buvo atiduota budeliams, kurie iš žmo­gaus padaro šešėlį ir nežinomą kapą.

Išvažiuojam į Lietuvą

1956 m. liepos 12 d. įsakyta su daiktais rinktis prie vartų. Čekistas jau kalba švel­niau. Prieš sulipant į vagonus, palydovas karininkas kiekvienam paduoda ranką, palinki laimės. Maskvoje... Va­­žiuoju į Baltarusijos stotį. Apie pietus išvažiuoja trau­­kinys Maskva–Vilnius–Ka­ra­liaučius. 1956 m. liepos 20 d. išlipu Vilniuje.

Liūdna žiūrėti į tarybinį gy­venimą. Vienas kitą skundžia, valdžia vagia iš eilinių, eiliniai – iš valdžios. Dau­giausiai uždirba šnipai. Taip man atrodė tuo metu Lietuvoje.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ