Bendrystė - neįkainojama dovana, kurią galime vienas kitam įteikti
Tie, kurie tvirtina, kad lietuviai valstybinių švenčių nešvenčia, o papildoma laisva diena reikalinga tik išsimiegoti ir namams sutvarkyti, tikrai nėra girdėję apie Tauragėje veikiančią Vasario 16-osios draugiją. Būrelis žmonių, kasmet sueinančių paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, kartu važiuojančių pažiūrėti gražiausių mūsų šalies vietų ir iš užmaršties keliančių savo tėvų bei savo krašto istoriją, šventę įprasmina tapatybės paieškomis bei daug džiaugsmo teikiančia bendryste.
Skaičiai turi prasmę
„Geri darbai daromi tyliai. Niekam iki šiol to nepasakojome, bet gal mūsų patirtis galėtų paskatinti žmones švęsti prasmingai“, - viliasi Vasario 16-osios draugijos siela ir neoficialiu vadovu tapęs tauragiškis Česlovas Vaupšas. Apie tai, kokią šventinę tradiciją su bičiuliais puoselėja Tauragėje, istorikas prabilo tik tuomet, kai šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė pakvietė tautiečius prisidėti prie akcijos „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“.
Daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus atvažiavęs kurti Tauragės krašto muziejų, istorijos mokytojas į mūsų kraštą atvyko su didžiuliu žinių bei šviečiamosios veiklos bagažu - 1984 metais Plungėje įkūrė pirmąjį po karo bibliofilų klubą ir pavadino jį Simono Daukanto vardu. Kartu su Plungės šviesuomene, semdamiesi idėjų iš kunigo Juozo Tumo-Vaižganto, karininko Petro Jakšto, rašytojos Marijos Mašiotaitės - Urbšienės, rašė straipsnius, organizavo renginius, S. Daukanto keliais pėsčiomis nuėjo iki pat Vilniaus. Tokios veiklos planavo imtis ir Tauragėje. Bet ja lyg ir susidomėję žmonės jokių idėjų nesiūlė... Ir Česlovas ilgam visa siela ir kūnu pasinėrė į tiesioginį savo darbą.
Kai iš Tauragės savivaldybės, apgyvendinusios jo šeimą buvusio technikumo bendrabutyje, taip ir nesulauk? ?ad?to buto, nusipirko b?st? Vasario 16-osios gatv?je. O suman?s ? sve?ius pasikviesė žadėto buto, nusipirko būstą Vasario 16-osios gatvėje. O sumanęs į svečius pasikviesti keletą buvusių kaimynų, pastebėjo simbolišką skaičių dėlionę. Suskaičiavo, kad ir gatvės pavadinimas, ir aštuntas butas (dukart aštuoni yra šešiolika), ir penktas namo numeris (Vasario 16-osios gatvė Tauragėje pavadinimą keitė penkis kartus) įpareigoja juos švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Tradicija iškart prigijo - šiemet Vaupšų namuose buvę kaimynai Vasario 16-ąją paminėjo dešimtąjį kartą. Savo sambūrį jie vadina neoficialia Vasario 16-osios draugija. Jai priklauso devyni tauragiškiai, daugiausia mokytojai, bet tarp jų yra ir darbininkas, ir namų šeimininkė, ir vaikų darželio auklėtoja. Pareigos nieko nereiškia. Kaip ir tai, iš kur žmogus yra kilęs. Česlovas - nuo Joniškio, yra ir tauragiškių, ir kintiškių. Liudmila ir Vasilijus Krupodros - ukrainiečiai, vienas kitą sutikę Tauragėje. Abu yra dideli Lietuvos patriotai. Kad tuos skirtumus dar labiau pabrėžtų, marškinėlius, kuriuos vadina oficialia savo draugijos apranga, tauragiškiai papuošė emblemomis su gimtųjų vietų kraštovaizdžiais.
Su draugais - per pasaulį
„Mes nė vienas niekada nebuvome abejingi Lietuvai. Ir švęsti pradėjome dėl to, jog Lietuva mums yra labai brangi“, - pasakoja pedagogas Algirdas Petraitis.
Kiekvienas susibūrimas prasideda Trispalvės pakabinimu ant sienos, Maironio giesme „Lietuva brangi“, Nepriklausomybės akto skaitymu, per rankas leidžiama Lietuvą simbolizuojanti akmeninė širdelė - kiekvienas ją įkrauna savo energija, sustiprina savo tikėjimu bei viltimis. Taip pajuntama šiuo laikmečiu deficitu tapusi bendrystė.
„Draugai yra šeima, kurią mes pasirenkame patys“, - sako Česlovas, kuriam atrodo, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra bendravimas su žmonėmis.
Pokalbius apie Lietuvą jų susibūrimuose tradiciškai pakeičia neakivaizdinė kelionė į kitą šalį. Jai ruošiasi visus metus: vieni renka tos šalies žmonių gyvenimo būdą atspindinčias tradicijas, kiti ieško muzikos, receptų, posakių, ruošiasi pasakojimams apie kultūrą, meną, įdomius žmones, įsimintinas vietas, moterys gamina tik tai šaliai būdingus patiekalus. Net vardus pasikeičia į tokius, kurie tose šalyse populiarūs. Per dešimtmetį neakivaizdžiai pabuvota Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Graikijoje, Norvegijoje, Vokietijoje ir net Kinijoje, o ateinančiais metais suplanuota perprasti Lenkiją. Tai reiškia, jog nuo šiemet visi draugijos nariai nepraleis pro akis jokios su Lenkija susijusios įdomios žinios.
„Mūsų tikslas - atrasti tapatybę per bendrystę. Pasirinkdami kitą šalį, išliekame lietuviais, bet galime pamatyti kultūrinius skirtumus. Užfiksuodami savo tapatumą, darome įspūdį kitiems“, - įsitikinęs Č. Vaupšas.
Į neoficialią Vasario 16-osios draugiją susibūrę žmonės pripažįsta, jog ši veikla, domėjimasis kitų šalių kultūra, kelionės po įdomiausias Lietuvos vietas praplėtė jų akiratį, patys nepajuto, kaip, lašas po lašo kaupdami žinias apie kaimyninius kraštus, įgavo platesnį kultūros supratimą. Nesiekdami pranašumo prieš kitus, šie žmonės netikėtai suprato, kad jiems patiems ši veikla duoda didžiulę naudą, o aplinkiniams netgi kelia šviesų pavydą.
„Ir jau tikrai nesuklysiu pasakydama, jog per 10 metų iš buvusių kaimynų mes tapome draugais. Jei kuriam kokia bėda, visi puolame padėti. Per šį laiką iš mūsų draugijos iškrito tik vienas žmogus“, - tikina muzikos mokytoja Aušra Petraitienė. Moteris sako, kad, išgirdę apie jų veiklą, bičiuliai neslepia susižavėjimo ir nuostabos, o vaikai kasmet prieš šventę klausinėja, po kokią šalį tėvai šiemet „keliaus“.
Ratu aplink Lietuvą
Nė kiek ne mažiau džiaugsmo tauragiškiams teikia kelionės po Lietuvą. Kad naujo susitikimo neprailgtų laukti visus metus, keletą kartų per vasarą jie išsiruošia į tolimesnes pažintines išvykas. Važiuodami žino kelionės prasmę, o grįžę parašo atsiliepimus bei palieka juos saugoti Česlovui - kad liktų istorijai.
Pirmosios kelionės nebuvo tolimos - į Kelmę, Varnius, pro Medvėgalio kalną, aplankant Kaltinėnus, Užventį, sustojant visur, kur yra ką pamatyti, apie ką pamąstyti. Nepabūgę stipraus vėjo ir pūgos, kopė ant mūsų Medvėgalio ir pačioje viršūnėje taip galingai užtraukė „Lietuva brangi“, kad skambėjo visos apylinkės.
„Kelionė su kitais yra kelionė į save“, - sako kiekvienai tokiai išvykai skrupulingai pasiruošiantis Č. Vaupšas. Išžvalgę netolimas apylinkes, pasigrožėję Žemaitija, pasuko tolimesniais maršrutais - ieškoti tikėjimo prasmės į Paberžę, kur dirbo ir gyveno legenda tapęs Tėvas Stanislovas, pabūti ten, kur kūrė Lietuvos istorijai nusipelnę žmonės, pajusti, kuo alsuoja Biržų krašto aludariai, kokius stebuklus žmogaus sieloje kuria Merkinės piramidė.
„Apsukome ratu visą Lietuvą, dabar tarsimės, kur keliausime toliau. Šiemet minime savo draugijos dešimtmetį, todėl vasarą jau sutarėme važiuoti į Rumšiškes, kur kiekvienas jaučiasi savas. O paskui - į Tytuvėnus. Lietuvoje yra daug nuostabių vietų, gal niekada jų nepamatytume, jei nebūtume šioje draugijoje“, - vienu balsu tvirtina ir Aušra, ir Algirdas, ir Česlovas.
Kiekvieną vasarą Česlovas su žmona Vida, anglų kalbos mokytoja, bent kartą pakviečia savo draugus į tėviškę Juodeikiuose, netoli Žagarės. Ir ten kompanija laiko veltui neleidžia - aplanko visus Joniškio krašte vykstančius renginius, prisigalvoja netikėčiausių žaidimų bei pramogų.
Nepamirštamas dešimtmetis
Šiųmetė Vasario 16-oji buvo dešimtoji tauragiškių paminėta Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Švęsti ją buvo nutarta Bukantės dvarelyje, kur gyveno ir kūrė Žemaitė. Jau yra ten buvę, tačiau grįžti paskatino jauki aplinka, tikra lietuviška dvasia bei muziejuje dirbančių žmonių nuoširdumas. Į kelionę susiruošę visi iki vieno pasipuošė tautiniais rūbais, paruošė dešimtmečio dovanas, įsidėjo iš gimtinių atsigabentus rakandus ir kaip brangiausias relikvijas saugomus tėvų daiktus.
Algirdas ir Aušra po stiklu įrėmino dešimtmečio kelionių geografiją, Vilija Jurkuvienė Vasario 16-ajai sukūrė odę, padovanotame žemėlapyje jau planuojami nauji kelionių maršrutai, o iš simbolinės draugystės taurės per renginius geriamas vynas. Vasario 16-osios emblema tapo auksarankės Virginijos Kančauskienės siuvinėtas rankdarbis. Kiekvienas prisiminė tas vietas, kuriose augo, žmones, kurie jiems padėjo pažinti pasaulį, suformavo pažiūras. Viena moteris surinko ir į albumą suklijavo savo giminės nuotraukas, o Česlovas atsivežė net 90 metų išsaugotą abrūsą, kurį 1927-aisiais išaudė septyniolikmetė jo mama Zofija Dargužaitė.
„Aišku, kas nors galėtų sakyti, kad pasiruošimas tokioms šventėms atima daug laiko, reikia ir lėšų išvykoms. Bet dabar, kai gyvenimas yra toks šizofreniškas, kai žmonės nebeskiria melo nuo tiesos, kai mus supa veidmainystė ir netikrumas, mums šitie susibūrimai yra širdžiai miela veikla, o geros energijos, ramybės pasikrauname visiems metams. Be to, kitu atveju kuris nors mūsų gal niekada ir neturėtų progos pasidomėti savo šaknimis, o kai yra toks savotiškas įpareigojimas, ne tik patys domimės, bet ir kitus sudominame“, - sako Č. Vaupšas.
Jau dešimtmetį išskirtinai Vasario 16-ąją minintys tauragiškiai yra įsitikinę, jog nieko ypatingo jie nedaro. Pasak jų, susiburti su draugais bei suteikti savo susiėjimams prasmę gali visi, kas tik turi noro šviestis patys ir šviesti kitus. Žmonių bendrystė yra neįkainojama dovana, kurią galime pasidovanoti. Kad ir Kovo 11-osios proga.
Angelė BARTAŠEVIČIENĖ
Daiva BARTKIENĖ
Nuotr. iš Vasario 16-osios draugijos albumo