Gyvenimo palydovai - išmintis ir gera nuotaika

Po ąžuolais žaliavo ir žydėjo pavasariai, išeidami ir vėl grįždami su daina. Kaip šiandien grįžtame į Reistrų kaimą, kur 1937 metais gimė Vaclovas Vaitiekus. Už­augęs gausioje šeimoje, iš mažens išmoko vertinti darbą, žmogų bei sunkiai uždirbamą duoną.

Pirmuosius savo gyveni­mo žingsnius Vacys žengė Reist­ruose, žaliųjų ąžuolų paunksmėje. Neilgai teko džiaugtis lai­minga vaikyste, nes dar keturmetis neteko mamos. O čia – ir antrasis pasaulinis karas. Jam prasidėjus, vokiečių lėktuvai apmėtė Pajūrį padegamosiomis bombomis. Šei­mai teko palikti namus ir slėptis. Visas miestelis sudegė, beliko tik trys trobos. Praėjus frontui, žuvusių karių kūnai buvo išvežti, bet netrūko besimėtančių ginklų. Vieną sprog­menį mėgino parsigabenti ir Vaciukas. Laimei, radinį pastebėjo tėvas ir įmetė į prūdą. O tereikėjo tik truktelti virvutę...

Nelengvas gyvenimas užgulė našlio su trimis atžalomis pečius. Vacys šeimoje buvo jauniausias. Dar septynmečiui teko melžti karves, vadelioti arklius, dirbti kitus darbus.

Kelias į mokyklą taip pat nebuvo lengvas. Kasdien reikėdavo keltu keltis per Jūros upę, nes tiltas buvo susprogdintas. Iki šiol negali pamiršti, kaip ginkluoti vyrai tiesiai iš pamokos išvežė į tremtį jų pirmąją mokytoją Raudoniutę. Baigęs keturis skyrius, Vacys su arkliais pavaduodavo tėvą kolūkio laukuose. Tė­vui vedus antrą kartą, šeimoje atsirado dar keturios burnos, ir visiems reikėjo duonos. Nuo 1956-ųjų trejus metus Vacys atliko karinę tarnybą Sverdlovske, prie Uralo. Grįžęs gimtinėn, įsidarbino kelių tarnyboje: tiesė kelius, skaldė akmenis tilto statybai per Jūrą. Tvirtam bei žingeidžiam jaunuoliui norėjosi kažko naujo - kad ir įsigyti vairuotojo pažymėjimą. Nors mokytis Tauragėje galėjo tik vietiniai, bet vaikinas nenuleido rankų. Prisiregistravęs pas pažįstamus Mažonuose, jis sėkmingai baigė kursus, už kuriuos atidirbo Tauragėje šaltkalviu. Grįžęs įsidarbino vairuotoju Pajūryje. Per 29 darbo metus ūkyje V. Vai­tiekus nuolat buvo tarp geriausiųjų, pelnė ne vieną apdovanojimą ir žmonių pagarbą.

1964-aisiais sukūrė šeimą, su žmona Maryte užaugino du sūnus. Bet gyvenimas ir toliau Vaclovui išbandymų negailėjo. 1968 m. tris mėnesius jam teko praleisti prie Čekoslovakijos sienos, medicinos batalione. Pa­vojingi keliai, mašinų kolonos kasdien kėlė baimę ir nežinomybę. Ši priverstinė išvyka dar labiau užgrūdino, sustiprino meilę Lie­­­tuvai.

Susibūrus Pa­jū­­ryje Sąjūdžio gru­pei, Vacys su žmona bu­­vo vieni pirmųjų jos narių. Jų namuose vyko pirmieji Są­jūdžio pasitarimai. Nepalūžo Vacys ir po žmonos mirties... Po kurio laiko į šeimą atėjus Al­bi­nai, namai vėl at­gijo. Čia renka­si abiejų giminės, vaikai bei anūkai, čia repeticijas rengia Pa­­jūrio „Bo­čių“ bend­ri­jos an­samb­­lis.

Dar būdamas pusbernis, tu­rė­­damas stip­rų balsą, Vacys įsi­jun­gė į Pa­jū­rio baž­­nyčios cho­rą. Keitėsi var­­go­nininkai, cho­ris­tai, o Vaclo­vas vis dar gieda. Vos sulau­kęs pen­si­nio am­žiaus, ak­tyviai įsi­jungė į „Bočių“ bend­rijos ir į Pa­­jūrio bend­ruomenės veik­lą. Atkūrus Lie­­­tu­voje Ne­pri­klausomybę, V. Vai­­tie­kus 14 metų dirbo malūne, o jį uždarius - Šilalės vandenyse, prie valymo įrenginių.

Didžiausia Vaclovo aistra – savo krašto istorijos ir gamtos paminklų pažinimas, liaudies tradicijų puoselėjimas. Ke­liau­jant nuo Klaipėdos iki Bir­žų, nuo Akmenės iki Vil­niaus, aplankyta daugybė pilių, dvarų, muziejų, bažnyčių, įkopta ne į vieną piliakalnį, apžvalgos ratą. Žavėjosi broliškąja Lat­vija, kaimynine Len­kija.

Kokios kaime būtų buvusios vestuvės, krikštynos, var­dadieniai ar šiaip šokiai be Vaclovo dainų ir išdaigų! Ir dabar jis trankiai trepsi polką, sukasi valso sūkuryje, išjudindamas ir kitus. Kartu su bendrijos nariais nuolat dalyvauja valstybinių švenčių minėjimuose, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos, Pajūrio vaikų globos namų bei kituose renginiuose. Ne vienas giminaitis ir pajūriškis dėkingas Vaclovui už moralinę bei materialinę pagalbą, ištikus bėdai. Vieną nuveš į ligoninę, kitam padės ką nors pastatyti ar įsigyti, trečiam be atlygio įdirbs žemę ar pargabens derlių.

Taip  ir sukasi nuo pavasario iki pavasario, nuo ryto iki vakaro, su savo išmintimi, sąmoju ir gera nuotaika.

Birutė KUIZINAITĖ

Pajūrio „Bočių“ bendrijos pirmininkė

Algimanto AMBROZOS nuotr.