Skaudžioji Lietuvos istorija - iš liudininkės lūpų
Jadvyga Rimkienė, gyvenanti Iždonuose, skaičiuoja paskutiniuosius savo devintojo dešimtmečio metus. Gimė, kai Lietuva šventė Nepriklausomybės dešimtmetį. Šiandien ji dar stebina puikia atmintimi, darbštumu. Net jaunos mezgėjos grožisi jos rankų vingriais mezginių raštais.
Vartome Jadvygos šeimos nuotraukas, ir nejučia atgimsta prisiminimai...
Jadvyga gimė dabartiniame Kelmės rajone, netoli Pašilės. Šeimoje augo keturi vaikai. Jadvyga buvo vyriausia, todėl dar nesulaukusi keturiolikos, jau mokėjo rišti rugius, kepti duoną, austi lovatieses, siuvinėti. Jadvygos tėvai Šimkevičiai valdė 37 hektarus žemės, bet samdinių nelaikė. Šeima buvo darbšti, turėjo didelę trobą, tvartus, jaują, ūkyje laikė 3 darbinius arklius, 10-12 karvių, prieauglio. Kaip ir kiti pasiturintys ūkininkai, buvo šviesūs žmonės, mokėjo lenkiškai, o tėvelis - dar ir vokiškai, skaitė „Ūkininko patarėją“, kuris mokė pažangaus ūkininkavimo.
Jadvyga Lenkvyčių pradžios mokykloje baigė keturis skyrius. Mokyklą lankė tuo metu, kai Lietuvoje buvo pats neramiausias laikas. Pasikeitė net trys valdžios: į mokyklą pradėjo eiti dar laisvoje Lietuvoje, mokėsi pirmosios sovietinės okupacijos metais, o ketvirtą skyrių baigė, kai Lietuvą okupavo naciai.
Moteris prisimena, jog pirmame skyriuje tikybą dėstęs kunigas liepė sukalbėti poterius, o ji... nemokėjo. Mat mama ją poterius buvo išmokiusi lenkiškai. Kunigas liepė išmokti lietuviškai.
Jadvygos senelis, ieškodamas geresnio gyvenimo, buvo išvykęs į JAV. Dalis artimų giminaičių, anot senolės, ten ir liko. Jos pusbrolis tarnavo karo lakūnu JAV kariuomenėje ir žuvo per antrąjį pasaulinį karą prie Berlyno.
Baigiantis karui, kai frontas jau priartėjo prie Dubysos, tėvų namuose savaitę gyveno 10 vokiečių. Maisto jie atsigabendavo patys, važinėdavosi dviračiais, baidydavo kieme žąsis, bet jų neliesdavo. Per karą tėvai kiaules laikydavo ant tvarto, kad kareiviai neatimtų. Pašerdavo palipę kopėčiomis, uždėdavo lentų, o kopėčias nuimdavo.
Skaudžiausias Jadvygos gyvenimo puslapis - pokaris. Į jų namus užsukdavo partizanai. Stribai apie tai sužinojo ir apsupo sodybą. Tėvų namuose tuomet nebuvo, todėl Jadvygą bei jos brolį suėmė ir uždarė Kaltinėnų stribynėje. Laikė savaitę, o tardė ir dieną, ir naktį. Liepdavo klauptis ant cementinių grindų ir kieta gumine žarna mušdavo per kojų padus. Reikalaudavo prisipažinti, kad yra partizanų ryšininkai. Neišgavę prisipažinimo, raudonieji išvežė juos į Karklėnus. Ten, pasak Jadvygos, saugumiečiai mušdavo negailėdami, o kai kankinamieji krisdavo be sąmonės, juos gaivindavo, pildami vandenį ant galvos. Bet mergina tylėjo. Tuomet uždarė ją į karcerį - dvokiančią kamerą. Žiaurumu ypač išsiskyrė enkavedistas Lūža. Jadvyga, retkarčiais atgaudama sąmonę, galvodavo apie viena: Lietuvos partizanų išdavike nebus. Tad vis kartojo stribams, jog namuose nebuvo, nes gulėjo ligoninėje Tauragėje, ir partizanų nematė. Turbūt patikėjo - merginą paleido. Brolį Zenoną nuteisė 25 metus kalėti ir išvežė į Vorkutą. Ten jis aštuonerius su pusę metų dirbo anglies kasyklose, o mirus Stalinui, buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą.
Likusi šeima Lietuvoje ramybės neturėjo. Atsidūrė tremtinių sąrašuose. Tris kartus nuo tremties išgelbėjo apylinkės pirmininkas, tėvo draugas - pranešdavo, kada šeimą ruošiasi išvežti. Taip ir slapstėsi: vasarą - savo miške, žiemą - prie Kaltinėnų, pas gimines. Galiausiai apylinkės pirmininkas pasakė, jog nebegali daugiau padėti. Tada visi sėdo į dviem arkliais pakinkytą vežimą, prisirišo karvę ir išvyko į Iždonus, pas giminaičius. Taip išsigelbėjo nuo Sibiro, bet ne nuo raudonųjų persekiojimo. Jadvyga ėjo į kolūkį, tačiau naktimis namuose nemiegodavo. Kai sovietų pakalikai atvažiuodavo ir klausdavo mamos, kur yra Jadvyga, motina apsimesdavo psichine ligone. Nieko nesupratę, atvykėliai išsinešdindavo.
Šiandien senolė dienas leidžia megzdama, skaitydama spaudą. Ji užaugino penkis vaikus, duonos jos namuose užteko ir dviem anūkėms.
J. Rimkienė nesididžiuoja savo giminės bajoriškomis šaknimis.
„Juk ne turtai ir kilmė, o santarvė ir ramybė padaro žmones laimingus“, - sako ji.
Regina MICKUVIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.