Mokytojas geras, kai mokinys jį pranoksta

Daug stiprių sportininkų kovos meno kyokushin karate mokęs tauragiškis treneris Gintaras Cemnalians­kis ne vienerius metus dirba su vaikais ir Šilalėje. Apie šio trenerio auklėtinių pasiekimus bei laimėjimus, iš varžybų parvežtus apdovanojimus jau esame ne kartą rašę. Šįkart kalbiname patį trenerį, kuris savo klubo įkūrimo link ėjo ilgus metus. Ir, nepaisant visokių trukdžių, šiandien gali pasidžiaugti ryžtą vainikuojančia sėkme.

Kyokushin yra Japonijos kovos meno karate stilius, kurį 1964 m. sukūrė Masutatsu Oyama. Tai kontaktinės kovos menas, kuris neatsiejamas nuo dvasinių mokymų. Svarbiausias karate tikslas – ne laimėta kova, o charakterio išvystymas. Plačiąja prasme tai – kovos menas ir filosofija, kurio esmė yra geriausių žmogaus charakterio bruožų ugdymas, nuolatinis tobulėjimas.

„Buvau nedrąsus kaimo vaikas, kai, baigęs 8 klases, išvykau toliau mokytis į Kauną. Kaip tik tuo metu „ant bangos“ buvo karate. Pats turbūt nebūčiau išdrįsęs bandyti, bet į klubą pakvietė draugas. Nusprendžiau pamėginti ir taip įgyti pasitikėjimo savimi“, –  pasakoja Gintaras.

Tęsdamas mokslus, būsima­sis treneris laisvu laiku mokėsi kovos menų. Baigus vi­­du­ri­nę, teko susiruošti į ka­riuo­me­nę. Tačiau ir ten treni­ruotės nebuvo pamirštos. Pa­­sak G. Cemnalianskio, vienas iš karininkų subūrė visus spor­­tininkus.

„Mums buvo sudarytas labai geras grafikas, sportavome net tris kartus per dieną. Deja, po kelių metų grįžęs į Tauragę, patekau kaip į vakuumą. Lyg tyčia, karate tuo metu jau buvo uždrausta kaip pavojinga kovinė sporto šaka. Taip pat neliko dvasinio, filosofinio pagrindo – tik fiziniai pratimai. O be viso to karate yra tik koviniai judesiai, be atsakomybės už pasek­mes. Tada susiradau darbą tuome­tėje keramikos gamyk­loje. Bet noras vystyti savo veiklą visada manyje degė“, – prisipa­žįsta treneris.

Ir su šypsena pasakoja niekada negalėjęs nustygti vie­­to­je – su kitais jaunuoliais ėmė mokytis šokti. Tačiau tai ne­atgrasė nuo minčių apie „lai­piojimą sienomis“.

„Būdavo, einu keramikos gamykloje pro didžiules krosnis, kaip kokiu tuneliu, ir mintyse imu šokinėti sienomis. Niekaip karate negalėjau išmesti iš galvos. Tuomet atradau ušu – sveikatingumo kompleksą, kurio metu atliekami įvairūs judesiai. Jie panašūs į kovinius, jei viskas daroma greitai. Tačiau tai ne tas pats. Dabar vaikai turi viską – jei nori, gali siekti tapti čempionais. Anais laikais viską reikėjo rasti patiems“, – lygina G. Cemnalianskis.

Žinoma, draudimas tęsėsi ne amžinai. Tad po kurio laiko karate prijaučiantys žmonės ėmė burtis į grupeles, o susirinkus rimtesniam dariniui, nuspręsta įkurti federaciją, kurios prezidiumo nariu tapo ir G. Cemnalianskis.

„Tapau vienu pir­mųjų egzaminatorių. Pame­nu, sėdėjau prie stalo, ir visas biudžetas buvo vos 5 doleriai. Kadangi reikėjo ruoštis varžyboms, teko skolintis. Ta­pau Lietuvos jaunių (16-18 m.) rinktinės treneriu. Kai ėmė skirtis vertybės, atsisveikinau ir nuėjau į klubo veiklą. Sau keliu vieną tikslą: matyti po treniruotės patenkintą vaiką, gebantį padaryti daugiau nei vakar“, – sako sportininkas.

Tauragėje jam pavyko įkur­ti puikų klubą, kur yra ne tik treniruotėms skirta sa­lė su įvairia įranga, bet ir treniruok­lių salė. Čia, anot Gin­taro, renkasi jau trys kartos sportininkų.

„Sportuoja ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Didžiuosiuose miestuose tokios tenden­cijos gal jau seniai yra, o čia kol kas viskas sustabarėję, ir rei­kia tai išjudinti. Su vaikais darbas yra visai kitoks – sėdi kaip ant karštos keptuvės: turi atidžiai kontroliuoti savo žodžius ir veiksmus, nes jie tuoj pat pagauna. O suaugusiųjų buvimas sporto klube yra puikus ir sektinas pavyzdys mažiesiems. Kai kurie klubiečiai „apsuko ratą“ ir grį­žo. Jie mokėsi klube dar būdami vaikai ir po studijų, jau suaugę, grįžo. Nemažai jų į treniruotes atveda ir savo vaikus“, – apie karate tapimą kone šeimos tradicija kalba kyokushin karate klubo „Taurus“ įkūrėjas.

Anot jo, svarbios yra ne tik vaikų treniruotės, rimtas darbas prieš varžybas ar egzaminus - didelė atsakomybė gula, ruošiantis vasaros treniruočių stovykloms. Ir čia bene didžiausi pagalbininkai yra vyresnieji klubo nariai. Būtent jų pagalba neišmatuojama jokiais pinigais.

G. Cemnalianskis prisimena ir pirmus darbo žingsnius su Šilalės rajono vaikais.

„Iš pradžių važinėjome su administratore iš Tauragės. Patiems ir už salę susimokėti tekdavo. Prašėme, kad mus priimtų po sporto mokyklos sparnu, bet šis sprendimas „vilkosi“ taip ilgai, kad net iki šiol atsimenu vieno vaiko žodžius: „Išėjo boksininkai, imtynininkai, išeisite, treneri, ir jūs su karate“. Štai tada pagalvojau, jog aš esu stipresnis“, – savo užsispyrimo rezultatais džiaugiasi treneris.

Biurokratiniais rajono valdžios spren­­dimais apipintos ir pas­tangos atvežti Tau­ra­gės vaikus treniruotis į baseiną bei išmokyti juos plaukti.

„Tarėmės, kad duotų ugdomąjį tarifą vakarais, nuo 17-18 valandos. Tačiau valdininkai nesileido į kalbas. O pagrindinis argumentas bu­vo, jog karate nėra olimpinė sporto šaka. Bet ji gyva: Lie­tuvoje veikia daugiau nei 60 klubų, užimti beveik 10 tūks­tan­čių vaikų. O nuo 2017-ųjų karate jau įtraukta ir į olimpiados varžybas. Tik mūsų atveju vargu ar kas nors pa­si­keis“, – neslepia nuostabos valdžios sprendimais G. Cem­­na­lianskis.

Šiuo metu Šilalės policijos komisariato sporto salė­je du kartus per savaitę treniruojasi apie 40 mūsų ra­jono vaikų. Dar užimama apie 20 darželinukų, kurie tre­ni­ruoja­mi darželyje. Toks populiarumas – didžiulė paspirtis dirbti toliau dėl tų, kuriems šis sportas įdomus ir svarbus.

„Turiu pilną lentyną taurių, yra išugdytų čempionų. Pats esu tapęs „World karate organization“ pasaulio lie­tuvių varžybų čempionu, turiu juodą diržą. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad tie jauni žmonės taptų savo gyvenimo čempionais. Nes mūsų klubo esmė – padėti jaunuoliams suvokti, kas yra svarbu. Būtent tokia yra mano veik­los prasmė ir tikslas“, – sako su vaikais dirbantis treneris.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.