Pati didžiausia alga

Motinos dieną būtinai ją prisimenu. Ne, ji ne mano mama. Tačiau visada, kai prisimenu mamą, kažkur netoli būna ir ji. Jeigu per rugius tiesiai – tik penkios minutės kelio. Deja, negaliu sakyti jos pavardės – pažadėjau, kad niekam ir už jokius pinigus!

Tai atsitiko vieną nepaprastai šiltą vasaros vakarą, kai parvariau į tvartą tetulės karves. Visą dieną ganiau, labai atsibodo, užtat vakare atsi­ėmiau algą. Tai buvo 5 kapeikos.

Daug ar mažai? Geriausiu atveju - viena bandelė su varške. Arba penki mėtiniai saldainiai. Tai buvo pirmoji alga, neturėjau su kuo lyginti.

Pakeliui į namus buvo kaimynės sodyba. Dažnai ten užsukdavau. Jei per rugius, tai nė mama nematydavo. Sykį nu­ėjęs paaiškinau, kodėl ji negali iškepti didelio blyno. Keptuvė didelė, bet kas iš to? Ji tokia priskretusi, jog vidury telpa tik mažas blynelis.

- Štai toks mažytis, - parodžiau pirštu delne.

Ji pradėjo kvatotis.

- Ką dar sakė tavo senutis?

- Dar sakė, kad tavo akys šviečia iš pelenų! Katė pelenuose.

Ji kvatodama pakilo iš kampo, kur tikrai sėdėjo pelenuose, sutarkavo kelias bulves, prikepė blynų. Vieną, patį didžiausią, įvertė man į lėkštę, uždėjo tirštos grietinės.

- Tai mažas blynas ar didelis? - paklausė.

Aš vos galėjau suvalgyti.

- Tu žinai, tavo blynai geri, - įvertinau.

Valgiau ir pūškavau. Blynas tikrai buvo didelis. Ir kuo toliau, tuo jis skanėjo.

- Mama tokių neiškepa, -  pradėjau girti. - Ji kepa skaniai, bet tavo dar skanesni!

Valgiau ir gyriau, o ji stovėjo, žiūrėjo ir susigraudino. Matyt, niekas labai negirdavo.

-  Tokius blynus gali mirdamas valgyti, - paaiškinau, kaip išmaniau.

Ji nubraukė ašarą ir uždėjo dar grietinės.

Paskui pastebėjau, kad jos skanesni cepelinai, skanesnis kugelis, skanesnė duona ir net makaronų sriuba. Taip atradau, jog svetur viskas yra skaniau. Ir dar atradau, kad pas ją galima visko „užsisakyti“: ateini ir, tarkime, sakai, jog būtų gerai dešros... Ir netrukus virta dešra jau tavo lėkštėje. Tokio skanumo, kad nebebūna skaniau...

Svarbu, jog nesužinotų ma­ma ir nepradėtų barti. Atseit negražu eiti per kaimą, kaimynė - ne restoranas ir panašiai. Ko tik neprigalvoja mamos!

Užtat nereikia sakyti. Ne viską, ką pamatei, suvalgei ar išgirdai, reikia sakyti. Labai įdomus dalykas. Tai vadinasi paslaptis.

Paslapčia nuėjai - jau pas­laptis. Paslaptis samagono vamz­džiai už daržinės. Pen­kios kapeikos mano delne - irgi paslaptis. Niekas šito nežino. Juk nuo tetulės moviau pas ją.

- Tai kiek uždirbai pas tetą? - paklausė ji.

Mat žinojo, kad karves ganiau. Visas pasaulis žinojo!

Atgniaužiau kumštį. Ten buvo penkios kapeikos.

- Tik tiek?

Jau buvau didelis vyras, turėjau ilgas kelnes su kišene, tačiau neištvėręs sprogau kaip bomba. Staiga su­pratau, jog esu apgautas. Pen­kios kapeikos - tai apgavys­tė! Aš esu ver­tas daugiau, nes tos penkios kapeikos - ma­žiems vaikams!

- Tu neverk, - ramino ji, bet aš negalėjau sustoti. Kokia baisi neteisybė!

- Eime, aš sumokėsiu, - pasakė ir nusivedė į kamarą. - Bet žinok, kad tai - paslaptis! Ar supratai?

Nieko nesupratau.

- Tuoj pamatysi.

Paslaptis buvo čia pat. Ji kvepėjo senais daiktais. Juo­da skry­nia. Paslaptis buvo „paka­vota“ giliai po drabužiais, pačiame skrynios dug­ne. Tai toks mazgelis, tikriausiai sena skara.

Ji atrišo mazgelį. Sužvango sauja kapeikų, rudų ir baltų. Ten buvo ir keli popieriniai rubliai. Matyt, sutaupė slapta nuo vyro ir nuo kitų. Parduodavo kokį kiaušinį ar grietinės samtį. Tada kaime visi gyveno prastai, o ji turėjo visą mazgelį kapeikų!

- Duok kišenę! - pasakė ji man.

Paslaptis žvangėdama subiro man į kišenę. Baltos kapeikos ir rudos.

- Niekam nė žodžio! Ar supratai? Nei mamai, nei tėvui, nei broliui, nei mano vyrui, nei mano vaikams. Niekam ir niekada!

- Kodėl?

- Jei sužinos, jie rėks ant manęs. Ar nori, kad ant manęs rėktų?

Ne, ant jos rėkti nereikia. Aš ir dabar žinau: ant mamos ir ant jos rėkti negalima.

Skriste parskridau namo. Bro­lis padėjo suskaičiuoti kapeikas - buvo beveik rublis.

- Kokia gera teta, kaip gerai sumokėjo! - stebėjosi mano mama.

Jau norėjau pasakyti, bet nutilau. Juk paslaptis. Susipyliau kapeikas į stalčių.

- Žiūriu, tikras vyras! - džiau­gėsi tėvas.

Žydėjau ir aš. Štai, žiūrėki­te - pirmoji alga! Pati didžiausia mano gyvenime.

Po to niekada tiek neuždirbau...

Petras DARGIS

Mortos MIKUTYTĖS nuotr.